Tačiau tuo pačiu – ir be galo atvira. Savo knygose ir pokalbiuose net su nepažįstamais žmonėmis nebijanti atverti asmeninių skaudulių, apie juos kalbėtis, labai drąsiai ir aiškiai, be užuolankų dėstyti savo požiūrį į patirtus išgyvenimus. Kad ir tą siaubo akimirką, kai visai šalia jos buvo susprogdintas autobusas. Arba kai ji nežinojo, kuria kryptimi pasisuks gyvenimas, o su kūdikiu ant rankų rašė savo pirmąją knygą.
Tokia iš pirmo žvilgsnio ir kelių susitikimų įspūdžio yra Izraelio rašytoja Zruya Shalev.
Šiųmetėje Knygų mugėje buvo pristatyta pirmoji „Sofoklio“ kartu su Izraelio ambasada išleista Zruyos Shalev knyga „Meilės gyvenimas“ (būtent ji ir buvo parašyta didžiulėje nežinioje), tačiau tikrai – ne paskutinė.
Žydų rašytojai čia, Lietuvoje, laukiami su tokiu nostalgijos prieskoniu, nes verčiant iš hebrajų ir leidžiant jų knygas, sukuriama iliuzija, kad žingsnis po žingsnio žydų literatūra vėl grįžta į Lietuvą. Į tą tuštumą, kurią taip norėtųsi, kad kas nors užpildytų. Ir kai toji tuštuma tokia beribė, regis, stveriesi už bet kurios detalės. Kad ir šios, jog „Meilės gyvenimo“ siužetas rutuliojasi Jeruzalėje, kurioje ilgai gyveno ir pati Zruya Shalev, o romaną į lietuvių kalbą vertė Olga Lempert, kuri, užaugusi Vilniuje, dabar jau keleri metai yra įsikūrusi Jeruzalėje. Ir namais laiko abu miestus.
Rašytoją Zruyą Shalev kalbinau tik atvykusią į Lietuvą, kur ji labai norėjo pamatyti tikrą sniegą. Ir jai, kaip suprantate, pavyko, nors pabėgti nuo visur ją „persekiojančios“ ir nemėgstamos saulės – nelabai.
– Skaitydama Jūsų knygą „Meilės gyvenimas“ jaučiausi, lyg skaityčiau savo knygą. Tiksliau knygą apie savo asmeninį gyvenimą. Žinau, kad gaunate labai daug laiškų iš skaitytojų su tokiais pat komentarais. Kaip taip gali būti?
– Nežinau, tikrai nežinau. Pirmiausiai, labai ačiū Jums, esu be galo laiminga tai girdėdama. Taip, esu girdėjusi tokių atsiliepimų iš daugybės moterų visame pasaulyje. Tai vis dar mane stebina. Aš tikrai nežinau, spėju, kad paliečiau, kažkaip sugebėjau paliesti patirtį, kuri yra pažįstama daugeliui moterų. Tai paliesdama, rašydama apie tai, galbūt mes visos jaučiamės šiek tiek laisvesnės, suprastos. Arba panašios.
– Ar gali būti, kad Jūs pati patyrėte tai, apie ką rašote?
– Na, visada susipina biografinė patirtis ir vaizduotė, taip pat sukaupiu daug istorijų, kurias išgirstu. Tačiau aš labai daug įsivaizduoju. Valandų valandas sėdžiu užmerktomis akimis, bandydama įsivaizduoti, kas vyksta tuose alternatyviuose gyvenimuose.
Tačiau apsėdimas ir žeminimo patirtis yra patirtis, kurią žinau iš savo pačios gyvenimo... Vis tik tai nereiškia, kad „Meilės gyvenime“ – mano istorija. Visiškai ne. Kartais gali jausti tik truputėlį emocijos, kuri gali išaugti, kai rašai.
– Man neteko skaityti kitų Jūsų knygų, ši – kol kas vienintelė, kurią perskaičiau. „Meilės gyvenimo“ pagrindinė herojė – Jara – labai nepriklausoma moteris, ji gali jausti tai, ką nori, ji gali daryti tai, ką nori, nors, tiesą pasakius, juk tai nėra labai dažnas reiškinys mūsų visuomenėse, kai moteris gali būti tokia nepriklausoma. Ar tai – utopija, ar tikro gyvenimo Izraelyje atspindys, kad moteris gali būti tuo, kuo nori būti?
– Tai priklauso... Modernioji Izraelio visuomenė yra labai atvira, taigi Jara priklauso šiai sekuliariai, moderniai visuomenei. Taip, ir dėl to ji – laisva, nepriklausoma ir ji gali daryti tai, ką mėgsta. Kartais, kai darai tai, ką nori, tenka sumokėti atitinkamą kainą, tačiau tai ne konservatyvumo kaina, tai kaltės jausmo, partnerio praradimo kaina.
Tačiau taip, ji – laisva. Izraelyje yra kelios skirtingos visuomenės. Yra ultraortodoksai, arabai, kurie yra daug konservatyvesni. Tai niekaip nebūtų įvykę ten. Tačiau moderniame Izraelyje tai galėjo įvykti.
