Artėjant skaitymams, programos sudarytojas R. Rastauskas pasakoja apie šių metų pjeses ir naujienas – netikėtas renginių erdves, skaitymus vaikams ir apie pernykštį Tadeuszo Słobodzianeko pjesės „Jokūbo istorija“ skaitymą.
– Kuo jums artimas dramaturgijos skaitymų žanras? Jau antrus metus iš eilės pats imatės rengti skaitymą, ne tik ieškoti skaitymams įdomių tekstų.
– Turėdamas nemažą skaitymo performansų įdirbį, dramos veikalų skaitymą neabejotinai laikyčiau viena teatro formų. Skaitymo teatras – neblogai skamba, ar ne? Ne pirmi metai pastebime, kaip tokio pobūdžio akcijų išsiilgę žiūrovai, specialiai nesakau – klausytojai. Pastaruosius siečiau su radijo teatru, kuris, deja, Lietuvoje (skirtingai nuo Skandinavijos ar Vokietijos) nėra kuo nors ypatingas.
Pjesė skaitymuose atlieka partitūros vaidmenį – čia „sugrojami“ brūkšniai ir kableliai. Čia per savaitę padaroma tiek, kiek užstalės repeticijose per dvi tris. Tai aktoriams suteikia daug adrenalino. Ir sykiu neleidžia nė sekundei atsipalaiduoti.
Man vis neišeina iš galvos pernykščiai pasirodymai dalyvaujant autoriams. T. Słobodzianekas planšetėje sekė savo veikalo tekstą, kurio buvo likę gerokai mažiau nei jis tikėjosi: jo pjesė be galo ilga, tad pasirinkome tik pirmą dalį, ir tą dar gerokai apkarpėme. Publika per pusantros valandos (idealus skaitymo formatas) suprato viską, bet autorius, garsėjantis ypatingu charakteriu, liko vis tiek nepatenkintas. O juk buvome per žingsnį nuo spektaklio – tą jautė visi skaitymo dalyviai.
Vadinasi, analogija su partitūra irgi ne visada suveikia – simfonijos juk netrumpinamos! Taip, lyginant su „Mūsų klase“, čia nebuvo jokio atrakcionų parado, bet veikalo esmei nenusižengėme nė per plauką. Deja, autoriaus reakcija pjesės sceninę ateitį braukte užbraukė.
O štai lietuviškų šaknų ieškojęs amerikiečių kilmės rusų teatro žmogus Kazimiras Liskė savo mentoriaus Ivano Vyrypajevo „Nepakeliamai ilgų apkabinimų“ jau LNDT nebepastatys – prieš gerą mėnesį jis nusižudė. Liko begalinė tikrai ne budistinė tuštuma, kurią I. Vyrypajevas žada užpildyti, grįždamas prie savo pjesės ir paskirdamas spektaklį Kezo (taip jį vadino draugai) atminimui.
Ne mažiau įdomus likimas ištiko E. Jelinek „Prašytojus“: pjesės pirmąją pusę teatre įkvėptai perskaitę OKT jaunieji aktoriai vėliau tapo savo guru instaliacinio performanso „Eglė žalčių karalienė“ dalyviais buvusioje Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Taip gimė nauja žanrinė forma – konkretaus veikalo įkvėptas spektaklis. Žinoma, su E. Jelinek veikalu jau mažai ką teturintis bendra.
Panašaus likimo gali susilaukti ir kito sezono laukiamiausias LNDT spektaklis „Lokis“, įkvėptas garsiosios P. Mérimée novelės. Nepamirškime, kad rašymas scenoje yra daugelio režisierių nūnai kultivuojama strategija, tad autorinės dramaturgo versijos atlikimas – galbūt paskutinė tradicinę dramos formą išpažįstančiųjų priebėga. Šiuo atveju kalbu kaip užkietėjęs konservatorius, o ne kaip postdraminio teatro klapčiukas.
– Kuo ketinama paversti šių metų skaitymus – ar yra minčių jiems virsti spektakliais ir tapti repertuaro dalimi?
– Žiūrovai ir kritikai ne kartą yra pastebėję, kad skaitymų favoritai vėliau scenoje atrodydavo žymiai prasčiau nei pirmojo, dar neapaugusio mizanscenomis, atlikimo metu. Daugelyje Europos, ypač Jungtinės Karalystės teatrų, tradiciškai nuolat dirbančių su dramaturgais, tokie skaitymai – įprasta repertuaro politikos dalis. Už simbolinį svarą aktoriai su pjesės tekstu rankose vaidina netgi dramatiškas meilės scenas. Mes tokios praktikos kažkodėl kratomės.
Iš šiųmetinių veikalų išsiskiria poeto Mariaus Buroko meistriškai išversta Martino Crimpo „Laimės respublikoje“ – tokia vartotojų visuomenės kritika mūsų teatre sunkiai įsivaizduojama, tad sėkmingo skaitymo atveju toji drama galėtų be vargo atsidurti LNDT repertuare šalia P. P. Pasolini, Georgo Büchnerio, Ödöno von Horvatho kūrinių. Pjesės „Laimės respublikoje“ struktūra itin atvira, paliekanti režisieriui daug laisvės judėti netikėčiausiomis kryptimis. Labai įdomu, kokią kryptį savo eskize pasirinks pjesę režisuojantis Mantas Jančiauskas.
– O šių metų Šiuolaikinės dramaturgijos skaitymuose yra kokia bendra tema, jungianti visus penkis skaitymus?
