Milane Asmik dainuos E. Korngoldo operoje „Miręs miestas“, Londone ir Paryžiuje – pagrindinę partiją L. Janačeko „Jenufoje“, o Niujorke jos laukia net trys spektakliai: R. Štrauso „Salomėja“, G. Puccini „Madam Baterflai“ ir naujas K. Weillio operos „Mahoganio miesto pakilimas ir žlugimas“ pastatymas.
Čia dar įsiterpia Teatro Real Madride, Ispanijoje, kur ji pasirodys A. Dvořáko „Undinėje“. Neįtikėtina, tačiau šalia šių grandiozinių planų, Asmik išlieka ištikima VCO, ne tik kaip viena jos įkūrėjų ir steigėjų, bet kartu su D. Ibelhauptaite ir G. Rinkevičiumi kitame sezone dalyvaus naujojoje „Pikų damos“ premjeroje!
Šiuo metu Asmik yra Bazelyje, Šveicarijoje, kur vieną iš retų kartų gali dirbti kartu su savo vyru, režisieriumi Vasilijumi Barchatovu.
„Man patinka dirbti su mano vyru“, - sako ji, pripažindama, jog jos mylimasis – itin reiklus ir detalus režisierius. Judviejų bendra kūryba gali džiaugtis ir dukra Lėja, mat tokie darbai šiai šeimai suteikia nebūdingą prabangą kartu praleisti išskirtinai daug laiko. Šiandien Asmik – žymiai ramesnė ir stabilesnė, nei bet kada anksčiau. Savo pasiekimus ji vertina labai realistiškai ir dažnai kartoja neseniai mirusio tėčio žodžius: „Vietos pasaulyje užteks visiems, o gerokai svarbiau yra išlikti žmogumi.“
- Šiuo metu dainuojate Poliną S. Prokofjevo operoje „Lošėjas“, pagal to paties pavadinimo F. Dostojevskio romaną. Papasakokite plačiau apie pačią operą. Ar tai pirma Prokofjevo opera, kurią atliekate? Ar sudėtinga ši muzika ir kuo ji skiriasi nuo kitų?
- Tai pirmas, bet ne paskutinis mano vaidmuo Prokofjevo operoje, nes tikrai norėčiau dalyvauti jo operos „Karas ir taika“ pastatyme. O Polina yra be galo įdomus vaidmuo. Jis - vienas iš tų, kurį visi mėgsta kurti negatyvų, o man labai įdomu negatyviuose personažuose atrasti įdomios šviesos. Visgi tikiu, kad tikrasis blogis yra labai didelė retenybė ir kiekvieno jo pradžia visada yra gėris, kurį blogiu paverčia susiklosčiusios aplinkybės.
Muzika keistoka, būtent mano rolės, - ji yra labai nedaininga, bet vokaline prasme itin sudėtinga, nors ir trumpa. Sakyčiau, jog tai - pakankamai sudėtingas vaidmuo. Kitas dalykas, tai - vienas iš labai retų atvejų, kai galime dirbti kartu su vyru, tad man šis pastatymas išliks labai svarbus, nes mes kartu galime kurti tik itin retais atvejais.
- Ar sunku dainuoti vyro režisuojamuose pastatymuose? Ar sunku su juo dirbti? O gal atvirkščiai - paprasčiau?
- Tokie dalykai visuomet labai dviprasmiški. Kažkuria prasme galbūt paprasčiau. Atmosfera paprastesnė, nėra streso. Iš kitos pusės - sudėtinga, nes bandai išlaikyti pasitempimą, energiją, kad to atsipalaidavimo jausmo nebūtų per daug. Bet iš esmės, man darbas su vyru visada tampa labai maloniu gyvenimo periodu. Visų pirma, mes praleidžiame labai daug laiko kartu, kas nenutinka taip dažnai ir galime aptarti daug kūrybinių detalių, - ne tik bėdas namuose. Visas procesas tampa daug gilesnis ir detalesnis. Man patinka dirbti su savo vyru.
- Koks gi tas „Lošėjo“ pastatymas Bazelyje?
- Labai sunku atsakyti, kai esi pačiame pastatyme. Visų pirma, aš jo lyg ir nemačiau. Galiu kalbėti apie darbo procesą, bet iš išorės aš jo nemačiau ir niekada nepamatysiu, nebent filmuotoje medžiagoje. Čia esu be galo šališkas žmogus ir man šis pastatymas atrodo labai šiuolaikinis, labai detalus ir aš jo kitokio neįsivaizduoju – man čia viskas yra taip, kaip ir turi būti.