– Kodėl parašėte ir išleidote šią knygą? Kodėl kritikai sako, kad ši knyga Izraelyje sukėlė tikrą revoliuciją?
– Taip, taip... Knyga buvo labai provokuojanti. Net moderniame Izraelyje. Tokie dalykai vyksta visur, tačiau, kaip literatūrinė patirtis, ji buvo provokuojanti. Turiu galvoje erotinių scenų susipynimą su Biblijos konotacijomis, su kitais judaizmo šaltiniais. Ir, žinoma, emocinis herojės Jaros ir jos šeimos pasaulis. Visas šis susipynimas buvo nauja. Erotinės scenos anksčiau buvo tik pornografijos literatūros dalis, bet ne tokio tipo literatūroje...
– Kartu su Biblija...
– Kartu su Biblija... taip.
– Jūs studijavote Bibliją, tiesa?
– Taip, taip.
– Tai todėl apsupote Jaros gyvenimą Biblija?
– Taip, vaikystėje tėvas skaitydavo mums istorijas iš Biblijos. Nors mes nebuvome religingi, bet aš užaugau su jausmu, kad Biblija yra man labai atvira. Vėliau studijavau Bibliją Hebrajų universitete. Ir taip, Biblija yra man didžiulis įkvėpimo šaltinis. Ir taip, knygoje „Meilės gyvenimas“ šitas mišinys buvo labai provokuojantis. Bet, žinokite, Biblija nėra nekalta knyga. Aš jums pažadu.
– Kalbą apie Bibliją užvedžiau, nes norėjau paklausti, ar Biblija, kurios ištraukas citavo Jara, yra jūsų pateisinamas to, ką ji darė su savo gyvenimu? Kad ji išdavė savo vyrą, kad ji leido sau laisvai pasirinkti, nors buvo vis dar ištekėjusi. Juk taip Biblijoje neparašyta, kad būdamas santuokoje gali laisvai rinktis kitą vyrą.
– Apie viską Biblijoje yra parašyta. Ir kartais aš tikrai stebiuosi, kaip mes vis dar emociškai esame tokie patys, kaip ir Biblijoje aprašyti žmonės. Mes visiškai nepasikeitėme. Visiškai. Viskas yra Biblijoje. Išdavystės. Pavydas. Apsėdimai. Ir meilė. Ir neapykanta. Visas emocinis pasaulis yra Biblijoje.
Mes iš tiesų vystėmės daugybėje sričių, technologiškai ir visais kitais aspektais, tačiau emociškai mes beveik tokie patys. Tad viską galima rasti Biblijoje. Bet iš tikrųjų aš nemanau, kad Jarai reikėjo pasiteisinimo ar jos elgesio pateisinimo. Ji rado visose istorijose, ko ir ieškojo . O ji ieškojo paguodos ir patarimo.
– Ir vis tik kodėl religingose visuomenėse, ir dalis Izraelio visuomenės yra labai religinga, yra tiek daug dalykų, kurių moterims negalima daryti, tiek daug kliūčių sukurta būtent moterims? Ten moterys nėra laisvos, jos nėra nepriklausomos.
– Taip, jūs teisi. Galima pasinaudoti Biblija viskam, kam tu nori. Ortodoksų bendruomenės pasiremia tomis Biblijos dalimis, kurios neleidžia moterims būti laisvomis. Bet Biblijoje yra tiek daug istorijų, tiek daug dimensijų ir todėl, kadangi aš rašytoja, ir todėl, kad aš nesu religinga, jaučiausi esanti visiškai laisva interpretuoti Bibliją taip, kaip aš noriu ir pasidalinti šiomis interpretacijomis su savo heroje Jara. Aš nematau jokio prieštaravimo tarp jos laukinės manijos ir jos gilaus ryšio su Biblija.
– Ką reiškia būti moterimi dabar Izraelyje? Ar tai yra kas kita, nei būti moterimi kur nors kitur pasaulyje?
– Žinote, aš manau, kad tai nėra vienareikšmiška. Būti moterimi Izraelyje reiškia, kad paprastai tu esi mama. Ir kai tu esi mama, reiškia, kad tu siunti savo sūnus į kariuomenę, į karą. Ir būti Izraelio moterimi reiškia, kad tu visada jaudiniesi. Tu visada esi apsupta baimių ir nerimo. Dėl karo bei dėl kariuomenės, kuri dominuoja Izraelio visuomenėje. Bet sekuliarioje visuomenėje moterys gali būti labai nepriklausomos, labai stiprios. Tad toks mišinys – visiškai išsilaisvinusi moteris, kuri visada labai įsitempusi.
Bet moterims rašytojoms, manau, dabar labai palankios sąlygos. Kai aš pradėjau rašyti, na, iš tikro aš pradėjau rašyti jau šešerių, bet kai aš pradėjau spausdinti savo darbus, moterų balsas buvo labai silpnas.
