Artėjant XI tarptautiniam Mykolo Oginskio festivaliui, prisimename jo tėvą, Kauno gubernijos mokyklų kuratorių, žemės reformos iniciatorių, Žemaitijos šviesuolį I. Oginskį (1808–1863).
Kai 1833 metais Florencijoje mirė Mykolas Kleopas Oginskis, Rietavą perėmė jo dvidešimt penkerių metų sūnus Irenėjus. Iki tol, nuo 1822-ųjų rudens, dvare gana sėkmingai tvarkėsi Irenėjaus motina, antroji M. K. Oginskio žmona venecijietė dainininkė Marija de Neri. „Savo gabumais M. de Neri viską surikiavo ir padėjo pamatus vėlesniam Rietavo pakilimui“, – kalbintas DELFI, teigė Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus (ROKIM) vadovas Vytas Rutkauskas.
Pradėjo naikinti baudžiavą
Florencijoje gimęs naujasis dvaro paveldėtojas ir šeimininkas I. Oginskis 1835 metais ryžosi anais laikais neįsivaizduojamam dalykui, kurio kitaip kaip akibrokštu imperinei Rusijos valdžiai nepavadinsi, – Rietave užsimojo panaikinti baudžiavą. „Oginskių giminės populiarintojai į tai mažai kreipia dėmesio – kalbėdami apie Rietavo dvarą kaip svarbiausią dalyką mini pirmąją telefono liniją, pirmąją elektrinę. Tai irgi tiesa, tačiau svarbiausia, kad I. Oginskis ėmėsi laužyti sustabarėjusį mentalitetą, pasiryžo baudžiauninkus išvesti į valstiečių luomą. Neįtikimas to laiko užmojis!“ – kalbėjo V. Rutkauskas.
Pakeisti baudžiauninkų mentalitetą kunigaikščiui I. Oginskiui prireikė aštuoniolikos metų. Vieni sugebėjo pereiti į valstiečius, kiti to laiko nesulaukę paliko šį pasaulį. Būdamas pažangus žmogus, pats gerai mokėjęs žemaičių kalbą, I. Oginskis daug prisidėjo prie vietos gyventojų švietimo, miestelio sutvarkymo. „Viena pagrindinių Irenėjaus užduočių buvo išmokyti žmones raštingumo, kad jie galėtų skaityti, rašyti, šviestis. Šis jo žingsnis gana unikalus“, – teigė pašnekovas.
1836 metais kunigaikščio rūpesčiu Rietave pradėjo veikti valdiška dviklasė mokykla. Jis pasistengė, kad miestelyje būtų įsteigta ligoninė, vaistinė, senelių ir našlaičių prieglauda, kelios taupomosios skolinamosios kasos, paštas.
Dvaro sistema, administracija, pasak V. Rutkausko, buvo tvirtai suimta į rankas, kad išbaudžiavinimo procesas vyktų kuo sėkmingiau ir giliau. „Svarstai, kodėl I. Oginskis jam dėjo tiek pastangų?.. Manau, lėmė ne tik humanistiniai idealai, bet ir suvokimas, kad baudžiavinis ūkis yra visiškai save išsėmęs. Juk laisvas valstietis dirbs keleriopai našiau. Kadangi dvaro valdoje gyvenantys žmonės mokesčius mokėjo kunigaikščiui, o ne caro valdžiai, nauda buvo abipusė: prakutę, daug produkcijos gaminantys žmonės galėjo prekiauti su Klaipėda ir Prūsija, o kunigaikščiui nuo to grįždavę mokesčiai“, – savo nuomonę dėstė ROKIM vadovas.
Šventė su buvusiais baudžiauninkais
Išbaudžiavinimo pergalė buvo atšvęsta su tais, dėl kurių jos ir siekta... Iki tol, per aštuoniolika metų, I. Oginskis Rietave buvo atlikęs daug darbų. Giminės rezidencija iš esmės jau buvo perkelta iš Zalesės (dab. Baltarusija, – aut.), iškilo neorenesansiniai rūmai, 65 hektarų parko masyvas užsodintas, miesto centrinė dalis perstatyta. Iš Zalesės atkeliavo ir oranžerija, ir biblioteka, ir kitos vertybės. Tada kunigaikštis ėmėsi naujos bažnyčios statybos. 1853 metų birželio 9 dieną jo ekscelencija vyskupas Motiejus Valančius pašventino bažnyčios kertinį akmenį. Išvakarėse visos iškilmės prasidėjo penkiamečio I. Oginskio sūnaus Bogdano Oginskio krikštynomis.
