aA
Naujausia, gruodžio 6-10 d. Vilnius City Operos premjera – C. Saint-Saënso „Samsonas ir Dalila“ ne tik išbrauks eilutę iš maestro Gintaro Rinkevičiaus ir Dalios Ibelhauptaitės svajotų pastatyti kūrinių sąrašo, bet ir įgyvendins kitą režisierės svajonę.
Andrius Zakarauskas ("Grubi linija" nuotrauka)

Tai – bendradarbiavimas su tapytoju, kuriant spektaklio plakatą. Pasak pačios D. Ibelhauptaitės, „bohemiečių“ siekiamybė visuomet buvo atvirumas kuo įvairiausiai publikai, kaip ir pačios operos atsivėrimas išraiškos formoms, juk ši sritis – tikrų tikriausia menų sintezė. Ir taip, po ilgų ieškojimų, prie „bohemiečių“ prisijungė ir savo paveikslą „Samsonas ir Dalila“ plakatui sukūrė The Rooster Gallery atstovaujamas tapytojas Andrius Zakarauskas.

Puikiai žinoma lietuviškojo meno gerbėjams, A. Zakarausko tapyba, pasak meno vertintojų, tiek gausi nuorodų į kitų tapytojų kūrinius, tiek savyje talpina ir kinematografišką žvilgsnį, pagrindinėmis temomis pasirinkdama savistabą ir autorefleksiją. Tad kaip toks atviras pasauliui ir pastabus sau kūrėjas ėmėsi kurti operai? Ir dar įdomiau: kaip jo kelyje paskutiniu metu vis dažniau atsiranda religiniai motyvai? Apie tai – pokalbis su šiuo talentingu menininku.

– Esate vadinamas vienu perspektyviausiu jaunosios kartos dailininku, keliaujate su galerijomis po meno muges ir ... vis susiduriate su bažnyčia. Samsonas ir Dalila – taip pat biblinis siužetas. Ką jums kūryboje reiškia susidūrimas su religine tematika?

– Man religinė tematika visada buvo svarbi ir įdomi. Ji reiškiasi įvairiausiomis formomis, kad ir paveiksluose. Užsakymas Visų Šventųjų bažnyčiai nutapyti Motinos Teresės portretą realiai gimė iš bičiulystės. Ir būtent „užsakymo“ dalis mane jame ir baugino, juk iki tol visą laiką kūriau tik tai, kas įdomu man. Baugino ir faktas, kad tas paveikslas skirtas bažnyčiai, kur žmonės eina ne žiūrėti į paveikslus, o melstis. Pats principas, kai paveikslas skiriamas maldai, - labai išskirtinis reikalas. Be to, jo apačioje, rėmuose įtaisytos trečio laipsnio relikvijos - drabužio skiautė... Tai tiesiog visai kitoks darbas.

O pats religinių motyvų siužetas ar nuorodos į jį ėjo per visus mano darbus. Pavyzdžiui, 2014 metais rengiau parodą pavadinimu „Vardan“: vardan to kažko aukštesnio negu esu aš kaip tapytojas. „Vardan“ taip pat turi daug asociacijų: vardan Dievo tėvo, vardan tos Lietuvos, - galiausiai, vardan kažko tokio svarbesnio negu tu ar aš. Tada suvokiau tapybą, kaip kažką aukštesnio, tapytojo profesiją kaip kažką svarbaus ir ypatingo, bet ne tam, kad save aukštinčiau, kaip asmenį. Ir tuomet naudojau nuorodas į religinę tematiką šiai kompozicijos temai plėtoti, kartu su ideologiniu menu - Šiaurės Korėjos plakatų kompozicijomis. Pastarieji tikrai turi bendrumų su religiniais paveikslais savo herojaus aukštinime ir jo paieškose.

Tos religinės nuorodos man kompozicijose buvo svarbios visuomet, tik jos nuolat pereina į kitas nuorodas. O patys susitikimai su religiniu menu atėjo per bičiulystę, todėl tapo dar svarbesniais.

Papasakokite plačiau apie paveikslą kuris tapo „bohemiečių“ „Samsonu ir Dalila“. Apie ką jis? Koks jis?

