L.Vaikulė: kai dainavau latviškai, niekas paminklo nepastatė, o po to keikė, kad dainuoju rusiškai

„Niekur negaliu pabėgti nuo to, kad aš gimiau Latvijoje, čia pragyvenau visą savo gyvenimą ir mokiausi latviškoje mokykloje. Nieko negaliu padaryti su savo likimu, kuris nulėmė tai, jog aš gyvenau Sovietų Sąjungos laikais ir mokėjau rusų kalbą“, - savo mintimis su ru.DELFI.lt dalijasi garsi latvių dainininkė Laima Vaikulė, kuri kovo 8 dieną koncertuos Kaune.

Duodama interviu DELFI, ji papasakojo apie tebesitęsiantį bendradarbiavimą su Raimondu Paulsu, apie požiūrį į rusų kalbą, tikėjimą ir apie tai, jog iki šiol jaučiasi bjauriuoju ančiuku. „Būna vaikai gražūs arba nelabai, o būna tokie vienodi, jokie, štai aš buvau, man regis, tokia – jokia“, - prisipažįsta dainininkė.

- Gerbiama Laima, netrukus jūsų gerbėjai turės galimybę išvysti jus Lietuvoje. Todėl noriu jūsų paklausti apie bendrą darbą su Lietuvos muzikantais – jūs juk dirbote su šokėju Vladu Katkevičiumi ir bosine gitara grojančiu Romu Malinausku... Kokia situacija dabar?

- Taip, aš dirbau su Lietuvos muzikantais ir konkrečiai su puikiu saksofonininku Petru, bosistu Tomu Malinausku, kuris, deja, jau miręs... Ir gitaristą puikų turėjau. Tiesa, dabar mūsų keliai su Lietuvos muzikantais nesusikerta, tačiau aš žinau keletą puikių savo srities meistrų...

Tiesa, iki šiol dirbu su Ričardu Baltaduoniu. Bet vis rečiau, tačiau apskritai manau, kad jis pats geriausias režisierius buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje. Mes bendradarbiaujame jau daugiau kaip 20 metų.

- Jūsų paskutinis albumas išėjo 2005 metais... Kaip jums atrodo, ar neatėjo metas naujam dideliam darbui?

- Dabar aš kaip tik įrašinėju naują albumą latvių kalba, vėliau jis išeis taip pat ir rusų kalba. Rusiškoje albumo versijoje bus ne vien tik išverstos dainos, ten bus ir parašytų rusiškai versijai.
Naujame albume dainos bus, žinoma, apie meilę. Svarbiausias dalykas pasaulyje – tai meilė. Tik apie ją dainuoti galima skirtingai – kad mane paliko arba kad pas mane viskas gerai.

- O jūs apie ką dainuojate – jus paliko ar jums viskas gerai?

- Žinote, pas mane, šiaip jau, kaip ir pas daugumą... Noriu pasakyti, kad šias kompozicijas kūrė daugiausiai Raimondas Paulsas. Bus čia ir Ukrainos kompozitorių dainų. Bet daugiausiai tai Paulsas.

- Jeigu jau prakalbome apie Raimundą Paulsą... Neseniai pasirodė informacija, kad jis nusprendė palikti dainų konkursą „Naujoji banga“ („Novaja volna“) Jūrmaloje – pasitraukia konkurso simbolis. Ką manote apie jo ateitį?

- Raimondas – didi asmenybė, jis Latvijos simbolis ir apskritai, man atrodo, jis visada liks buvusios Sovietų Sąjungos istorijoje. O didelė draugystė tarp Raimondo ir Igorio Krutoj, buvusi visus tuos metus, tokia ir liks. Igoris apskritai sako, kad Raimondas – mano mokytojas. Tačiau Raimondas mano, kad ateina laikas, kai reikia pasitraukti. Akivaizdu, jis nusprendė, kad verčiau pabus gryname ore, savo vasarnamyje, nei sėdės ten ir praras savaitę tokios pas mus trumpos vasaros.

