– Gerbiamas profesoriau, 2011 metais Nacionalinė kultūros ir meno premija Jums skirta už Lietuvoje ir pasaulyje nuosekliai plėtojamą čiurlionianą. Daugeliui Vytautas Landsbergis, kaip ir pats esate sakęs, „Lietuvoje neegzistuoja nei kaip muzikas, nei kaip rašytojas – tik kaip politikas. Galvosiu, kas čia atsitiko“. Taip pat sakėte, kad kelti Jūsų kandidatūrą šiai premijai „beprasmiška, tai tik – erzinimasis“. Ką galvojate dabar, būdamas Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu? Ar esate ir Lietuvoje ne tik politikas, gyvasis istorijos muziejus, o ir muzikantas?
– Galvoju, kad nepasikeičiau ir niekas nepasikeitė, nebent Seimas turi naują galvosūkį ir abejoja, ar esu buvęs politiku, vykdžiusiu man tekusias pareigas. Gal čia ta premija pakenkė, gal rinkimai. Bet muzikas tikrai buvau ir tebesu, turiu konservatorijos baigimo diplomą (solistas, ansamblistas, akompaniatorius) ir muzikologijos habilitacinį doktoratą. Prašau nepravardžiuoti manęs nei profesorium, nei muziejum. Kažkam esu vyras, tėvas, senelis ir prosenelis.
– Esate apdovanotas ne vienos valstybės valstybiniais, visuomeniniais apdovanojimais. Ar yra vienas – svarbiausias? Jei taip, koks jis?
– Svarbus man buvo ir tebėra vienas nevalstybinis, gal viršvalstybinis apdovanojimas, dėl kurio kai kas tebepyksta. Tai Lietuvos rezistencijos nario-dalyvio trikampis ženklelis, suteiktas Lietuvos rezistentų suvažiavime 1991 metais ir turbūt išimties tvarka.
– Koks buvo pirmasis susitikimas su M. K. Čiurlioniu? Kada atradote šį kompozitorių?
– Jau esu kažkam atsakęs į šį klausimą. Kartą paskambino prie durų, atidariau ir matau – Čiurlionis!
– Koks Čiurlionio ženklas gali būti šiandieninėje Lietuvoje ir pasaulyje? Ar Lietuva pakankamai išnaudoja (ar naudoja) savo bene žymiausio kūrėjo vardą?
– Tegu tik pakankamai suvokia, ką turi, tegu semiasi.
– Apie Čiurlionį esate parašęs ne vieną knygą, jo kūrybos analize apsigynęs mokslo darbus, suredagavote ir išleidote visus Čiurlionio kūrinius fortepijonui. Jei ne politika, gal Čiurlionis būtų dar žinomesnis pasaulyje? O gal Jums tapus politiku, buvo paprasčiau nešti Čiurlionio šviesą pasauliui?
– Tai lygiagretūs dalykai, bet M. K. Čiurlionis man labai padėjo. Visapusiškai.
– Ar turite mėgstamą muzikos firmą, gaminančią muzikos instrumentus? Koks (kokie) instrumentas stovi jūsų namuose?
– Mano tėvas architektas kadaise įsigijo Kaune, Arbit Blato parduotuvėje, vokišką kabinetinį fortepijoną „Ibach“. Išsirinko pats pagal skambesį, ir gerai išrinko. Tai patvirtindavo jo bičiulis Balys Dvarionas. Šį fortepijoną tebeturiu, tai mano gyvenimo muzikos instrumentas.
– Kai kurie muzikantai sako, kad prisėdę prie instrumento ir pirštais palietę klavišus pamiršta problemas, dingsta realusis pasaulis. Kur Jus nuneša muzikos garsai? Ar juntate laiką grodamas?
– Skambinti – didelis malonumas. Ieškai garso ir atrandi, statai garsų formas ir kartais džiaugiesi, kad šis tas išėjo. Kai žmonėms patinka, tai irgi prasmė, visai nemaža veiklos prasmė. Bendravimas, Komunija.
– Kas Jums arčiau širdies – muzika ar politika? O gal – šachmatai, kuriais taip pat puikiai žaidžiate?
– Muzika arčiausiai širdies – taip yra arba turėtų būti kiekvienam žmogui.
– Kai vadovavote Lietuvos valstybei, kai užėmėte aukščiausius valstybės postus, kiek laiko likdavo (ar likdavo iš viso) Čiurlioniui ir kūrybai?
– Čiurlionis, muzika, menas visada kur nors būna, nors ir negalvotum, atrodytum beklaidžiojąs kitur. O žodis „kūryba“ labai platus. Valstybė – irgi kūryba.
– Pakalbėkime ir apie nūdienos kultūros situaciją. Kokia ji? Juk turime seniausią indoeuropiečių kultūrą, kuri, mano nuomone, itin greitai nyksta.
– Kultūra – tai daržas. Ir žmonių, ir Dievo (turbūt). Daržas žaliuoja, mainosi; čia auga, čia vysta. Kuomet jį niokojam, Dievui liūdna.
– Besikeičiančios valdžios visuomet kaip prioritetus įvardija kultūrą ir švietimą. Bet rinkimams pasibaigus šios dvi sritys lieka podukros vietoje. Kodėl?
– Tikrovė rodo, kas tikra, o kas tik šnekalai.
– Pakalbėkime ir apie Jūsų kasdieną. Ar atsisakęs vėl tapti europarlamentaru turite daugiau ramybės? Muzikuojate, skaitote, rašote eilėraščius ar atsiminimus? Kokia jūsų eilinė diena? Ar įmanoma pamatyti Vytautą Landsbergį tiesiog visą dieną nieko neveikiantį?
– Tokį trumpam pamatysite vieną ypatingą dieną – nieko nebeveikiantį mažame mediniame namelyje. Ir ten dar ką nors galvosiu.