– Šis paveikslas taip pat atsirado iš bičiulystės, iš bendravimo. Ir pati tema - vyro ir moters santykis, visada buvo svarbi ir mano akyse nuolat keitėsi. Vienu momentu man įdomesnė buvo moteris, tuomet – vyras, dar vėliau – vyras, kaip menininkas, kaip tapytojas.

Čia, naudodamas kompozicijas kūriau skirtingus moters ir vyro pasaulius. Vienas, atrodo, tarsi žemyn, kitas - aukštyn galva, lyg vienas su kitu prasilenktų. Kartais juos skiria tarpas, o kartais aš juos suglaudžiu, kaip vienetą, būtent taip šitame paveiksle parodau jų, kaip moters ir vyro, vienybę, bendrumą išreiškiant meile. Pati apsikabinimo arba bučinio išraiška man yra kažkoks sulipimas, kuris turi ir visokių tapybinių formų...

Andriaus Zakarausko paveikslas
Andriaus Zakarausko paveikslas

Bet yra ir personažas šalia esančioje erdvėje. Tas paveiksle ir buvo įdomu, - kelių erdvių naudojimas. Iš to ir bandžiau išgauti kažkokį nerimą. Paveiksle tai galima matyti, kaip perėjimą iš vienos pusės į kitą, vystymąsi, kaip viskas „minkosi: iš įvairiausių dažų. Aš ir taškiau, valiau, – viską dariau, kad „išsiminkytų“ visas tas nerimas iš dažų.

Paveiksle vaizduojamas lemtingas momentas, jau pakeliui į kulminaciją. Tai yra tas suartėjimas. Čia galima matyti meilės išraišką ir bučiniais ji jau turėtų jį pilnai apsvaiginti. Tas momentas - šalia užmigimo meilės sūkuryje. Būtent šis siužetas, judviejų artumo, kuomet jie tampa dideli, herojiški, tai ir yra svarbiausia tame paveiksle.

Man įdomu, kai paveikslas ar vaizdas turi daugybę nuorodų, daugybę klaustukų: kodėl taip yra, kodėl kitaip, kas tai per laikas: ar tai yra praeitis, ar ateitis, ar taip yra visada. Kaip Paskutinė Vakarienė. Kada ji vyko? Ar prieš porą tūkstančių metų? O gal ji vyksta nuolatos? Galbūt ta situacija ir šiandien vyksta. Tos visos nuorodos ir klaustukai atsirandantys tame paveiksle man be galo svarbūs.

– Ar kada nors svajojote kurti įvaizdį spektakliui? Ar jau esate taip kūręs? Kuo šis žanras išskirtinis?

Tai pirmas mano toks darbas. Čia visgi, ne visai tapyba spektakliui. Suprasčiau, jei aš kurčiau scenografiją naudodamas tapybą ar naudočiau savo tapybišką mąstymą scenografijai, - tai būtų visai kitoks reiškinys. Bet mano paveikslo naudojimas pirmajam vizualiam pranešimui iki operos pasirodymo, - tai yra visai kas kita. Tokiu atveju paveikslas lieka paveikslui, o pasirodymas - sau. Jie, tarsi dvi paralelės apie vieną ir tą patį, eina šalia, tik skirtingomis formomis, dvi skirtingos išraiškos priemonės tuo pačiu tikslu. Lyg du pasakojimai ta pačia tema.

– Žinia, jog mėgstate teatrą. O ar lankotės operoje?

– Operoje, kartu su muzika, atsiranda vokalas, vaidyba, scenografija. Esu lankęsis ne viename Dalios Ibelhauptaitės pastatyme. Žiūrėjimas gyvai turi įdomių niuansų: gali matyti gyvą žmogų, kaip ir spektaklyje, veiksmas vyksta dabar, būdamas arti scenos galėtum pamatyti solisto žvilgsnį, vertinti jo balso ir vaidybos įtaigumą. Tame yra begalės privalumų, vertybių ir vertingų dalykų dalyvavime.

Dalia labai siekia tos itin didelės kokybės ir santykio su šia diena, statydama įvairių laikmečių operas, miuziklus, kaip „Svynis Todas“. Iš principo, aš įvairų meną mėgstu ir juo domiuosi. O tas santykis su opera irgi yra įvairus. Man artima dvidešimtojo amžiaus klasikinė, ypač minimalistinė, muzika. Man labai patinka tokie kompozitoriai kaip John Adams, Michael Nyman ar Phillip Glass.