– Tai, manding, ką tik minėta vartotojų visuomenės kritika, itin demonstratyvi M. Crimpo atveju, prancūziškai „užglostyta“ Y. Reza paskutinėje, po devynerių metų pertraukos parašytoje, pjesėje „Bella figura“ ir labai nelauktai suskambanti gruzinų kilmės vokiečių autorės Nino Haratischwili drastiškame opuse iš muzikų gyvenimo „Liv Štain“. Muzikai, beje, laimingesni, nes be poršų ir mersų, be implantų ir porno dar turi Rachmaninovą ir Ravelį. O apskritai nieko nauja po saule – tautos ne tik kraustosi iš vienų pasviečių į kitus, bet kartais tiesiog pradeda kraustytis... iš proto. Todėl tokie iš pirmo žvilgsnio į nieką nepanašūs dramaturgai kaip M. Crimpas staiga ima ir tampa vos ne meinstrymo figūromis.
– Šių metų Šiuolaikinės dramaturgijos skaitymai prasidės naujiena – skaitymais vaikams. Jautėte poreikį ar greičiau pareigą pasiūlyti kažką ir pačiai jauniausiai teatro auditorijai? Kodėl buvo pasirinkti būtent C. Brandau kūriniai „Dangus ir rankos“ bei „Trijulis aukštyn kojom“?
– Neslėpsiu, jaučiau ir pareigą, ir poreikį. Carstenas kuria savą absurdo teatro mažyliams versiją, tačiau tasai absurdas dozuojamas matematiko tikslumu. O mokyklos dar nesugadinti pypliai tą fenomenalią pajautą irgi turi, tik vėliau, aiman, praranda drauge su kitais prigimtiniais talentais. Tad į šiuos skaitymus kviestume ir tėvelius su priešmokykliniais ar nulinių klasių gudročiais. Minėtos pjesės, beje, su dideliu pasisekimu rodytos Vokietijoje ir už jos ribų.
– „Dangų ir rankas“ rengia jaunas režisierius K. Vilkas, kviesiąs žiūrovus su visais mažaisiais pažvelgti į šiuolaikinę dramaturgiją nuo teatro stogo. Jūs pats irgi pasirinkote originalią vietą skaitymui – koncertų salę „Organum“. Kodėl ne teatras?
– Kitą vasarą LNDT žingsnis po žingsnio užsidarys rekonstrukcijai, ir naujų erdvių paieškos bei prisijaukinimas taps neišvengiami. Nuo mūsų teatro stogo atsiveria įstabiausi Vilniaus vaizdai, tad režisierius, pavarde Vilkas, tarsi aprodo savo mitologinio protėvio išpranašautą miestą.
„Organum“ pamažu tampa svarbia sostinės koncertine aikštele, tad veikalas apie pianistę atliekamas tam labiausia derančioje vietoje. Sykiu skaitymai vietoj įprastos scenografijos visada pateikia ir tam tikrą vietos kolorito akcentą – kas žino, gal žiūrovų vaizduotė čia patirs netikėtų impulsų?
– Kurie autoriai ir kūriniai tebelaukia naujų skaitymų ištroškusios publikos ateityje?
– Labai rimtai galvoju apie skaitymus, skirtus kurios nors vienos šalies originaliajai dramaturgijai. Tikrą pakilimą šiuo metu išgyvena naujoji baltarusių drama. Senų seniausiai praradome ryšį su estų teatru ir estų dramaturgija. Tradiciškai stiprūs išlieka Balkanų regiono autoriai. Neabejotinai prasminga būtų airių dramaturgijos savaitė Lietuvoje ir lietuvių dramaturgijos savaitė Dubline. Ir tai tik pirmi į galvą atėję pavyzdžiai. Žinoma, nūdienos teatras nebeužsisklendžia tradicinės dramos diktuojamuose modeliuose, tačiau geros pjesės vertė nuo to nė kiek nesumažėja.
Šiuolaikinės dramaturgijos skaitymų 2017 programa:
Birželio 20 d. 17 val. Carsten Brandau „Dangus ir rankos“ (VAIKAMS) – ant LNDT stogo (įėjimas iš Gedimino pr. 4, Vilnius). Režisierius – Karolis Vilkas, vertėja – Kristina Sprindžiūnaitė.
Birželio 20 d. 18.30 val. Carsten Brandau „Trijulis aukštyn kojom“ (VAIKAMS) – LNDT Mažojoje salėje (įėjimas iš Odminių g., Vilnius). Režisierė – Giedrė Kriaučionytė, vertėja – Rūta Jonynaitė.
Birželio 22 d. 17 val. Yasmina Reza „Bella Figura“ – LNDT Didžiosios salės fojė (įėjimas iš Gedimino pr. 4, Vilnius). Režisierius – Antanas Obcarskas, vertėja – Akvilė Melkūnaitė.
Birželio 22 d. 21 val. Nino Haratischwili „Liv Štain“ – koncertų salė „Organum“ (J. Basanavičiaus g. 26, Vilnius). Režisierius – Rolandas Rastauskas, vertėja – Jūratė Pieslytė.
Birželio 23 d. 18.30 val. Martin Crimp „Laimės respublikoje“ – LNDT Mažojoje salėje (įėjimas iš Odminių g., Vilnius). Režisierius – Mantas Jančiauskas, vertėjas – Marius Burokas.
Visi renginiai nemokami. Po skaitymų vyks aptarimai-diskusijos.