Konkursas, žinoma, tęsis toliau... Aš nežinau, kas ten jame pasikeis, apie tai bus galima kalbėti po konkurso. Tačiau savo vėliavą, žinoma, jis praranda. Bet kokiu atveju manau, kad Latvijai toks konkursas labai reikalingas...

Ar kada nors buvote San Reme? Juk tai tokia provincija, tačiau mes žinome šį pavadinimą. Patikėkite, jeigu toks konkursas būtų Palangoje ar net miestelyje, kurio niekas nežino, apie tą miestą tuomet sužinotų dauguma. Todėl manau, kad būtini visi įmanomi konkursai. Arba „Formulė-1“ Monake – juk sunku įsivaizduoti, koks tai siaubas ten gyvenantiems žmonėms. Negalima niekur praeiti, didelis triukšmas, keliai – tam reikia daug ko. Tačiau jie tai daro ir, tikriausiai, nėra tokie kvaili žmonės.

Tad šis konkursas Jūrmalai – labai gerai. Todėl visas nepasitenkinimas, kurį išreiškia kažkokie žmonės – tai tie, kurie nieko iš to negauna. Tačiau iš tikrųjų elektriniai traukiniai perpildyti, kavinės perpildytos, viešbučiai ir taksi dirba, ir tai tik šias aštuonias dienas per metus! Reikia suprasti, kad visa tai atkeliauja į šalį. Mes nieko neprarandame, tik gauname. Aš esu už konkursą.

- Lietuvoje, manau, kaip ir Latvijoje, rusiška estrada dažnai asocijuojasi su nekokybišku rusišku popsu... Kaip manote, kokybiška rusiška populiarioji muzika į Baltijos šalis neprasiskverbia ar jos jau neliko?

- Popsas – tai tarsi keiksmažodis. Tačiau Madonna – tai juk taip pat popsas, svarbu kokio lygmens. Pavyzdžiui, aš manau, kad mano muzika kokybiška. Aš dirbu Amerikoje ir Raimondo Paulso dainos ten turi paklausą. Kalba eina apie kompaniją „GRP“, kur dainavo ir grojo geriausi džiazo muzikantai. Ir jeigu jie patys panoro paimti Raimondo dainą, tai, matyt, ši muzika ne tokios blogos kokybės, kad būtų galima keikti.
Todėl kalbėti apie tai, kad popsas – blogai... Taip, yra labai silpnų atlikėjų, bet kodėl žiūrovas ateina į šiuos koncertus? Į koncertus, kur grojama pagal fonogramą. Jeigu žmonės neateis, tai tokių dainininkų ir nebus. Keikti galima viską, ką tik nori, o viskas daroma dėl žiūrovo. Kai žiūrovas išaugs ir pradės suprasti, kad tai negyva... Neikite ir tokių artistų nebus.

Be to, atsiradus rinkai televizijoje ir radijuje atsirado tokie žodžiai, kokių anksčiau nebuvo: „neformatas“, „reitingas“. Jeigu anksčiau žmonėms kas gerai ir kas blogai diktavo valstybė, tai šiandien tai diktuoja rinka, todėl atsiranda prastos kokybės, tiesiog siaubingi, filmai, prastos kokybės muzika, nes žmonėms tai patinka ir iš to galima uždirbti pinigus. Štai ir viskas. Ir artistas čia išvis nei prie ko. Ir kuo tavo muzika sudėtingesnė ir geresnė, tuo ją sunkiau parduoti.

- Savo kūryboje jūs neatsisakėte rusų kalbos ir ne kartą sakėte, kad tapote žinoma todėl, kad savu laiku rusiškai atlikote dainą „Nočnoj kostior“, nors paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jus būtent dėl rusų kalbos ir kritikavo... O dabar Latvijoje nesigėdijate kalbėti rusiškai?