– Ar kurdamas kada nors esate pasirinkęs klasikinės muzikos takelį? Kokį?

– Tapydamas dažnai klausau muzikos. Turbūt visada. Visgi negalėčiau sakyti, kad konkretų kūrinį turi lydėti klasikinė ar, tarkime, techno muzika. Nėra tokio „kūrinio takelio“.

Paskutiniu metu tapant klausiau John Adams muziką. Dažnai - Steve Reich. Jo „Proverb“ yra labai gražus kūrinys. Šiai dienai mano klasikinė muzika ateina iš šitų kompozitorių.

– Kokios muzikos klausotės dažniausiai? Ar turite „savo“ dainą?

Mėgstamiausios dainos neturiu, o mano muzikinis skonis - labai platus. Pavyzdžiui šiandien buvau pasiimti grupių „Baths“, „Floating Points“ ir „LCD Soundsystem“ plokštelių.

– Visais laikais menininko gyvenimas aplinkiniams atrodė ypatingai mistifikuotas. Supaprastinkite jį (jei pavyks): kaip atrodo eilinė dailininko diena?

– Eilinė diena… Savo studentams visada sakau: „Mūza neateis. Jei laukiat mūzos, kad galėtumėt pradėti dirbt, - ji neateis.“ Dėstau trečiakursiams Dailės akademijoje Kaune tapybą, piešimą ir kompozicijas. Vienomis dienomis aš keliuosi 6 ryte ir vykstu į Kauną dėstyti, o tada grįžtu į Vilnių arba pasilieku pabūti su tėvais, papietauti ar pavakarieniauti. Tokios būna trys dienos per savaitę, o kitomis dienomis keliuosi kartu su drauge. Ji eina į darbą pusei 9 ir aš tuo pačiu metu einu į savo studiją. Kaip į darbą.

Tada pietauju. Pietūs svarbu, - tada atsitrauki nuo savo surauktos kaktos, nes esi visada prisimerkęs, kartais net pradeda skaudėti antakius ir kaktą nuo susikaupimo ar todėl, kad visąlaik trypi arba klupi prieš drobę. Pietaujame dažniausiai kartu su drauge, o po pietų grįžtu ir vėl bandau dirbti. Tiksliau dirbu iki vakaro. O tada arba mane pasiima arba aš einu iš darbo pats.

Kartais man patinka savaitgaliai, kai nejaučiu jokio judesio už durų, nėra papildomų skambučių. Man patinka, nes dabar turiu daug įsipareigojimų, reikia paruošti naujus kūrinius, tad tenka daugiau padirbėti, dėl to dažnai išnaudoju ir savaitgalius, - kažkokią dienos dalį stengiuosi ateiti į studiją. Apskritai, tas buvimas studijoje tarp kūrinių, sėkmingas ar nesėkmingas, yra svarbus: apmąstymas apie darbus, medžiagos rinkimas. Mano diena skiriasi tuo, kad aš nedirbu komandoje. Dirbu vienas. Studijoje būnu vienas: su muzika, su savimi. Turbūt tik tuo galiu pasidžiaugti ar paliūdėti. Ta mano diena labai paprasta.

– Dar viena stigma apie menininkus - svaigalai. Ar iš tiesų vis dar jaučiamas visuomenės nusistatymas, jog visi meno žmonės „padaugina“? Kaip tai veikia pačius kūrėjus?

– Visi žmonės turi problemų su svaigalais. Tik iš menininkų, turbūt, tą girdime dažniau. Juk kur nors kaime paprastas darbininkas, turi daug stipresnį santykį su svaigalais, nei menininkai. Menininkai, jie turi labai daug dirbti su savimi... Jie paprasčiausiai jautresni šiuo klausimu, tą stipriau išgyvena.