- Kaip vertinate Vasilijų Barchatovą kaip režisierių? Koks jis kūrėjas? Kuo išskirtinis jo braižas?
- Kai aš su juo dirbu, kaip režisierius jis yra labai reiklus, be galo detalus. Kartais, tiems, kas nėra įpratę, būna sudėtinga, nes gali vykti nuolatinis spektaklio stabdymas, - kas sekundę. Jo pastatymai labai detalūs: kiekvienas piršto judesys, žvilgsnis yra svarbūs.
Pats nebūdamas muzikantu, (nors turėdamas muzikinį išsilavinimą), jis turi begalinę intuiciją ir kažkaip puikiai girdi partitūrą ir ją skaito. Aš pati būdama muzikante kartais neišgirstu tokių detalių, ką girdi jis. Jis - muzikalus režisierius, turintis puikų humoro jausmą ir visuomet sukuriantis nuostabią darbo atmosferą. Jo pastatymai - kinematografiški ir visi labai skirtingi. Negaliu pasakyti, kad yra koks nors vienas ypatingas braižas. Tik mes juokiamės, kad visur turi būti kibiras, dviratis arba valtis.
- Jūs esate vienas iš retų pavyzdžių, kai tarptautinė operos solistės karjera sėkmingai derinama su motinyste – kokia Jūsų paslaptis? Kaip jums tai pavyksta?
- Pirmiausia, vienas žmogus negali to suderinti. Visada turi būti kažkas, kas bus šalia. Su mūsų darbo grafiku, tai - faktiškai nerealu. Kai augo Nojus, man taip pat padėjo daug žmonių, dabar jis gyvena su savo tėčiu, kas mane labai džiugina.
Lėją man labai padeda žiūrėti vyro mama, kuri visada keliauja kartu. Iš tikrųjų, niekaip negalėčiau išsiversti pati: nors motinystė ir darbas suderinami, bet tiek vaikas, tiek mūsų profesija, reikalauja 100 procentų atsidavimo. Vadinasi, tu turi save atiduoti iki 200 procentų.
Su vaikais, be pagalbos visai neišsiversčiau ir patarčiau kažką kas gali padėti turėti visoms, ne tik dirbančioms, juk kai esi mama, yra labai sudėtinga surasti laiką sau, kuris kiekvienai moteriai, kiekvienai asmenybei yra būtinas.
Bent keletą valandų reika skirti sau, nes kitaip, manau, ir vaikai, ir mamos yra nelaimingos. Tiesiog patarčiau ir net palinkėčiau išdrįsti paprašyti tos pagalbos, pasidalinti savo rūpesčiais, nes tada jų lieka per pus mažiau. Suprantu, kad daugybė žmonių neturi tokių galimybių, kaip aš, kuomet kartu keliauja vyro mama, ar, kaip dabar, auklė, bet visada galima paprašyti draugės, močiutės...
- Ar Jūsų gyvenime būna atostogos? Pauzės? Galimybė atsikvėpti?
- Išmokau planuotis atostogas, nes kitaip jų niekada neturėčiau. Tiesiog atėjo laikas kai nusprendžiau kasmet, žiemą turėti po mėnesį atostogų ir aplankyti tas pasaulio vietas, kuriose niekada nebuvau. Paskutinius porą metų visi keliai vis veda į Balio salą, mat mano vyras - didelis banglenčių sporto mėgėjas, ir šiuo hobiu užkrėtė Nojų. O aš ta proga, dėl savo brangiausių vyrų, nusprendžiau per atostogas baigti skęstančiųjų gelbėjimo kursus!
- Jūs daug keliaujate ir gyvenate užsienyje. Kaip Jūsų dukra priprato prie kelionių, kaip ji jaučiasi svečiose šalyse, kokia jos kasdienybė, kai mama repetuoja.
- Kai prasidėjo mūsų pirma kelionė, jai buvo 9 dienos. Vasarą, kai ją gimdžiau, Lietuvoje buvo siaubinga, ištisai lijo, ir aš per tas kelias savaites, kol čia buvau, tiek pykau, - tai buvo katastrofa.
