Fado (iš port. k. - lemtis) – XIX amžiuje Lisabonoje įsigalėjęs muzikos žanras. Manoma, kad tai išvykusių jūreivių ir karių moterų dainos, kurių svarbiausias emocinis elementas – ilgesys (saudade). Fado žanras suklestėjo XX a. pirmojoje pusėje bei tapo itin populiariu, kai eiles šiai muzikai pradėjo kurti žymiausi portugalų poetai.
Artėjant koncertui, pakalbinome Lietuvoje jau ketvirtą kartą. viešėsiančią vieną žymiausių fadisčių Joaną Amendoeiros.
Kada ir kaip pradėjote dainuoti?
Buvo šešeri, kuomet pradėjau dainuoti senelio namuose rengiamų pietų metu. Žinoma, man turėjo įtakos tai, kad mano tėvai mėgo portugališką muziką. Net nežinau kodėl, tačiau jau nuo mažumės mane traukė būtent fado. Tikiu, kad tai yra mano likimas ir pašaukimas. Neveltui ir pats žodis fado skamba panašiai į lotyniškąjį fatum (lot.k. likimas)
Kaip apibūdintumėte fado dainų nuotaiką ir stilistiką, niekad šio žanro dainų dar negirdėjusiam žmogui?
Manau, kad fado - pats paprasčiausias ir todėl tobuliausias būdas žmogui išreikšti tai, kas slypi jo širdyje. Tai - tarsi burtai, sklindantys iš kūno ir sielos gelmės, kurių poveikį galima pajusti koncertuose. Klausytojai visuomet atskiria teatrą nuo tiesos. Galvoju, kad tai ir yra priežastis, dėl kurios tiek daug žmonių iš skirtingų pasaulio kampelių domisi bei atranda šią muziką, net nesuprasdami dainų tekstų, nepažinodami portugalų kultūros. Nepaprastai didžiuojuosi tuo, kad fado dainos yra įtrauktos į UNESCO Nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą.
Į Lietuvą atvykstate jau ne pirmą kartą. Kokį įspūdį Jums paliko mūsų šalis?
Esu laiminga pažinusi Lietuvą! Portugalijos ambasados ir Šv. Kristoforo kamerinio orkestro dėka, jūsų šalį galiu vadinti antraisiais namais. Kiekvieną kartą nekantrauju atvykti į Vilnių, susitikti su gerais draugais ir susipažinti su naujais žmonėmis. Džiaugiuosi galėdama atlikti savo mylimas dainas Lietuvoje dar sykį.
Ką manote apie mūsų publiką?
Turėjau galimybę pasigrožėti keletu miestų, pajusti klausytojų jautrumą. Manau, lietuviai ir portugalai turi nemažai panašumų. Nuo scenos man publika atrodo tarsi palaimintųjų minia. Štai kodėl aš visad jaučiu norą, pagerbiant klausytojus, atlikti bent vieną dainą lietuviškai. Žinoma, žodžius tariu itin keistu akcentu (juokiasi).
Kaip dažniausiai sutinkate Naujuosius metus? Ar nekeista šiemet juos pasitikti toli nuo artimųjų ir gimtosios šalies?
Tikra tiesa, keistoka. Šiemet pirmą kartą gyvenime Naujuosius pasitiksiu toli nuo gimtinės. Anksčiau yra tekę koncertuoti švenčių išvakarėse Portugalijoje, tačiau šalia visuomet būdavo mano artimieji. Šiemet bus tik mano brolis Pedro Amendoeira, kuris skambina portugališka gitara.
Žinoma, visuomet šalia kiti grupės nariai – ne mažiau svarbi muzikinė mano šeima: Pedro Pinhal (fado gitara), Paulo Paz (kontrabosas) ir Filipe Raposo (fortepijonas). Mes džiaugiamės, kad patirsime kažką naujo, koncertuodami Lietuvoje paskutinį senųjų metų vakarą kartu su orkestru.
Retas klausytojas Lietuvoje supranta portugališkai. Apie ką pasakojama Jūsų mėgstamiausioje dainoje?
Taip, būtų išties nuostabu, jeigu galėtumėt suprasti fado dainų poeziją, nes ji ypatingai savita ir graži. Koncertų metu stengiuosi bent truputėlį supažindinti klausytojus su dainų tekstais, kuriuos kitakalbė publika gali išgirsti tik širdimi. Štai apie kokius fado burtus aš ir kalbėjau! Šį kartą koncertų metu atliksiu ir vieną savo mėgstamiausių dainų, sukurtą pagal itin dramatišką Amalia Rodrigues poemą „Estranha Forma de Vida” („Keistas gyvenimo kelias“) apie nepaklusnią širdį, tikėjimą, skausmą, ilgesį, praradimus ir stebuklus.
