Kokiame nors ekrane kažkas rodoma, kur nors nežinia kodėl liūdi koks nors vienišas objektas, dar kitoje vietoje padėtas paaiškinamasis tekstukas, iš kurio niekas nepaaiškėja... Ne kartą teko girdėti būtent tokius vyresnės kartos dailinink(i)ų atsiliepimus apie tą „nesuprantamą šiuolaikinį meną“.
Tačiau man visa tai kelia teigiamas asociacijas, siejasi su jauduliu, kurį (kadaise) patirdavau, įžengęs į tokią „pustuštę“ parodą. Toji „tuštuma“ ir „nesuprantamumas“ kaip tik būdavo netušti ir suprantami (prasmė veikiau pajuntama negu logiškai išmąstoma). Gaila, tačiau tokį jausmą esu patyręs jau senokai. Seniau buvo geriau... (Juokauju.)
Neteigiu, kad Krunglevičiaus paroda sukėlė būtent tokį efektą, tačiau šiuolaikinio meno „tuščiose“ erdvėse kadaise patirtą „jaudulį“ tikrai priminė.
Šita įžanga apie specifinę šiuolaikinio meno parodos atmosferą, ypatingą jos nuotaiką susijusi su įvaizdžiu. Tiesa, tai nėra tiesioginis Krunglevičiaus domėjimosi objektas, veikiau latentinis lygmuo. Kita vertus, atmosfera, nuotaika, ko gero, pagrindinis šios parodos „cementas“.
Nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigos–10-ojo dešimtmečio pradžios ne tik šiuolaikinio, bet ir, ko gero, viso meno įvaizdis gerokai pakito, pasislinko konjunktūros pusėn. Kitaip tariant, šios sąvokos pamušalas tapo labiau biurokratinis negu estetinis. Tai nėra koks nors itin baisus dalykas, tačiau pajusti jaudulį, pažado, paslapties dvelktelėjimą šiuolaikinio (kaip ir bet kurio kito) meno parodoje pasidarė sunkoka.
Kalbant konkrečiai apie Krunglevičiaus parodos nuotaiką arba atmosferą, tai ji sukuriama sąmoningai, bet kartu atsiranda natūraliai, nes menininkas dar tikrai tiki tuo, ką daro. (Nors ir keista kalbėti apie parodos, kurioje dominuoja nužmogintos skaitmeninės medijos, „nuotaiką“.)
Konjunktūra vos jaučiama (žinoma, tai, kad paroda rengiama „Vartuose“, jau savaime suteikia salstelėjusį „prestižo“ prieskonį), kitaip tariant, ji daugmaž sėkmingai neutralizuojama. Nesikasama po meno (sistemos) pamatais, dirbama taip, lyg menas vis dar būtų vientisas, universalus, turėtų prasmę, vis dar galėtų pasakyti šį tą įdomaus. Žinoma, tai tik iliuzija, saviapgaulė, tačiau kai kuriama nuoširdžiai ir profesionaliai, kaip tą daro Krunglevičius, žiūrėk, ima ir (kuriam laikui) įtikina.
Autorius tyrinėja sąmonės ir technologijų santykį, svarsto, kaip technologijos veikia sąmonę, kaip ją pratęsia, kaip sąmonė tampa technologija, o technologija – sąmone. Žaidžia percepcijos ir suvokimo konceptais. Tačiau technologinis lygmuo čia nėra agresyvus, priešiškas, veikiau subjektyvus, minkštas tarsi pats natūraliai tampantis sąmone, jos tęsiniu arba įtraukiantis sąmonę į savo blyškų spindėjimą, tūrį, takumą. Čia iš dalies svarbi šizofrenijos kaip „skilusios“ arba priešingai – „takios“, alternatyvios sąmonės koncepcija, iš čia Krunglevičius semiasi susvetimėjimo su pačiu savimi, susidvejinimo, susitrejinimo ir t. t. idėjų. Tai susiję ir su futurologiniu diskursu, kino filmų – „Soliario“, „Kosminės odisėjos“ įspūdžiais ir t. t. Ne veltui parodos pristatyme rašoma, kad Krunglevičius generuoja nuolatinio nerimo erdvę, būseną.
Parodą galima apibūdinti kaip minimalistinę, beformę (formless), bet ne formalistinę, skulptūrą. Skulptūra čia ne fizinis objektas, bet erdvė, šviesos, garso ir juos apipavidalinančios koncepcijos tūris, nuolat kintanti „apimtis“. Socioestetinė, technologinė Krunglevičiaus kūrybos problematika artima Tomo Martišauskio „skulptūros“, „erdvės“ koncepcijai – čia skulptūrinis objektas konvertuojamas į paralelines medijas, pavidalus, netgi garsus. Šiuo atžvilgiu Krunglevičius „takesnis“, nes tarsi muzikas atsispiria nuo nematerialios substancijos (garso, erdvės, ritminės tėkmės) ir tik po to jas „įvaizdina“, taip iki galo ir nematerializuodamas. Fiziniai objektai jo instaliacijose irgi paklūsta dematerializacijos logikai, yra apčiuopiami labiau kaip įrankiai, kaip tarpininkai, turintys atlikti vieną ar kitą medijinę funkciją, tačiau nesiekiantys tapti svarbiausiais, materialiausiais pasakojimo sandais. Žinoma, minimalistinė tų objektų forma, sakykime, dizainas – irgi svarbi koncepcijos dalis. Jų materialumas pabrėžiamas, tačiau kartu tampa dematerializavimo(si) metafora. Taigi Krunglevičius kuria dematerializuotą skulptūrą kaip skaitmeninę garsų erdvę su šviesos, prasmės atmosfera.
Autorius tyrinėja ne tiek formaliąją erdvės (sąmonės) pusę, kiek politinės ir egzistencinės erdvės konstravimo mechanizmus, bet jų nedekonstruoja, nekritikuoja, tiesiog kuria tam tikras menamas nuasmenintas politines ir egzistencines situacijas, apibendrintus (technologinės) jausenos modelius.
Menininkas instaliuoja kūrinius taip, kad jie veiktų ir pavieniui, ir kartu, sudarydami foną, išreikšdami visumos idėją. Svarbus ir monochrominis parodos kodas, kai, pavyzdžiui, baltoje patalpoje dar baltesne spalva šviečia organinio stiklo stačiakampiai.
Mano galva, mažiausiai pavykęs, nes šiuolaikinio meno parodose gana įprastas, kūrinys „Nulis aido“ (2015 m.) – kištukas rozetėje su laidu, kuris baigiasi irgi kištuku. Tai jau iš tokios objektinių pokštų operos, kurią galima pavadinti šiuolaikinio meno konjunktūrine karikatūra...
Paroda ypač įdomi kaip naujausios Krunglevičiaus kūrybos, socioestetinių jo interesų miniretrospektyva, sukalta profesionaliai ir argumentuotai.