V. Rutkauskas prisiminė išsamų istorikės dr. Aldonos Prašmantaitės pranešimą, kaip tik skirtą šiam įvykiui. Anot tyrinėtojos, į krikštynas buvo pakviestos septynios poros pagrindinių krikštatėvių – Oginskio dvaro vaitai su žmonomis – ir nuo pusantro iki dviejų tūkst. porų paprastų krikštatėvių. „Vaitams liepta iš kiekvieno kaimo į iškilmes sukviesti valstiečius. Kertinio akmens šventinimą ir krikšto aktą lydėjo savaitę trukusi puota. Tokios Rietavas daugiau niekada nematys, – tvirtino V. Rutkauskas. – Kas gi iš tiesų įvyksta? Švenčiama ne tik bažnyčios statybos pradžia ar krikštynos – su buvusiais baudžiauninkais arba jų palikuonimis I. Oginskis švenčia baudžiavos reformos pergalę. Kitaip nepavadinsi. Įvyko sąmonės lūžis, mentalinė permaina. Valstiečiai atsistojo ant kojų – jie laisvi, raštingi, kunigaikštystė klesti visame „Severo-Zapadnyj kraj“ kaip vienas pagrindinių dvarų. Nors dar prieš keliolika metų I. Oginskis buvo areštuotas, vežtas į Raseinius ir Kauną tardyti, inkriminuojant jam visokius nusikaltimus – maištų kėlimą prieš caro valdžią ir panašiai.“
Europiniai kunigaikščio užmojai
Anot pašnekovo, daug keliavęs I. Oginskis matė, koks skurdus Lietuvoje žemės ūkis, kaip nualinti žmonės lyginant su Prūsija ir kitais kraštais. Todėl 1859 metais ryžosi dar vienam žingsniui – įsteigė pirmąją Lietuvoje žemės ūkio mokyklą. Iš Rytprūsių pasikvietė išprususį agronomą Karlą Otto von Minnechą ir jam pavedė vadovauti mokyklai. „Išskirta žemės, nupirkti padargai, veisliniai gyvuliai. Stebėtina, kaip viskas „vokiškai“ sumanyta, apsvarstyta – tiesiog geležinė sistema! – negalėjo atsistebėti V. Rutkauskas. – Padaryta viskas, ką leido anas laikas, kad į šį kraštą būtų pritraukta europinė patirtis. Deja, Rietavo žemės ūkio mokyklai buvo lemta gyvuoti tik ketvertą metų – caro valdžia, užgniaužusi 1863-ųjų sukilimą, ją uždarė.“
Oginskio kapas kelias įvairias versijas
Po sukilimo iš Rietavo dingo ir pats 55-erių metų I. Oginskis. „Buvo paskelbta, kad šviesusis kunigaikštis netikėtai mirė. Kita versija laidžia teigti, kad jis paprasčiausiai pergudravo caro valdžią ir suvaidino savo mirties spektaklį. Mat arešto grėsmė buvo čia pat, nes dar sukilimui neprasidėjus buvo aptikta ir konfiskuota I. Oginskio užpirkta ginkluotė“, – pasakojo V. Rutkauskas.
„Dar jaunas būdamas girdėjau iš senų žmonių, kurie prisiminė jų tėvų ir senelių pasakojimus, esą kunigaikštis apsirengęs varganomis drapanomis, atsisveikinęs su artimaisiais, patraukė į Prūsijos pusę. Štai ir pasireiškė jo tėvo įžvalgumas renkantis dvarui vietą, kuri vienu valdos kraštu turėjo išėjimą į Prūsiją, nebuvo užblokuota Rusijos sienos“, – pabrėžė muziejininkas.
Tokią versiją tarsi patvirtina ir I. Oginskio kapas Rietave – kunigaikščio kapavietė yra ne Oginskių šeimos koplyčioje, kur palaidoti jo sūnūs Bogdanas ir Mykolas Oginskiai, kur turėtų būti ir jo palaikai, o šalia jos.
Senieji rietaviškiai pasakoję V. Rutkauskui ir kitų istorijų, kaip žmones gąsdindavo iš numirusių prisikėlęs senasis kunigaikštis. „Esą toks Kazragis svarbiu reikalu užėjo į rūmus susitikti su Bogdanu Oginskiu. Liokajaus pakeliui nesutiko, įsmuko į vestibiulį, pravėrė vienas duris, kitas, ir žiūri pro plyšį – už stalo sėdi senasis kunigaikštis, prie jo – jaunasis Bogdanas, ir jie abu kažką kalbasi. Išvydęs svečią, B. Oginskis išbėgo iš kabineto ir ėmė remti prie sienos, ar tas ką nors matęs. Kazragis dievagojosi nieko nematęs ir išpėdino lauk“, – legendinę istoriją papasakojo V. Rutkauskas.
DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje kas mėnesį pateikiama svarbiausių meninių įvykių apžvalga, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomos Lietuvos ir su ja susijusios garsios asmenybės.