Susinervinau ir pasakiau: pagimdau ir iškart išskrendu. Taip ir padariau: ji gimė, nukrito bambagyslė ir mes išskridom. Taip Lėja keliauja nuo 9 dienų. Be perstojo. Keliauja ji puikiai, - kai tik pamato lagaminus, ją apima visiškas džiaugsmas, nes ji žino, kad laukia nauja kelionė. O tai reiškia, kad laikas bus tik su mama ir nieko kito daugiau nebus.
Na, o kasdienybė labai priklauso nuo repeticijų, nes visur grafikas yra labai skirtingas. Bet praeiti metai buvo vienokie, nes aš šalia to, kad dirbau, dar ir žindžiau. Todėl grafikas buvo labai juokingas, nes teatruose turėjau išsiprašyti režisierių, kad man kas pusantros valandos darytų pertraukas. Tada Vasilijaus mama atvažiuodavo su vaiku, ir aš ją maitindavau. Man labai pasisekė, nes ji labai greitai valgė, tad aš per 15 minučių ją pamaitindavau ir eidavau dirbti toliau.
Šie metai jau kitokie, - buvau ją palikusi net 5 dienom ir panašiai, bet šiaip, kai nerepetuoju, ji visada su manimi. Dabar, kai repetuoju, su manimi keliauja auklė iš Armėnijos, nes aš norėjau, kad auklė padėtų man palaikyti armėnų kalbą, - kad Lėja kalbėtų armėniškai.
Nesu profesionali psichologė ir man sunku pasakyti, kaip tos kelionės ją veikia, ar ji auga kitokia... Galbūt, nuo mažumės keliaujantys žmonės yra atviresni bendravimo ir pasaulėžiūros prasme.
Žinoma, kad taip yra žymiai sunkiau sukurti šaknų pojūtį, žinoti, kur yra tavo namai ir išlaikyti patriotiškumą. Aš pati nuolat keliavau ir žinau, ką reiškia tas „nesvarumo“ jausmas. Juk normalūs žmonės miega tuoje pačioje lovoje, tuose pačiuose namuose ir tas pastovumas suteikia jiems saugumo jausmą. Todėl dabar dukrai stengiuosi sukurti kuo daugiau ritualų, tradicijų, kuriuos kartoti galėtume visur, ar turėti kokį vieną žaislą, su kuriuo keliautume – kažką tokio, kas apibendrintų visas keliones ir kurtų pastovumą.
- Augdama tokioje meniškoje šeimoje – ar Lėja jau rodo kokių nors meninių / muzikinių polinkių?
- Jau dabar pastebiu, kad ji yra be galo muzikali, nes viską, ką atkartoja, ji kartoja tone ir visada - ritme. Muzikinių gabumų ji tikrai turi begalę ir šiaip ji, gerąja to žodžio prasme, keista ir labai mąsli su didžiuliu charakteriu. Čia jau, kaip aš sakau, mano mama galės džiaugtis, kad už mane bus sunkiau, kad savo atsiimsiu (juokiasi). Tuo pačiu, ji labai pozityvi, labai didelės širdies. Manau, jog tokie žmonės gyvenime eina toli. Lygiai tą patį galėčiau pasakyti ir apie Nojų. Kadangi dabar jį matau didesniais tarpais, labiau pastebiu, kaip jis keičiasi. Jis dažniau atskrenda pas mane, negu aš grįžtu į Vilnių. Aš be galo didžiuojuosi savo sūnumi.
Manau, jog jis auga labai kilniu žmogumi, o tai gyvenime svarbiausia. Mane labiausiai džiugina tai, kad aš juose abiejuose matau labai didelę širdį. Tą aš visą gyvenimą skatinsiu ir neleisiu šito bruožo prarasti. Nors, jei jau ją turi didelę, ji tokia ir bus.
- Kokiomis kalbomis kalba, kokias supranta Lėja? Ar ji lanko kokias nors vaikų grupes skirtinguose miestuose, ar susitinka su kitais vaikais?
- Ji supranta tris kalbas: aš su ja kalbu lietuviškai, Vasilijus - rusiškai ir, kaip jau minėjau, turi auklę armėnę, kuri keičiasi su Vasilijaus mama.
Lėja tikrai supranta visas tris kalbas. Kalba ji kol kas sava kalba ir pradėjo būtent, kai prisijungė armėnų kalba. Matyt tada ji nusprendė: „ai, tiek to, - visi kalba savo kalba, aš kalbėsiu sava“. Tikriausiai, kalbėti ji pradės kur kas vėliau, kaip dažnai būna su vaikais, kurie iš karto mokosi kelių kalbų, bet aš dėl to labai nepergyvenu.