- Ne, žinoma. Su rusais kalbu rusiškai, o su latviais – latviškai. Manau, kad mokėti bet kokią kalbą – didelė laimė, didelis turtas ir problema slypi tik mūsų sulaužytame likime. Tame, kad šitiek metų mūsų kultūra buvo negerbiama – čia visa problema. Manau, kad tai padarė Stalinas, tačiau mes turime visa tai išsrėbti. Manau, kad reikia padėti ant stalo Bibliją ir smegenyse pragiedrės. Kai laikysitės to, kas ten parašyta, jums bus lengviau gyventi. Teisingiau. Tada viskas išsilygina, tampa aišku. Reikia būti geru žmogumi ir, patikėkite, jeigu sutiksite gerą kiną ar korėjietį, jis bus jūsų pačiu artimiausiu draugu. Ir galbūt jis taps artimesniu už blogą lietuvį.

Taip, mane kritikavo, tačiau protas visgi nugalėjo. Ir tai gerai. Negaliu pabėgti nuo to, kad aš gimiau Latvijoje, čia pragyvenau visą savo gyvenimą ir mokiausi latviškoje mokykloje. Ir aš nieko negaliu padaryti su savo likimu, kuris nulėmė tai, jog aš gyvenau Sovietų Sąjungos laikais ir mokėjau rusų kalbą. Ir kad aš dainavau: „Maskva – kaip Niujorkas, kaip Pekinas – tai pagrindinės sostinės“...

Tada buvo Sovietų Sąjunga ir reikėjo dainuoti rusų kalba, tad aš pradėjau dainuoti rusiškai, nors prieš tai dainavau latviškai, tik kas apie tai žinojo? Apie tai niekas nekalbėjo ir nerašė. Ir pirmas mano pasirodymas Centrinėje televizijoje, beje, buvo latvių kalba. Aš dainavau amerikietišką dainą „Bliuz“, tačiau latvių kalba. Bet niekas man paminklo už tai nepastatė. Užtat vėliau keikė, kad dainuoju rusiškai. Tai tiesiog kažkokia kvailystė, kurioje nenoriu dalyvauti.

- Persikelkime į jūsų vaikystę. Savo interviu prisipažinote, kad jautėtės bjauriuoju ančiuku, buvote kaprizinga ir nevengėte terorizuoti artimųjų...

- Tai ne visiškai taip, juk ne todėl visko pasiekiau, kad visus terorizavau. Aš tiesiog, nepaisant visko, dariau tai, ką maniau esant reikalinga. Buvau savarankiška, juk jau šešiolikos metų pati užsidirbdavau pinigus ir nepriklausiau nuo tėvų. Ir tai labai gerai. O kalbant apie bjaurųjį ančiuką, tai žinote... būna vaikai gražūs arba nelabai, o būna tokie vienodi, jokie, štai aš buvau, man regis, tokia – jokia.

- Ir kada atsirado tas pajautimas, savo moteriško patrauklumo suvokimas?

- Aš to nesuvokiau, aš to ir iki šiol nesuvokiu, man tik tai sako.

- Kitaip tariant, jūs iki šiol nesupratote, kad tapote gulbe?

- Žinoma, ne. Mano vyras, suprantama, mano kitaip – priešingai jis su manimi nebūtų. Jis mano, kad aš pati geriausia.

- Ar tiesa, kad jūs susituokėte Las Vegase, tačiau Latvijoje iki šiol taip ir neužregistravote santuokos?

- Taip, tai tiesa. Nors santuoka Las Vegase visgi buvo pokštas, tikra santuoka – visiškai kas kita.

- Kas jums yra skonis ir beskonybė?

- Skonis – tai harmonija. O beskonybė – kai esi apsirengusi kaip princesė, o elgiesi kaip valkata. Šis neatitikimas ir yra beskonybė, nors galite būti puikiai apsirengę. Tiesiog rengtis reikia atsižvelgiant į vietą ir charakterį. Jūsų apranga turi jus atitikti.

