Pradėkime iš kiek anksčiau ir šiauriau: pavasarį Estijoje vyko penktoji Talino muzikos savaitė. Paskutinė iš daugelio ten surengtų konferencijų vadinosi „Check My Demo“ ir buvo labiausiai intriguojanti.
Scenoje stovėjo dėžė, pilna savaitėje grojusių grupių įrašų. Konferencijos vedėjas vieną po kito traukė kompaktinius diskus ir įjungdavo pirmąją dainą. Kiekvieną dainą aptardavo kritikų komanda, kurioje – pripažinto britų muzikos žurnalo MOJO apžvalgininkas, įrašų kompanijos „Sire Records“ (dirba su „Depeche Mode“, Madonna, „The Cure“) atstovas, Helsinkio radijo muzikinių laidų vedėja ir kiti su muzika kasdien dirbantys ir ją kritiškai vertinantys melomanai.
Jų vertinimui buvo ištraukti ir dviejų Lietuvos grupių diskai: „Deeper Upper“ ir „Kurak“. Abu vardai – naujos, į tarptautinį klausytoją orientuotos lietuviškos muzikos ambasadoriai, gerai vertinami vietos klausytojų ir vietos žiniasklaidos.
Kritikų nesužavėjo nė vieni. „Deeper Upper“ buvo įvardyti kaip norintys būti „per daug panašūs į „Radiohead“, „Kurak“ – kaip muzika, kuri „apeliuoja į močiutes“.
„Atsiprašau, bet tai tiesiog nėra gerai“, – „Kurak“ kūrinį, įdainuotą Marko Palubenkos – taip pat vieno iš Lietuvoje perspektyviausiu laikomų naujos kartos atlikėjų – įvertino vienas iš kritikų. Helsinkio radijo žurnalistė bandė švelninti situaciją, sakydama, jog pagrotų šią dainą, jei rengtų laidą apie Lietuvos muzikos sceną. Tačiau greta tarptautinių kūrinių jai vietos neskirtų.
Estijos ir Latvijos grupėms sekėsi ne ką geriau – klausantis vieno iš kūrinių konferencijos vedėjas netgi paragino svečius „nesijuokti iš muzikantų kūrybinių bandymų“.
Per valandą trukusią įrašų perklausą buvo vos keli kūriniai, kurie kritikams paliko teigiamą įspūdį.
Išvada? Svarbu ne tai, kaip parduodi, o ar turi ką parduoti. Šiųmetės „Vilniaus muzikos savaitės“ konferencijose ši mintis pasikartojo bent kelis kartus.
Diskusija tema „Ko tikėtis iš muzikos vadybininko?“ – išvada: „vadybininkas atlikėjui turėtų padėti padaryti tai ir šitai, BET sėkmės nesulauksite, jei atlikėjas bus prastas“.
Diskusija „Kaip Lietuvos grupei patekti į muzikos žiniasklaidą?“ – atsakymas: „siųskite laiškus, kuriuose būtų <...>, BET daina, kurią prisegate, turi būti pakankamai gera“.
Pranešimas „Kaip išnaudoti „Soundcloud“ galimybes?“ – „klausytojus pasieksite lengviau, jei savo kūriniais dalinsitės štai taip, BET, žinoma, rezultatą pasieksite tik tada, jei kūrinys bus pakankamai geras.“
Būtent! Bet kas yra „geras kūrinys“? Ir ar Lietuvos muzika gali jų pasiūlyti? Tai yra du svarbiausi klausimai, į kuriuos neatsakius tolyn eiti nėra prasmės.
Vilniuje antrus metus iš eilės šių klausimų net nebandoma užduoti. Visa „Vilniaus muzikos savaitės“ idėja yra pastatyta ant iliuzijos, kad vietinė muzikos scena jau dabar yra pakankamai aukšto lygio, jog jos sukurtas turinys būtų perkamas. Vienintelė problema – kad to turinio pasaulis dar neatrado.
Tačiau realybė tokia, kad šiuo metu Lietuvos scenoje yra viso labo kelios grupės ir atlikėjai, kurie galbūt galėtų sudominti tarptautinius muzikos pirklius, bent jau Vakaruose – ten iš kur įkvėpimo semiasi ir į kur patekti siekia absoliuti dauguma tarptautinių ambicijų turinčių Lietuvos muzikantų. Daugumos kitų grupių praraja tarp tos muzikos, kurią norėtų kurti, ir tos, kurią iš tikro sukuria tiesiog dar yra per didelė.
