Per penkiolika festivalio gyvavimo metų ant „Kilkim žaibu“ scenos lipo ir paties aukščiausio lygio metalinės muzikos žvaigždės: „Amon Amarth“, „Rotting Christ“, „Destruction“, „Asphyx“, „Skyforger“. Pamažu be muzikos šis renginys aplipo ir kitomis įdomiomis veiklomis – amatų demonstravimu, kovomis tarp aukštaičių ir žemaičių ir kitais užsiėmimais.
Apie ilgą nueitą šio, beje, pirmo Lietuvoje sunkiosios muzikos festivalio kelią ir artimiausią ateitį DELFI pasakojo festivalį organizuojančio „Pikuolio“ klubo vadovas Daividas Kurlis.
– Trumpai apibūdinkite savo festivalį – kuo jis išsiskiria iš kitų vasaros renginių, kuriuose taip pat skamba metalo muzika?
– Pradėsiu nuo to, kad ne tik vasaros, bet ir visų metų mūsų šalies renginių gausoje nėra daug tokio mąsto renginių, kuriuose dominuotų metalo muzika. Mūsų renginio tematika tikrai nėra įprasta. Festivaliui apjungus sunkiosios muzikos subkultūrą ir istorijos rekonstruktorius, tarsi užgimė naujas, dar neištirtas šiuolaikiškas ir unikalus kultūrinis reiškinys. Esame smulkmeniškai išrankūs rinkdamiesi festivalio dalyvius, ir orientuojamės į ypač išlavėjusio skonio sunkiosios muzikos gerbėjų auditoriją. Tai tikrai nėra renginys atsitiktiniam, paviršutiniškai besidominančiam folkloru ar metalo muzika prašalaičiui. Tai renginys pastarųjų žanrų gurmanams. Visa tai sudėjus, neabejodami galime teigti, kad festivalis „Kilkim žaibu“ yra unikalus ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse.
– Festivalis „Kilkim žaibu“ pernai vyko jau 15 kartą. Tai vienas iš seniausių Lietuvoje organizuojamų metalo ir folk muzikos festivalių. Gal galite palyginti – kaip pirmieji bandymai skiriasi nuo paskutinių festivalių? Kada darbas sunkesnis – tada ar pastaraisiais metais?
– Pirmieji ir paskutinieji festivalio metai labai skiriasi savo apimtimi, bet visi jie mums buvo ir yra vienodai svarbūs. Kadangi „Kilkim žaibu“ buvo pirmasis sunkiosios muzikos renginys po atviru dangumi, mes neturėjome į ką lygiuotis, viską reikėjo daryti intuityviai, remtis tik savo patirtimi. Gal pirmieji mūsų festivalio metai šiandien visko persisotinusiam renginių lankytojui atrodytų labai kuklūs savo apimtimi, bet tuomet tai buvo viskas, ką galėjome iš savęs išspaust. Pirmuosius 3 festivalio metus renginys vyko mažo miestelio – Joniškio – poilsio zonoje nemokamai. Jame griaudėjo metalas, grojo tokios šiandien gerai žinomosios grupės kaip „Obtest“, „Nahash“, „Meressin“ ir „Skyforger“. Tuo metu tai buvo labai neįprasta, nauja ir tikrai galinga!
Kadangi mūsų renginys visada vyksta toli nuo Lietuvos didžiųjų miestų, sunku buvo ir tada ir dabar. Bet nauji atradimai ir festivalio evoliucija mus kaskart įkvepia naujiems darbams. Nežiūrint ilgų veiklos metų, vis dar esame pilni entuziazmo ir mums patinka tai, ką darome.
– Kokios per visą šį laikotarpį įsimintiniausios festivalio istorijos? Kokios yra didžiausios sėkmės, kas labiausiai nuvylė?
Istorijų daug, sunku išskirti kažkurią vieną. Sėkmę mes dažnai matuojame tuo, kiek moralinio peno ir pasitenkinimo mums suteikė renginys. Gera renginio aura, kaskart susirenkantys bendraminčiai, seniai matyti draugai – visa tai vertiname kaip labai prasmingai išgyventą gyvenimo etapą. Visa tai tikrai džiugina.
O liūdina pastaruoju metu tai, kad sunkiosios muzikos materialioji veiklos pusė labai supanašėjo su bet kurio kito komercinės muzikos žanro veikla. Laisvės idėjų vedina žiūrovų auditorija dažnai net neįsivaizduoja, ant kokio rinkodarinio burbulo laikosi jų dievinami atlikėjai. Mes, organizatoriai, esame priversti tai matyti ir mums dėl to liūdna. Bet nenuleidžiam rankų, ieškom ir savo ištikimai auditorijai pateikiame tik tai, kas yra tikra ir neturi „E“ konservantų...
– Gal jau galite pasakyti bent vieną-kitą pavadinimą grupių, kurios koncertuos per ateinančių metų Rasų šventę?
– Pirmieji patvirtinti festivalio dalyviai yra Švedijos viking metalo atstovai „King of Asgard“ ir unikalaus metalo kūrėjai iš Šveicarijos – „Bölzer“. Taip pat jau prisijungė nuožmaus metalo skleidėjai iš Olandijos „Legion Of The Damned“, ukrainiečiai „Ravental“ bei latviai „Neglected Fields“.
Iš viso festivalyje bus apie 30 kolektyvų iš įvairiausių šalių. Tarp jų bus žinomi, garsūs ir labai garsūs atlikėjai. Apie juos, kaip įprasta, pranešime vėliau, nes laiko turime dar tikrai daug.
Ir turiu pastebėti, kad šiais metais mūsų renginio data šiek tiek prasilenkia su Rasų švente, bet senų tradicijų festivalyje tikrai netruks...
– Kitas gerai žinomas lietuviškas festivalis – tarsi ir religiškai neutralus, nors sukviečiantis provokuojančius atlikėjus – susilaukė nemažai katalikų bažnyčios kritikos (ir reklamos). O „Kilkim žaibu“ – pagoniškas vertybes propaguojantis renginys – niekada nekonfliktavo su bažnyčios tarnais?
– Senųjų tradicijų puoselėjimą mes suvokiame kiek plačiau, nei pagoniškų vertybių propagavimą tiesiogine to žodžio prasme. Vis dėlto klausimas geras. Su bažnyčios tarnais mūsų festivalis dar tikrai nekonfliktavo. Tikriausiai neatrodome kaip realią grėsmę bažnyčiai kelianti organizacija, tokie ir nesame. Žinoma, dėl abipusiai naudingos reklamos (abiems pusėms pritariant) esame linkę leistis į bendradarbiavimą garsinant vienas kito vertybes... Nerimtai ;)
– Oficialiai festivalį organizuoja klubas „Pikuolis“ – o kuo jis dar užsiima be šio renginio? Kokios idėjos vienija šio klubo narius?
– Klubas „Pikuolis“ yra pelno nesiekianti koncertinė organizacija. Be pagrindinio klubo festivalio „Kilkim žaibu“ dar esame organizavę keletą mažesnių sunkiosios muzikos renginių Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje. Nors klubas buvo įregistruotas Joniškyje, šiuo metu klubo nariai yra iš visos Lietuvos ir net iš kitų valstybių. Visus mus vienija panaši pasaulėžiūra, gyvensena, domėjimasis praeitimi, aistra muzikiniams atradimams ir, žinoma, troškimas patirti ir išgyventi dar ir dar kartą ugningą „Kilkim žaibu“ puotą.