Galbūt jis atviresnis tam svaiginimosi procesui, jo patiriamoms galimybėms arba nusivylimais. Galbūt jis apie tai daugiau mąsto ir tai nėra tiesiog buitis, galbūt apie tai šneka garsiai, įvairiomis formomis. Bet šiai dienai, svaigindamasis tu nesukursi darbų, tau paprasčiausiai neužteks jėgų, laiko, nes viskas vyksta taip greitai ir dideliais krūviais. Tai - stereotipas, mitas, bet ir visuomenės problema. Kai kurie visai atsisako tų dalykų. Aš irgi kažkaip stengiuosi atsisakyti, tik su rūkymu sunkiai sekasi.

Man ši problema įdomi. Rengiau projektą „Mano istorija“ su priklausomybėmis sergančiais žmonėmis. Jo metu sveikstantys žmonės rašė savo gyvenimo istoriją įvairiomis formomis, nuo eilėraščio iki savo CV. Aš subūriau menininkus, kad jie šnekėtų su tomis istorijomis ir sukurtų iš jų kažkokį meno kūrinį, kaip to rezultatą: to santykio su ta istorija.

Ir – taip - reikėtų daugiau šnekėti apie šią problemą mūsų visuomenėje bei menininkų santykį su šita svaiginimosi problema. Tokiu būdu galima padėti sveikti ne tik tam besigydančiam nuo priklausomybės, bet ir menininkui padėti „sveikti“ ties santykiu su žmogumi: būti nuoširdesniu, atviresniu.

– Koks buvo pirmasis jūsų pamatytas paveikslas, kurį iki šiandien prisimenate?

– Vienas svarbiausių paveikslų buvo ir yra pas mano močiutę ir dieduką, kuris buvo fabriko darbo pirmūnas. Kažkoks skulptorius lipdė jo portretą ir jam padovanojo savo nutapytą paveikslą. Ten buvo nutapytas kažkokios, turbūt gal Kauno marios. Tai - peizažinis paveikslas. Jo apačioje buvo pievelė, tada viename krašte buvo dvi pušys, o kitame – viena, man atrodo. Tada - vanduo, kuriame plauko buriniai laiveliai. Du. Tuomet - kitas horizontas iki, daugmaž, pusės paveikslo, o tada eina pušynėlis. Ir daug dangaus. Toks visiškai socialistine maniera nupaišytas peizažas apie nieką. Bet koloritais jis buvo geras. Jis nebuvo primityvūs, jis buvo geras, profesionaliai padarytas, bet iš tiesų nieko nepasakojo.

Mes su dieduku dar bandėme jį perpaišyti su pieštukais. Jam tai kažkaip labai jautriai gavosi. Aš tada dar gėlyčių pripaišiau, grybų... Daug grybų pripaišiau. Diedukas pieštukais nuspalvino, o aš tušinuku, grubiai. Tai turbūt svarbiausias kūrinys iš vaikystės.

O svarbių kūrinių buvo daug. Tai - pirmieji apsilankymai užsienio muziejuose. Kažkaip man nepadarydavo įspūdžio Lietuvoje esantys kūriniai, ilgą laiką jų nevertinau. Turbūt tai normalu: kai kūriniai arčiausiai tavęs, jų dažniausiai ir neįvertini, o aukštini kažkokių idealizuotų menininkų kūrinius.

Pamenu meno mugėje, kažkur Kelne, gal 2006 metais, pamačiau Georg Bazelitz kūrinį „Die großen freunde“. Ten tokie kareiviai, besilaikantys už rankų, o laisvoje laikantys po vėliavą. Didžiulis kūrinys. Man jis paliko labai didelį įspūdį: jo įtepimas, visas padarymas, tas neoekspresionizmas... kaip tik mano mokyklai ir mano lavinimuisi.

Tokie tie pirmieji paveikslai.

– Esate kalbėjęs apie žiūrovo ir meno dialogą, o koks dialogas rutuliojasi tarp jūsų ir paties paveikslų?

– Tas dialogas yra besireiškiantis per kažkokias asmenines išvadas. Aš garsiai kaip ir nešneku su savo darbu… Mąstau jį. Man kūriniai yra labai svarbūs savaime. Dialogas vyksta per kažkokį gyvenimą, išbuvimą.