Būtent todėl Lietuvos grupės negroja didesniuose tarptautiniuose užsienio festivaliuose (išskyrus latvių „Positivus“, skiriantį didelį dėmesį Baltijos šalių grupėms), apie jas nerašo anglakalbė žiniasklaida ir dėl jų į Vilnių neskrenda tarptautinių įrašų kompanijų atstovai. Ne dėl to, kad jų nežino.
Panaši praraja Lietuvoje yra daugelyje kūrybinių sričių: kine, madoje, kiek mažesnė dizaine. Jos įvardijimas jokiu būdu nereiškia norą sumenkinti kūrėjus. Priešingai – tai yra blaivus situacijos įsivertinimas, kuris yra pirmas atspirties taškas prieš sau pasakant, kad užteks – metas pradėti dirbti daugiau ir profesionaliau.
Šiuos dalykus visų pirma turėtų sakyti užsienio ekspertai – jiems ir geriau matyti, ir jų žodis paveikesnis. Tačiau „Vilniaus muzikos savaitėje“ jų to praktiškai niekas neklausė, bent jau viešai.
Dauguma atlikėjų tiek daug nesigilina. Jie tiesiog groja, tikėdamiesi, kad kas nors iš tos didelės minios nuo Katedros iki Lukiškių aikščių atkreips į juos dėmesį. Žmonių „Vilniaus muzikos savaitėje“ išties buvo daug, ir tai yra gerai. Vilniečiams ir miesto svečiams tai buvo unikalus šansas nemokamai susipažinti su visa palete nauojos kartos Lietuvos muzikos kūrėjų. Savo ruožtu, muzikantams tai buvo galimybė atrasti naujus klausytojus ir patikrinti save grojančius nemažose lauko scenose.
Miestas tą savaitgalį žydėjo. Vėl gi, kaip ir pernai, viskas atrodo gražu. Tačiau problema, kad tai vėl buvo lokali šventė – tokia pati, kokia gali vykti ir po „Sostinės dienų“, surengtų tą patį savaitgalį, tuo pat metu, tame pačiame Gedimino prospekte, vėliava.
Muzikos savaitės tikslas nėra dovanoti miestui šventę. Knygų mugės dienomis Vilnius irgi yra gražesnis, aktyvesnis ir intelektualesnis, bet tai – šalutinis poveikis. Pagrindinis knygų mugės tikslas yra parduoti kuo daugiau knygų. Muzikos savaitė yra tokia pati mugė, tik joje pardavinėjama muzika. Dėl to mugės naudos vertinimas turėtų būti pragmatinis: kiek konkrečių pasiūlymų Lietuvos grupėms gauta? Kiek straipsnių užsienio žiniasklaidoje apie Lietuvos muziką publikuota?
Tai būtų svarbu, jei „Vilniaus muzikos savaitė“ būtų rimtas tarptautinis muzikos industrijos renginys. Galbūt ji tokiu taps – visoms iniciatyvoms reikia laiko įsibėgėti. Tačiau bent jau kol kas, ši iniciatyva atrodo arčiau žaidimo, nei realaus verslo. Juk apie kokį verslą galime kalbėti, jei vienos iš konferencijų metu pats renginio organizatorius be jokio nustebimo pasakė, kad 95 proc. susitarimų muzikiniuose reikaluose Lietuvoje įvyksta be sutarčių.
Rimti žaidimai prasidės tada, kai 95 proc. susitarimų bus SU sutartimis. Kai Lietuvoje užaugs „ne lietuviškai“ mąstantys atlikėjai, su kuriais dirbs vakarų standartais besivadovaujantys vadybininkai, keliantys sau aiškų tikslą tapti europinio masto grupe, nes Lietuvos rinka tiesiog per maža, kad galėtum išgyventi iš muzikos nedarydamas kompromisų su savimi.
Grupės pamažu link to eina – tie patys „Deeper Upper“ šiemet išleido galbūt profesionaliausią kada nors Lietuvoje sukurtą indie roko albumą, kurio niekas negalės pavadinti „per daug panašiu į Radiohead“. Mūsų naujos kartos muzikoje tyliai vyksta daug gerų dalykų ir jie neabejotinai atneš rezultatų. Tačiau visi jie prasidėjo nuo kritiško savęs vertinimo ir nustojimo mąstyti lokaliai, o ne iliuzijos, kad viskas tvarkoje – jūs tik grokite, galbūt kas nors pastebės.