Tik 9 dešimtmetyje atsirado erdvės moterų pozicijai Izraelyje. Iki tol Izraelio literatūroje dominavo vyrai, ji buvo užpildyta istorijomis apie valstybės sukūrimą, valstybės apsaugą. Kuo moterys rašytojos galėjo prisidėti prie šio patyrimo? Jos dalyvavo šiame procese tik kaip motinos.
Bet vėliau reikalai šiek tiek pasikeitė ir kai aš pradėjau rašyti, aš nebuvau viena, aplink buvo jau kiti stiprūs moterų balsai. Ir staiga skaitytojai pradėjo domėtis, ką jiems nori pasakyti moterys rašytojos. Ir dabar mūsų padėtis yra daug geresnė, nei ji buvo anksčiau.
– Jūsų naujausia knyga „Skausmas“ yra paremta jūsų asmenine labai skaudžia patirtimi, kai buvote sužeista savižudžio teroristo sprogimo miesto autobuse. Tas įvykis, kaip jūs ne kartą minėjote, buvo tarsi jūsų naujo gyvenimo pradžia.
– Kažkuria prasme taip, taip... Aš nuvedžiau savo sūnų į mokyklą ir jau einant namo prie manęs priartėjęs autobusas sprogo. Aš buvau sužeista, ypač mano kelis, mane operavo, pusę metų teko gydytis namuose, gulėti lovoje, man neleido vaikščioti.
Labai ilgai užtruko, kol išsigydžiau patirtas traumas, kol išdilo matyti vaizdai, patirtis, kaip arti aš buvau mirties, ir kaip buvo baisu, kai per šį sprogimą žuvo vienuolika žmonių. Per šį laiką aš iš tiesų labai daug išgyvenau.
Bet, žinote, niekada nenorėjau apie tai rašyti. Aš net buvau sau pažadėjusi, kad niekada apie tai nerašysiu. Ši patirtis tiesiog buvo per skaudi. Bet rašymo procesas yra toks paslaptingas... aš kartais pagaunu save rašančią apie dalykus, apie kuriuos nenorėjau rašyti arba apie kuriuos, atrodė, niekada negalvojau. Ir taip įvyko su „Skausmu“.
Man kilo idėja, bet teroro ataka nebuvo tos idėjos dalis. Ir kai aš pradėjau rašyti, supratau, kad aš rašau apie šį įvykį. Tiesiog viskas išsiliejo natūraliai, spontaniškai ir aš negalėjau sustoti. Bet manau, kad aš nerašiau apie savo išgyvenimus. Buvo praėję dešimt metų ir buvau pasirengusi rašyti ne apie savo, o apie savo herojės išgyvenimus. Taip, ji buvo sužeista per teroristinį išpuolį, bet jos gyvenimas buvo visiškai kitoks nei mano. Jos šeima buvo visiškai kitokia. Konfliktai kitokie. Tai yra tai, kas dažnai nutinka literatūroje. Net jei pasiremiu savo išgyvenimais, juos sudedu į visiškai į kitokį kontekstą. Ir tai tampa nauja patirtimi. Nebe mano.
– Ir vis tik kiekvienoje jūsų knygoje yra meilės istorija. Ar tai reiškia, kad neįmanoma gyventi be meilės? O gal be meilės gyvenimas neįdomus? O gal, jei nėra meilės, nėra geros istorijos ir todėl nėra knygos?
– Kai išėjo „Meilės gyvenimas“, man daug kas sakė, kodėl aš pavadinau šią knygą „Meilės gyvenimu“, jei tai – ne meilė. Tai – kai kas kita. Ir tai tiesa. Aš nerašau apie saldžią, romantišką meilę. Aš rašau apie sunkumus, apie kovą, apie manijas, kančias, kurią sukelia meilė.
Man tai daug įdomiau. Bet taip, aš naudoju meilės temą nuo tada, kai buvau dar vaikas. Bet meilės tema man labai įdomi, man ji rūpi. Tai nebūtinai meilė tarp vyro ir moters. Kartais tai meilė tarp tėvų ir vaikų. Kartais – tarp brolių ir seserų. Aš daug rašau apie šeimas. Šeimos gyvenime meilė užima labai svarbią vietą, o kartais jos vaidmuo labai problematiškas.
– Ar gali būti, kad jūs esate atradusi atsakymą į amžiną ir visų keliamą klausimą, kas yra meilė? Galiausiai...
– Kaip norėčiau, kad taip būtų ir kad būčiau jau radusi. Bet savo knygose aš iškeliu daugiau klausimų, nei pateikiu atsakymų. Tačiau iš savo herojų aš kai ko pati išmokau. Ir manau, kad išmokau, jog reikia mažinti savo lūkesčius, jei nori būti laimingas, būti laimingas savo meilės gyvenime. Atsiprašau, jei tai skamba šiek tiek pesimistiškai, tačiau tai yra greičiausiai tiesa. Nes dažniausiai žmonės kenčia, kai jie tikisi be galo daug. Bet kai sumažini savo lūkesčius ir jei mums labiau rūpi tai, ką mes duodame, o ne tai, ką mes gauname, tai yra dar vienas kelias jaustis laimingesniu.