Greitu metu man reikės susirūpinti kitų vaikų klausimu. Jai pusantrų metų, tad iki šiol jai kitų vaikų nelabai reikėjo. Dabar jau prasideda periodas, kai jų jau reikia ieškoti, ir man reikės pagalvoti, kaip šitą klausimą spręsti. Tiesą sakant, dar labai tuo nesidomėjau. Dabar važiuosiu į Barseloną, kur gyvena artima mano draugė ir kolegė Yekaterina Tretjakova. Ji turi lygiai tokio pat amžiaus vaiką. Ir taip yra faktiškai visur. Pavyzdžiui, kai atvykome į Bazelį, čia mano auklė atrado savo draugę, kuri turi vaikų, - taip viskas ir sprendžiasi.
- Kalbant apie meninius gabumus – Jūsų sūnus Nojus neseniai laimėjo I vietą „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos jaunųjų dirigentų konkurse. Jis ne kartą puikiai vaidino VCO spektakliuose, taip pat dainuoja. Gal dar ir groja? Ar dirigavimas yra jo naujas hobis? Ar Nojus sieja savo ateitį su muzika?
- Iš tikrųjų profesionaliai užsiimti muzika jo nespaudžiau. Galbūt todėl, kad pati to spaudimo daug turėjau vaikystėje ir man buvo gaila, - norėjosi, kad vaikas tos vaikystės turėtų daugiau. Galbūt, netgi per daug.
Bet kokiu atveju aš stengiuosi Nojui suteikti tam tikrą muzikinį išsilavinimą, kad netyčia užsinorėjęs dainuoti, turėtų tokią galimybę. Bet kokiu atveju, muzikinio išsilavinimo reikia.
Nojus groja gitara, mokosi fortepijono, solfedžio ir dirigavimo. Dirigavimas - jo naujas hobis. Esu labai dėkinga mokytojams ir visam „Ąžuoliuko“ kolektyvui, kurie visada palaikė ir mane, ir jį. Tikrai labai smagu. O gabumų Nojus turi viskam, ir kažkaip stipriai konkrečia linkme aš jo nejudinu, - noriu, kad jis pabandytų kuo daugiau dalykų, todėl labai stipriai jį agituoju rinktis kuo daugiau skirtingų būrelių, kad jis pats pamatytų ir pajaustų, kur guli jo širdis. Ačiū Dievui, turime tam galimybes.
- Ar pati paauglystėje galėjote įsivaizduoti, kad Jūsų karjera ir gyvenimas bus susietas su tėvų profesija? Kokie tada buvo jūsų norai ir svajonės?
- Vaikystėje, turbūt, kaip ir daugelis mergaičių, norėjau būti balerina, bet nors tas noras buvo labai didelis, visgi, ja netapau, ir tas faktas mane labai stipriai pakirto. Paauglystėje apskritai vargiai ar norėjau kažkuo būti. Man buvo svarbu draugai, kompanijos, na, - normali paauglystė.
Per daug negalvojau apie tai, kur aš noriu būti ir kur aš būsiu. Vėliau atėjo toks periodas, kuomet labai daug dvejojau, ir tik dabar suprantu, kad iš esmės visada norėjau būti dainininke, tiesiog mane labai stipriai lydėjo baimės ir atsakomybės jausmas. Visada baisu eiti tiek daug pasiekusių tėvų keliu. Manau, kai nustojau ir paleidau tą baimę tada, kai supratau, kad aš galiu būti aš. Reikėjo bandyti ištrūkti iš to šešėlio, ir kai man tai pavyko, aš pradėjau iš tikrųjų džiaugtis savo profesija.
- Jums vaikystėje ir paauglystėje teko daug keliauti. Kokie Jūsų įspūdžiai?
- Keliavau labai daug, pagrinde su tėčiu ir visur. Jis dainavo didžiosiose pasaulio scenose ir aš su juo visur buvau. Tai yra tam tikras palaiminimas ir prakeikimas, nes visada mačiau tik pačius geriausius. Ir šiandien, net tada, kai dar negali to padaryti, esi siekime ir daryme, - ausyse girdi ir žinai, kaip turi skambėti. Šiandien, tai yra palaiminimas, kad aš žinau ir mačiau, bet tuo pačiu ir prakeikimas, nes žinau, kad to dainavimo skambesio nebėra.
