Manoma, kad antrasis sarkofagas yra 1907 mirusios Z. Liackio žmonos. Į įvykio vietą iškviesti paminklosaugininkai nusprendė kapavietės neliesti ir ją užbetonuoti.
„Tai yra šeimos kapas, tvarkingai palaidotas, ir mes neturime teisės jo atidaryti ar perkelti“, – teigė Panevėžio savivaldybės administracijos Kultūros paveldo apsaugos specialistė Loreta Paškevičienė.
Stačiatikių kapines prižiūrinčio Rusų kultūros centro pirmininkė Valentina Vatutina sako žinanti tik tiek, kad Z. Liackis buvo baigęs Sankt Peterburgo karo akademiją.
Ten jis įgijo karo inžinieriaus specialybę, dėstė Panevėžio mokytojų seminarijoje lietuvių kalbą ir statė tuometinę berniukų gimnaziją, kur dabar įsikūrusi Juozo Balčikonio gimnazija.
Lietuvių kalbos instituto mokslininkas Giedrius Subačius, tyrinėjantis Z. Liackio veiklą, tikina, kad jis – pirmasis oficialus lietuvių kalbos mokytojas Kauno gubernijoje, spaudos draudimo metais dėstęs graždanką – lietuvių kalbą, rašytą rusiškomis raidėmis.
Tuo metu lietuviai vengė dirbti su rusų valdžia, o Z. Liackis sutiko dėstyti graždanką, rašyti recenzijas, tvarkyti dokumentų tekstus iš visos Lietuvos. Pasak G. Subačiaus, nors Z. Liackis buvo dideliu autoritetu rusų valdžiai, viename suvažiavime jį nušvilpė kalbininkai dėl lietuvių ir rusų kalbų sąsajų paieškų.
Pasak G. Subačiaus, simboliška tai, kad praėjus daugiau nei šimtui metų kapavietė atsivėrė jo mirties dieną – gegužės 30-ąją.