Man nesigauna darbų sukurti per vieną dieną. Viena yra tai, kad aš juos pamatau savo galvoje, tada ieškau, kaip visa tai įgyvendinti: per kažkokias formas, kasdienines situacijas, pamatytus vaizdus. Tapau kažkokį laiko tarpą: ne dieną, ne dvi, o savaitę mažiausiai. Ir tas nuolatinis buvimas su paveikslu ir apmąstymas, aš būnu su juo, galvoju apie jį. Visiškai artimas ryšys yra tada, kai aš jį formuoju: teptuku, pirštais, skuduru, taškau. Jis toks, na, nuolatinis. Ypatingą artumą jauti tada, kai tu stovi arba klūpi prieš jį. Neturiu molberto, kažkaip nemėgstu, - aš pasidedu, pasikeliu ant kažkokių plytelių, medinių plotkelių, dėžių.

Net esu daręs tokį ciklą, kur naudojau savo ūgio drobes, - virš metro aštuoniasdešimt centimetrų. Tada stovėjau išvien su tuo paveikslu ir kūriau figūrą, kuri yra beveik mano ūgio. Gavosi dar stipresnis reflektavimas. Vaizduoju judesį apie mano tepamą potepį, mojuoju ranka su teptuku ir dažu ir tapau kažkokią figūrą. Kartais net vaizduodavau tapytoją tapantį paveikslą. Nutapau paveikslą paveiksle ir dar tapantį tapytoją prieš jį, kuris panašus dar ir į mane. Būna ir tokia savirefleksija.

– Su kokia kita meno rūšimi „susikalbate“ lengviausiai?

– Su vaizduojamąja daile „susikalbu“, gal net labiau kalbu. Man ji įdomi. Mane labai domina skulptūra, su visomis savo išraiškomis, kaip - instaliacija, turbūt jaudinanti dažniausiai. Muzika, kuri kiekvieną dieną yra šalia manęs - labai svarbi.

– Dalyvavote daugelyje parodų, keliavote – kas jums yra ta galimybė parodyti savo darbus platesniam žiūrovų ratui, išvežti juos į platesnius vandenis?

– Galimybės patirti, susipažinti ir bendrauti. Pas mus yra mažas kraštas, žiūrovas dažnai yra tas pats arba kartais būna formuojama išankstinė nuomonė. O kol tu esi jaunas, dažnai būni naujas visur. Jau kelintą sykį mane rodė Austrijoje, tai ten vis dar esu naujas. Kitose meno mugėse - irgi.

Apskritai, ta galimybė susipažinti, pažinti ir šnekėti apie menus. Nauja patirtis buvo, kai išvažiavome į Dubajų: naujas kraštas, nepažintas ir visai kitoks. Kai važiuoji į Vakarų Europą, kaip ir viskas aišku. O ten - važiuoji ir neįsivaizduoji, kaip viskas veikia. Girdėjai tik, kad kažko negalima daryti, kažkaip apsirengęs negali būti.

Keliaujant su savo menu, gali matyti savo kūrybą, kuri kyla iš tavęs, tuos atsirandančius tavo pasakojimus visai kitame kontekste, ne kaip turistas, bet kaip dalyvis. Ne savo kūnu, bet savo gebėjimais, pasakojimu, kuo tu ten esi įdomus. Visgi menas yra pokalbis, komunikacijos forma iš karto su turiniu, kurį tu gali diskutuoti. Po to iš to pokalbio atsiranda ir galimybės, ir susikalbėjimai, iš to išsivystančios naujos idėjos ir projektai, bendradarbiavimas, naujos galerijos... Tai įdomu ir suteikia naujas profesines galimybes, patirtis.

Kuo platesnis tas žiūrovas, tuo viskas yra įdomiau. Vis tiek yra tikslas, kad tave parodytų geriausi pasaulio muziejai. Tada veiklos atsiranda dar daugiau, kaip ir žmonių. Vienas profesorius sakė: „Jeigu gali netapyt – netapyk“. Bet kažkas yra mano viduje, dėl ko visa tą darau, matau tame prasmę. Aš negaliu netapyt. Taip bendrauju su pasauliu.

– Kokie jūsų ateities planai?

– Šis naujas bendradarbiavimas su Dalia Ibelhauptaite man labai įdomus, - kaip viskas gali pasisukti. Gal tai pateiks naujų pasiūlymų, gal su Dalia išsivystys naujų idėjų. Ne tik dėl to, kad naudojame bendrą istoriją operai arba paveikslui įgyvendinti, bet galbūt tas bendradarbiavimas išsivystys į kažką visai naujo.

2018 metų žiemą turėsiu parodą Berlyne. Po to 2018 metų rudenį - Pekine. Yra daug meno mugių, artimiausia - į Paryžių, pavasarį būsiu Dubajuje, Briuselyje su The Rooster Gallery.

Dar vienas planas yra pradėti Kristaus kančių kelio stotelių tapymą, jau yra vienas darbas su Jėzumi žmonių teisme. Sau keliu tikslą dar stipriau sukti į religinę tematiką, nes ji šiais laikais gali būti įdomi ir svarbi.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Tarp kultūros įstaigų plinta informacija: valdžia planuoja muziejų jungtuves (3)

Kultūros ministerija teigia, kad kabinetuose baigiama rengti kultūros strategija iki 2030-ųjų ir...

LMTA Simfoninis orkestras kviečia į rudens koncertus

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Simfoniniam orkestrui šis ruduo ypatingas. Martyno Staškaus...

Pagrindinis latvių kino apdovanojimas - Audriaus Stonio filmui

Vakar Rygoje Nacionaliniuose latvių kino apdovanojimuose „Didysis Kristupas“ režisieriaus...

„Scanoramoje“ įvyko pirmoji lietuviška premjera – žiūrovai rinkosi į filmą „Išeiti iš namų“

Pirmadienio vakarą į „Scanoramą“ rinkosi kelionėms neabejingi žiūrovai. Festivalyje buvo...

„Scanorama" įsibėgėja: ko nepraleisti antrąją festivalio savaitę

Europos šalių kino forumas „ Scanorama ", startavęs lapkričio 8 d. ir pirmąjį savaitgalį...

Top naujienos

Naujausiuose reitinguose – didėjanti praraja tarp lyderių (336)

Spalį smuko visuomenės palaikymas didžiausiai valdančiajai „valstiečių“ partijai, tačiau...

Starkevičius: į Lietuvą grįžta baudžiava – žemė atimama, bet savininkas paliekamas ją dirbti (136)

Kazimieras Starkevičius , buvęs žemės ūkio ministras, ūkininkas, dabar Seimo narys ir...

Paviešintas ilgai slėptas Michaelio Schumacherio žmonos laiškas (7)

Michaelo Schumacherio žmona prakalbo apie lenktynininko sveikatos būklę anksčiau nematytame...

Apokaliptinės užuominos: Maskva turi planų prie pat JAV sienų? (64)

Panašu, kad Vladimiras Putinas ketina atkurti sovietmečio laikų radioelektroninės žvalgybos...

Gražiausiais pasaulio vaikais vadinamos mergaitės užaugo: kaip jos atrodo dabar ir kaip susiklostė jų likimai? (12)

Netrūksta pasakų apie nuostabaus grožio vaikus – kai kuriems ir vardai duoti remiantis jų...

Norvegija tiesiai apkaltino Rusiją blokavus GPS (26)

Oslas antradienį tiesiai apkaltino Rusiją blokavus globalinės padėties nustatymo sistemos...

Profesorius Stukas: bulves valgyti turime kasdien, tačiau reikia žinoti kelis dalykus (7)

Vilniaus universiteto profesorius Rimantas Stukas sako, kad dar XIX amžiuje Lietuvoje pagrindinė...

„Apple“ ruošiasi blogesniems laikams, tačiau daugeliui šis planas nepatiks (37)

Pasaulyje, kuriame išmaniųjų telefonų „iPhone“ paklausa ims mažėti, JAV korporacija „...

Antibiotikus priverstas gerti „Ryto“ naujokas graužėsi dėl pralaimėjimą lėmusių detalių (7)

Europos taurėje debiutavęs naujausias Vilniaus „Ryto“ pirkinys Rokas Stipčevičius ruošdamasis...

Europos oro uostuose pradedami naudoti melo detektoriai (19)

Kai kurių Europos šalių oro uostuose jau visiškai pasirengta pradėti ypač išmanių melo...