- Kas labiau lėmė laikmenų pardavimo nuosmukį – ekonominė krizė ar piratavimas?
- Piratavimas. Net nereikia vadinti jų piratais: jie yra paprasčiausi vagys. Deja, trūksta įstatyminio šios problemos sprendimo.
- Ir kaip su šiuo reiškiniu kovoti? Vinilinių plokštelių laikai lyg ir praėjo.
- Beje, vinilinių plokštelių pardavimai stabiliai auga. Kažkada jie taip smuko, kad dabar bet koks „judesys“ yra į gera.
- Ir žmonės perkasi patefonus?
- Taip, perkasi patefonus. Tai liudija, kad jie turi pinigų ir kad nėra Lietuvoje visi taip nuskurdę, kaip kartais paišoma.
O kova su vadinamuoju piratavimu gali būti sėkminga. Kanadiečiai taiko sistemą, pagal kurią iš didžiųjų failų talpyklų galima gauti norimus kūrinius, sumokėjus nedidelę pinigų sumą – tarkime, 10 dolerių. Interneto vartotojas už šį papildomą mokestį gali siųstis filmus ir muziką. Manau, tai yra viena galimų išeičių. O tuos, kurie mėgina skleisti produkciją nemokamai, visada juk galima uždaryti.
Lietuvoje siūlyta patvirtinti kompensacinį mechanizmą už importuotas tuščias laikmenas. Tačiau patvirtintas įstatymas reglamentuoja tai, kas įtraukta į laikmenų sąrašą, o jame – video, audiokasetės ir tušti kompaktiniai diskai. Reikalinga pataisa, kuri išplėstų laikmenų sąrašą. Tačiau niekaip nepavyksta įveikti nesutarimų tarp „Infobalt“ asociacijos ir LATGA.
- Kokia šiandien yra Lietuvos kūrėjų ir atlikėjų padėtis palyginti su kaimyninėmis valstybėmis?
- Atsiranda daug jaunų kūrybingų žmonių, kurie vis dėlto dar nėra iki galo apsisprendę, kuriuo keliu jiems eiti. Jie yra užaugę kitoje aplinkoje nei vyresnės kartos atstovai, klausosi kitos muzikos, kitaip mąsto.
Labiausiai matomos mūsų muzikos žvaigždės ilgainiui neretai tampa kažin kokiais viešaisiais kalbėtojais – nebe dainininkais. Ta roko muzika, kuri buvo prie Lietuvos laisvės ištakų, iškovojus nepriklausomybę pamažu tapo tiesiog socialiniu reiškiniu.
- Jaunieji atlikėjai yra nutolę nuo socialinių temų?
- Taip. Jie yra „multikultūriniai“. Apskritai talentų nėra daug. Būti talentu vien Lietuvoje nėra sunku, bet būti talentingam ir žinomam už Lietuvos ribų – tikrai nelengva.
- Ar „Eurovizijos“ dainų konkursas pritraukia talentus?
- Atlikėjai, su kuriais dirbau, dalyvavo keliose „Eurovizijose“. Su vienu atlikėju surinkome labai daug pinigų, turėjome daug sponsorių, bet laimėjome gal priešpaskutinę vietą... Vis tiek manau, kad tai buvo vykęs projektas. Vežiojomės Lietuvos trispalves, skirtingose šalyse išdalinome apie 200 interviu. Tai buvo „Laura and the Lovers“.
Anglai, komentuodami „Euroviziją“, vertina ją kaip komediją, kur visi dainuoja juokingas dainas prasta anglų kalba ir stengiasi laimėti juokingą konkursą. Tačiau jie patys, kad ir ką sakytų, kad ir kaip tyčiotųsi, labai nori nugalėti „Eurovizijose“.
„Eurovizija“ yra tiesiog televizijos laida, bet ją žiūri daugybė žmonių. Tai puiki proga pristatyti publikai savo šalį. Žinoma, galima svarstyti, ar apskritai verta viešinti Lietuvą. Mes su draugais nusprendėme, kad gal kaip tik geriau būtų slėpti, kas yra Lietuva.
Galbūt reiktų visai kitokio Lietuvos įvaizdžio? Paslaptingos šalies, kur gyventi – brangu, kur gatvėse veik nebūna kamščių ir į kurią patekti itin sunku – reikia žinoti, per kur skristi. Žodžiu – slapta šalis.
- O lietuviai emigrantai nepakenks šiam jūsų planui įslaptinti Lietuvą?
- Sakote, jie ims rėkti ir pasakoti, kur yra Lietuva? Taip, reikės kaip nors juos užčiaupti...
Štai turėjome krepšinio čempionatą. Krepšinis – elitinis sportas. Kur nors Los Andžele krepšinio varžybų ateina žiūrėti vietos elitas. O Lietuvoje – viskas atvirkščiai: norime komunikuoti su masine auditorija per sporto šaką, kuri ir Europoje, ir pasaulyje yra orientuotą į išskirtinį mėgėją.
Tai, regis, neįmanoma. Užtat atitinka planą – kurti Lietuvos kaip „slaptos“, keistos, nesuvokiamos, neįtikėtinos šalies įvaizdį!
