Tragiškosios klaidos, peraugusios į tragiškąją kaltę, apsivalymas yra tiesoje – prieš kitus, o svarbiausia prieš save.
Spektaklio režisieriaus Artūro Žukausko teigimu, „kiekvieno žmogaus gyvenime yra akimirksnis, kada tiesos poreikis tampa svarbiausiu dvasinio ieškojimo keliu. Gyvenimo rutina įvelia į begalinį melo, pagiežos, veidmainysčių ratą, kurio kartais net negalime sustabdyti - gėdijamės. Ta dvasinė dykuma, melo plynlaukis - suskaldo šeimą „tarsi į atskiras salas“. Sulig kiekviena diena tas plynlaukis didėja, tapdamas „kapinynu“, kuriame palaidojama tiesa - kas yra sesuo, kas yra motina, kas yra tėvas, kas yra sūnus? Tačiau tereikia vieno žmogaus begalinio noro, vienos akimirkos gyvenime, kai tiesa sustato viską į savo vietas – ateina atgailos ir laisvo kvėpavimo akimirka“.
Spektaklyje nuosprendžio teisė, tarsi prisiekusiųjų teismui, paliekama žiūrovams - nuteisti negalima pasigailėti. Kiekvienoje šeimoje yra paslaptis, kuri apsprendžia žmogaus likimą.
Mario Fratti – šiuolaikinis italų kilmės amerikiečių dramaturgas, italų literatūros profesorius-emeritas, pasaulyje pripažintas pjesių rašytojas ir kritikas, sukūręs daugiau nei 70 pjesių (išverstų į daugiau nei 20 kalbų), kurios pastatytos visų kontinentų teatruose ir įvertintos įvairiais prizias ir apdovanojimais JAV ir kitose šalyse.
„Laikas, begalinis vėpla, rėkia, per žemę lėkdamas“, - rašė T. Viljamsas.
„Dėl šių amžinų lenktynių, pašėlusios laiko tėkmės, mums atrodo, kad jis rėkia,- štai kas, iš esmės, atima iš mūsų gyvenimo orumą ir prasmę....“ Bet, būtent gebėjimas sustabdyti akimirką, tarsi išbaigtą meno kūrinį, suteikia M. Fratti pjesėms gilumą ir reikšmingumą.
Kūrėjai apie spektaklį:
Doloresa Kazragytė: „Pjesės intriga sudomino paslaptingumu, keistai susipynusios šeimos (motinos, sūnaus, sesers) antikiniu (galima ir taip pasakyti) tragišku mazgu. Visa to mazgo narpliojimo atsakomybė tenka režisieriui, aktoriams..Nelengva užduotis, bet tikime, kad žiūrovams, šiame „beprotiškame“ pasaulyje bus įdomu susidurti ir su savo sielos problemomis. Šiame spektaklyje sutikau vaidinti ne todėl, kad pasiilgau teatro, o todėl, kad ilgi žiemos vakarai ir Kauno mažasis teatras, be marmuro ir bilzgesio, man tinka.
Linkiu teatrui, mums ir žiūrovams gražių akimirkų.“
Eglė Mikulionytė: „Pjesės fabula tarsi labai paprasta, bet kuo daugiau skaitai, pastebi kad šiame kūrinyje sudėtos visos antikinės tragedijos: tai ir „Karalius Edipas“, ir „Elektra“, galima pastebėti ir „Kaligulos“ bruožų. Atrodo, paprasti besikartojantys sakinukai, bet iš esmės – vyksta prigimties aiškinimasis.“
Rokas Petrauskas: „Jaunas žmogus, ieško atsakymų šeimoje, kurie jį kankina visą gyvenimą. Nežinia kodėl ir kur pradingęs tėvas, motinos silpnybės ir sesers ištvirkimas jį gniuždo ir stumia išprotėjimo link. Nuolatinis melas šeimoje jį priverčia užsidėti storos odos kaukę, jis nenori, bijo, o gal ir gėdijasi parodyti savo tikrąjį veidą. Dažnai jo bendravimas primena paauglišką - tai rodo, kad jis dar nestovi tvirtai ant savo kojų ir yra priklausomas nuo mamos, sesers, tik pats sau to negali pripažinti. O tai dar vienas įrodymas, kad šeimoje žmonės turi kalbėtis, nelaikyti paslapčių, kurios kažkada gali sprogti... Tačiau svarbiausias čia yra jo ir 20 metų vyresnės sesers ryšys, kuris anaiptol spektaklio vyksme nėra jau toks paprastas, o sužinota tiesa „bado akis“.
Antanas Jasenka: „Perskaičius pjesę iš karto atsivėrė generalinė idėja: Oidipas. Kraujomaiša su prievartos atspalviais M. Fratti pjesėje parodyta ne iš karto, bet nuosekliai. Todėl tapo aišku, kad naudosiu antikinės epitafijos temą - „Seikilos epitaph“, kurią perdariau į savo muzikinę kalbą. Viso spektalio metu ši giesmė artikuliuojama (dainuojama, grojama) įvairiomis formomis. Originali melodija išliko iškalta antkapio akmenyje iki šių dienų. Senovės graikai muziką užrašydavo senovės graikų abecelės raidėmis. Yra daug teorinių darbų apie muziką, bet istorijoje randame tik šią - „Seikilos epitafiją“. Epitafijos tekstas mane dar labiau apstulbino, kuris iš esmės ir yra šio spektaklio vektorius:...Kol tu gyveni - šviesk, neturėk jokių vargų, gyvenimas yra akimirksnis, o laikas - pareikalaus savo duoklės...“
Neringa Keršulytė: „Dar vienas iš septynių graikų išminčių Chilonas teigė: „Pažink save“ (Γνῶθι σεαυτόν). Šis posakis aktualus ir šiandien: „Kas mus veikia, kuria ir griauna?“ Ar minties, jausmo, savasties suvokimo kelias veda griaudamas ir ataidėdamas griūvančių graikiškų kolonų atplaišomis, ar gimsta čia pat, kalamas stebint kasdienybę? Ar tikrai pažįstame ir atpažįstame tai, kas mus supa. Išorinės ir vidinės erdvės pojūtis, nukeliantis į antikos laikus, mažais potėpiais atsikartoja spektaklio herojų erdvėje, kostiumuose, elgsenoje – kartais mažiau, kartais daugiau atpažįstamai. Kaip kiekviename iš mūsų.“
Spektaklio režisierius – Artūras Žukauskas, kompozitorius – Antanas Jasenka, scenografija, kostiumai – Neringa Keršulytė, iš anglų kalbos vertė Asta Sabaliauskaitė
Vaidina: Motina Margarita - išvaizdi 59-erių metų moteris – Doloresa Kazragytė, Duktė Rozana - daili 39-erių metų moteris – Eglė Mikulionytė, Sūnus Karlas - dailus dvidešimtmetis jaunuolis – Rokas Petrauskas.
Premjerą galėsite pamatyti šiomis dienomis: vasario 10 d. 19 val.(penktadienį), vasario 12 d. 18 val.(sekmadienį), vasario 14 d. 19 val.(antradienį), vasario 18 d. 18 val.(šeštadienį) Kauno mažajame teatre.