Pasiekimai dainuoti pagrindiniuose pasaulio teatruose yra daug, bet man jie turi visai kitokią prasmę, nes tai yra nesulyginami dalykai: tai, ką reiškė anuo metu, kai mano tėvai buvo kūrybiniame pike, dainuoti La Scaloje, Metropolitene, Covent Gardene ir ką tai reiškia šiandien, kai šituose teatruose turi galimybę dainuoti bet kas. Todėl mūsų šiandienos pasiekimai man yra nesulyginamai mažesni. Mes turime visiškai kitokias galimybes būti ten, bet, deja, nebeturime galimybių būti ten tokiame pačiame lygmenyje, kokiame buvo jie. Tikrosios dainavimo mokyklos praktiškai nebėra. Viskas turi savo pliusų ir savo minusų.
- Prieš porą metų mirė Jūsų tėtis, nuostabus tenoras Gehamas Grigorianas. Laikas gydo netekties žaizdas, bet koks būtų Jūsų svarbiausias prisiminimas apie tėtį? Kokius dalykus, savybes jis jums įdiegė kaip žmogui ir kaip operos solistei?
- Man jo prisiminti nereikia, nes jis visada yra su manimi, - dabar dar daugiau, nei anksčiau. Šiandien jis yra visada ir visame kame. Jo netektis buvo netikėta ir be galo skaudi. Kaip žmogus aš suprantu, kad ji buvo pati gražiausia ir jis iškeliavo geriausiu būdu, nes niekada nežinojo, kad serga, o tik sužinojus, jo labai greitai nebeliko... Iš kitos pusės, žinoma, kad tai buvo labai didelis šokas. Tokiems dalykams tu negali pasiruošti.
Mūsų su tėčiu santykiai buvo tokie geri, galbūt todėl, kad niekada kartu negyvenome. Kartais ir mano mamai yra labai skaudu, kad aš visada šneku apie tėtį ir tą meilę jam, galbūt, ji jaučiasi kažkiek nuskriausta. Tada aš visada sakau, kad mylėti tą, kas yra toli, yra gerokai lengviau. Visada sakau, kad tėtis yra mano meilė, o mama - mano gyvenimas.
Tai - nesulyginami dalykai. Ta šviesa mūsų santykiuose visada buvo labai didelė, todėl tėčio išėjimas buvo šviesus, be jokio kaltės jausmo. Ir tas faktas, kad aš suspėjau pas jį atskristi, kad jis išėjo ant mano rankų... Tas šviesos ir lengvumo jausmas, jis sumišęs su begaliniu ilgesiu, kurio laikas negydo, nes tai - ne žaizda, o tiesiog ilgesys, - didelis, didelis ilgesys žmogaus, kurio aš, matyt, nebesutiksiu. Vis dėlto ir tą tragediją išgyvenau kitaip – tuo metu laukiausi, tad emocijos buvo visai kitokios, o ir po to, kol maitinau vaiką, stengiausi pernelyg emociškai nepasiduoti...
Iš esmės, manau, kad tėčio netektis paliko labai daug antspaudų mano gyvenime. Labai daug dalykų permąsčiau, daug pradėjau daryti vardan tėčio ir vien tai, kad man pasidarė svarbu dainuoti Metropolitene, Covent Gardene ar La Scaloj, - jam tai būtų svarbu ir todėl aš norėčiau padainuoti teatruose, kuriuose jis dainavo. Atsirado tokių keistų dalykų. Kai dainuoju, aš jį tikrai jaučiu, - jaučiu, kad jis yra.
Kaip žmogui, man įstrigo, kad tu turi nugyventi gyvenimą taip, kad žmonės tave prisimintų su šypsena. Manau, kad į šią frazę įeina labai daug dalykų. Dabar to aš mokau savo vaikus ir manau, kad gyvenime tai yra svarbiausia. Tėtis mane visada mokė, kad profesija yra svarbu, bet visada svarbiau šeima, draugai, gyvenimas. Lygiai taip pat sakydavo, profesine prasme, niekada nelipti per galvą, - vietos pasaulyje užteks visiems, o gerokai svarbiau yra išlikti žmogumi. Žinoma, mes užmirštame tokius dalykus, bet visai neseniai supratau, kad dabar kiekvieną kartą savęs stengsiuosi klausti: ar aš noriu būti teisi, ar aš noriu būti laiminga? Manau, kad šitą klausimą žmogus turėtų sau užduoti labai dažnai.
A. Grigorian gyvenimo akimirkos - nuotraukų albume:
