Į savo pasirodymo programą žymioji menininkė įtraukė pačius garsiausius savo kūrinius: „Gotham Lullaby“, „Hips Dance“, „Scared Song“, „Panda Chant I“, „Memory Song“ ir daugelį kitų iš skirtingais laikotarpiais sukurtų albumų: „Volcano Songs“ (1993), trijų dalių operos „Atlas“ (1991), „Cellular Songs“ (2018), „The Games“ (1984), „Songs from the Hill“ (1975-1976), „impermanence“ (2004-2006), „mercy“ (2001), „The Politics of Quiet“ (1996) ir kt.
Su M. Monk (balsas, klavišiniai instrumentai) pasirodys ir dvi ilgametės jos vokalinio ansamblio atlikėjos – Katie Geissinger (balsas) ir Allison Sniffin (balsas, smuikas, klavišiniai), rašoma pranešime spaudai.
Kompozitorė, dainininkė, choreografė, naujosios operos ir muzikinio teatro, instaliacijų ir kino kūrėja M. Monk yra viena iš kertinių Amerikos muzikos figūrų. Ji yra laikoma viena unikaliausių ir įtakingiausių mūsų laikų menininkių.
Pasak Michaelo Quinno iš „The Classical Review“, M. Monk yra „viena didžiausių šiuolaikinės muzikos inovatorių“.
Kaip teigia „The Washington Post“ apžvalgininkė Anne Midgette, ji yra vadinamosios išplėstinės vokalinės technikos ir tarpdisciplininio performanso pradininkė, kirtusi įvairių žanrų ribas, dar gerokai iki atsirandant sąvokai „crossover“.
„Monk sukūrė pasaulį, kuris iki tol niekada neegzistavo meno istorijoje. Tuo pat metu kūniški ir efemeriški, neapdorotos ir sykiu iškultivuotos medžiagos jos kūriniai paneigia netikrą miesto gyvenimo sudėtingumą ir atskleidžia jo „undergroundo“ civilizacijas, kurios dainuoja, šoka ir medituoja apie tai, kas amžina“, – sakė „The New Yorker“ kritikas Alexas Rossas.
Pripažinti tarptautiniu mastu M. Monk kūriniai jau beveik šešis dešimtmečius keliauja po pasaulį. Ji vadinama „balso mage“ ir „viena iš geriausių Amerikos kompozitorių“. Ji pelnė net tris svabiausius JAV įvertinimus: 2019 m. tapo Amerikos menų ir literatūros akademijos nare, 2017 m. pelnė Dorothy ir Lillian Gish prizą, 2015 m. – Nacionalinį menų medalį, kurį jai įsegė Prezidentas Barackas Obama.
Savo kūrybinį kelią M. Monk pradėjo 1964 m. atsikrausčiusi į Niujorką. Ji savo kompozicijas pristatė galerijose, bažnyčiose ir kitose nekoncertinėse erdvėse. 1968 m. įkūrė „The House“ šokio trupę, su kuria rengė tarpdisciplininius pasirodymus.
1965 m. pradėjo inovatyvius balso kaip įvairialypio instrumento tyrinėjimus, o 1978 m. tam tikslui įkūrė „Meredith Monk & Vocal Ensemble“, kurį iki šiol sudaro vieni geriausių ir drąsiausių naujosios muzikos atlikėjų – dainininkai ir instrumentalistai. Su šiuo ansambliu M. Monk pelnė įvairių apdovanojimų, įskaitant 2008 m. „Grammy“ nominaciją už albumą „impermanence“.
Savo įrašus „Meredith Monk & Vocal Ensemble“ daugiausia leidžia „ECM“ naujosios muzikos serijose, jie pasklidę po visą pasaulį. Gyvi ansamblio pasirodymai daugiau nei keturi dešimtmečiai vyksta įvairiuose festivaliuose, teatrų scenose ir koncertų salėse.
M. Monk muzika skamba ir kine: režisierių Terrence’o Malicko, Jean-Luc’o Godard’o, Davido Byrne ar brolių Coenai filmuose. Ji ir pati kuria filmus: žymiausi – „Ellis Island“ (1981) ir „Book of Days“ (1988), kurie buvo rodomi daugybėje kino festivalių.
Greta didžiąją M. Monk kūrybos dalį sudarančių vokalinių, muzikos teatro kūrinių ir operų, menininkė kuria orkestrui, kameriniams ansambliams, solo instrumentams, gaudama užsakymus iš „Carnegie Hall“, San Francisko simfoninio orkestro, „Kronos“ kvarteto ir kitų atlikėjų.
2019 m. naujas jos operos „Atlas“ (1991) pastatymas atliktas su Yuvalio Sharono diriguojamu Los Anždelo simfoniniu orkestru.
Ji buvo pirmoji, kuri sukūrė specialią kompoziciją Solomono R. Guggenheimo muziejaus rotundoje (1969). Kiti žymesni kūriniai – „American Archeology #1: Roosevelt Island“ (1994) ir „Songs of Ascension“ (2008), atlikti Ann Hamilton bokšte. M. Monk filmai, instaliacijos ir kiti darbai eksponuojami įvairiuose muziejuose ir galerijose – „Exit Art“, „Frederieke Taylor Gallery“, Niujorko modernaus meno muziejuje (MoMA) ir kitur.