- O paprastame gyvenime kokiam stiliui teikiate pirmenybę?

- Sportiniam. Tai atitinka mano charakterį. Nors aš nešokinėju į tolį ar aukštį, tačiau man pats svarbiausias sportas – ilgi pasivaikščiojimai ir treniruokliai. Gyvenu prie jūros ir turiu šunų, kurie mane ir išveda pasivaikščioti (juokiasi).

- Ar tiesa, kad jūsų šeimoje dainavo tik senelė?

- Taip, tačiau gaila, aš jos nemačiau – ji mirė gana anksti. Ji dainavo bažnyčios chore, ten įrašų nereikėjo, todėl jokių jos įrašų ir neliko. Juk tai ne komercija. Bet mama man visada sakydavo, kad močiutė turėjo tokį patį altą, kaip ir aš. Tai tik dar kartą patvirtina, kad yra genai.

- Jeigu vėl grįžtume prie muzikos, prie šių laikų, tai tenka konstatuoti, kad nei lietuvių, nei latvių muzikantai netampa žvaigždėmis ne tik pasaulyje ar Europoje, bet ir artimiausiame užsienyje. Kaip manote, su kuo tai susiję?

- Yra vienas miestas, kur galite tapti labiau žinomu – tai Maskva. Dar yra Kijevas, kur taip pat galite tapti populiariu televizijoje. Prasimušti į konkrečias šalis šiandien nėra paprasta, tame ir esmė. Sovietų Sąjungoje buvo Maskva ir viskas buvo aišku. O šiandien mes niekam nereikalingi. Be to, vis tas „reitingas“ ir „formatas“.

- O kokia muzika skamba jūsų namuose?

- Pati geriausia muzika – tyla. Juk visą mano gyvenimą buvo tiek daug muzikos, o dabar tiek daug savos... Vis dėlto, žinoma, aš žinau kas vyksta pasaulyje. Gaila, bet mano mėgstama dainininkė Amy Winehouse greitai sudegė. Manau, kad ji buvo didelė žvaigždė.

- Laima, jūs labai tikintis žmogus. Ar tai kažkaip susiję su ta baisia diagnoze (krūties vėžys, -red.), kurią išgirdote prieš daugelį metų..?

- Man regis, kad tik ekstremalioje situacijoje pažįstate save, savo draugus. Neveltui sako, kad reikia įveikti ugnį ir vandenį, kad taptum žmogumi. Turime omenyje būtent tai, kad ekstremaliose situacijose jūs semiate iš vidaus tas jėgas ir silpnybes, apie kurių egzistavimą net nežinojote. Ir kai jums visiškai blogai, liekate vienas tik su savimi ir dar su Dievu. Daugiau nieko nėra.

Galiu pasakyti, kad aš, kaip žmogus, tapau daug geresnė, pradėjau kur kas geriau suprasti kai kuriuos dalykus...

- O kaip dabar jaučiatės?

- Kaip čia pasakyti... Čia kaip pas Bulgakovą, pamenate? „Anuška jau papylė aliejų“… Todėl dabar kalbėti apie sveikatą – juokinga, bet šiandien aš jaučiuosi gerai.

- Duodama interviu pabrėžiate, kad Lietuvos žiūrovas jums kaip savas...

- Man visada patiko Lietuvos žiūrovas. Jūsų žiūrovai ypatingi. Man patinka, kad jie ateina į koncertą pasipuošę, optimistiškai nusiteikę, koncertas jiems – kaip šventė. Tai byloja apie kultūrą. Man labai patinka koncertuoti Lietuvoje, čia kitokia publika.

Su Latvijos žiūrovu, pavyzdžiui, mūsų santykiai kitokie – Latvijoje aš visada jaučiu, kad kažkas beprotiškai džiaugiasi, o kažkas ateina su tokiu klausimu: „Nagi, nagi, parodyk, ką tu gali?“. Man atrodo, kad Lietuvoje žmonės linksmesni.