Visų E. Nekrošiaus režisuotų spektaklių ir operų, kaip ir apdovanojimų, jau nebeišvardysi, bet ne nuopelnų skaičiuoti susitikome. Su šių laikų teatro genijumi susitikome pakalbėti apie kūrybinę dabartį, gyvenimą ir savijautą, kai artėja emociškai jautri akimirka – gyvenimo šešiasdešimtmetis.
- Esate apdovanotas apie 20 prestižinių apdovanojimų Europoje, Rusijoje, taip pat Lietuvoje. Apdovanojimai jus kaip nors paskatina ar šiek tiek varo į neviltį – juk žmogui būdinga savęs paklausti: „O kas toliau?“
- Man apdovanojimai kelia liūdesį. Kartais apdovanoja, ir net pats nesupranti, už ką. Dažniausiai apdovanojimai yra formalūs, juk reikia kam nors įteikti, tai ir suranda pretendentą.
- Ar jūsų įkurtą teatro studiją „Meno fortas“ ir jus asmeniškai paveikė daugelį išvarginusi ekonominė krizė?
- Mano ir „Meno forto“ pozicija yra tokia – nesiskųsti, nes jei sau tai leidi, nebesustosi – bus blogas ir rytas, ir dar nepraėjusi diena. Mūsų nuostata – kurti ir dirbti. Visiems sunku, visų specialybių žmonėms, ne tik menininkams. Tad kodėl menininkams turi būti skaudžiausia? Mes spektakliui pastatyti gauname dotacijų iš valstybės, žinoma, to nepakanka. Ieškome rėmėjų, turime ištikimų nuolatinių rėmėjų, atsiranda naujų. Taip ir gyvename.
- Jeigu ne darbai užsienyje, ar „Meno fortas“ išsilaikytų finansiškai?
- Iš tiesų, išsilaikome tik dėl užsienio gastrolių. Ir tai kabome ant plaukelio – bet kurią dieną veikla gali nutrūkti.
- Kokių gyvenimo ir darbo sąlygų jums reikia, norint pasiekti geriausio kūrybinio rezultato? Ar tokias ir turite?
- Sąlygos dirbti Lietuvoje – tikrai neblogos, bet aš niekada nekreipiu dėmesio į sąlygas. Svarbiausia turėti idėjų ir noro. Anksčiau dirbdavome viename kambarėlyje, bet kūrybai tai tikrai netrukdė.
- Bet askezė buityje galbūt menininkui nepakenktų?
- Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus charakterio. Kai kam svarbi materialinė gerovė, galbūt kaip kompensacija už tai, ko žmogus neturi. Tada stengiasi užpildyti vidinę tuštumą daiktais, įžūliais poelgiais. Man visur gerai ir visaip gerai. Ypatingų sąlygų man nereikia. Jeigu sau pasakai: „Bus gerai“, tai ir bus gerai.
- 1982 m. mus pradžiuginote ir sužavėjote lietuviška roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“, tačiau vėliau visą dešimtmetį truko muzikos kūrinių režisūros pauzė. Tik 2002 m. savo režisūros ienas vėl pasukote muzikinių veikalų link ir Italijoje, Florencijos teatre Teatro Comunale režisavote Giuseppe Verdi operą „Makbetas“. Operas ir toliau režisuojate. Kodėl jums patinka režisuoti operas? Kuo tai skiriasi nuo dramos spektaklio režisūros?
- Pasakysiu atvirai – su opera šiek tiek lengviau dirbti. Spektaklio pastatymas – labiau alinantis ir ilgiau trunkantis darbas. Operoje darbas vyksta greičiau ir smagiau, nes tam padeda pats operos žanras – tikslus libretas, partitūra.
Nelieka vietos abejonėms, nes autorių viskas tiksliai nustatyta, aiški pabaiga, ypatingų galimybių ką nors keisti nėra, nors kai kurie režisieriai žūtbūt, net drastiškais sprendimais bando atsisakyti tradicijų. Mano supratimu, tradicija yra vertybė. Gal ji ir nuobodi, gal pasenusi, bet pati tradicijos sąvoka yra gerbtina.
- Užsienio teatruose režisuotų jūsų operų neteko matyti. Kalbate apie tradiciją, bet kam tada jus kviečia, jei prioritetas – tradicija?
- Bazė – tradicija, paįvairinta naujovėmis, kurios ateina per mano supratimą, matymą ir jausmus.
- Kiek laiko užsienio teatruose skiriama operai pastatyti, kiek – dramos spektakliui?
- Mėnuo. Kai žinai, kad turi tik tiek laiko, mobilizuojiesi. Jei žinotum, kad turi daugiau, dirbtum tris mėnesius, o kai laiko nėra, privalai padaryti per mėnesį. Ir padarai, nors iš pradžių atrodydavo, kad tai neįmanoma. Toks terminas – taip pat tradicija, todėl paklausi savęs: „Kodėl kiti gali, o tu negali?“ Pirmą kartą terminas išgąsdino, bet ten tokie terminai įprasti. Dramos spektakliui pastatyti daugiausia skiriama 40 dienų. Tačiau pripratau ir dabar manęs šie terminai nebegąsdina.
- Esate daug dirbęs mieste muziejuje – Florencijoje, kuriame galima ne tik režisuoti operas, bet ir užsimanyti tapti skulptoriumi ar architektu. Kaip jus veikia šis miestas?
- Tai išskirtinis meno pasaulis, sandėlis, bet ir labai sunkus miestas, nes kiekviena gatvė, aikštė, namas tau tarsi kažką sako, už kiekvieno – didžiulė istorija. Tai miestas, keliantis galybę jausmų. Šis miestas matęs visko, todėl jautiesi menkas juo praeinantis žmogelis.
- Raimondo Vabalo 1983 m. režisuotame filme „Skrydis per Atlantą“ vaidinote Stasį Girėną, vėliau pats pagrindiniam Hamleto vaidmeniui pasikvietėte puikų dainininką, muzikantą ir ryškią asmenybę, bet aktorinių mokslų nebaigusį Andrių Mamontovą ir tuo šokiravote profesionalus. Šie jūsų eksperimentai – vidinė būtinybė ar sąmoningas siekis sudrumsti gal kiek užsistovėjusius kūrybos vandenis?
- Nieko specialiai nesiekiu. Viskas įvyko natūraliai, man atrodė, kad A. Mamontovas labai tinka vaidinti Hamletą. Ar baigus vitražo studijas negalima piešti arba, baigus žurnalistiką, rašyti romanų?
Kitų specialybių atstovai labai paįvairina lauką, kuriame dirba vien tos profesijos atstovai. Tačiau Lietuvoje vyrauja tokia tradicija – jei neturi specialaus pažymėjimo, profesionalų bendruomenė tave įsileidžia labai nenoriai, kiekvienas saugo savo plotelį, teritoriją – lyg žvėrių pasaulyje, kad tik kitas į ją neįeitų.
Manau, kad būtų daug įdomiau, jei kritinius straipsnius ir recenzijas apie spektaklį rašytų teatro gerbėjai, spektaklio žiūrovai arba žurnalistai, kurių specializacija nėra kultūros temos. Įdomiausios mintys yra neprofesionalų. Būtų įdomu išgirsti, ką jie apie spektaklį galvoja, kaip jį suvokia. Tai būtų daug netikėčiau ir šviežiau.
- Ar jūsų nenervina tai, kad esate šiek tiek mistifikuojamas: vadinamas teatro mesiju, demonu, o realiame gyvenime – užsidarėliu, atsiskyrėliu, mažakalbiu keistuoliu, režisieriumi, šykščiausiai dalijančiu interviu? Ką pats pasakytumėte apie save darbe ir gyvenime? O gal jums patogu likti šių nuomonių klišių šešėlyje?
- Aiškintis nenorėčiau. Tegul viskas lieka taip, kaip yra.
- Mano, teatro žiūrovės, gyvenime buvo labai svarbus momentas. Pasisotinusi ir išprusinta tobulos režisieriaus Juozo Miltinio režisūros, jam palikus teatrą, galėjau lyg tiltu nukeliauti mėgautis teatru toliau, nes kitas kokybiškos režisūros krantas buvote jūs. O jūs ar buvote J. Miltinio režisūros gerbėjas? Ko nors iš jo pasimokėte?
- Gyvenimo aplinkybės taip susiklostė, kad artimiau su J. Miltiniu nebendravome. Tik du kartus esame labai trumpai kalbėję. Mačiau jo spektaklius. Dabar manau, kad galėjau daugiau su juo pabendrauti. Tačiau jo teatras, jo išugdyti aktoriai sudarė palankią aplinką augti kitai, jaunesnių aktorių kartai. Ant J. Miltinio mito bangos yra užaugę daug puikių menininkų. Jo režisūra – unikalus reiškinys.
Kodėl į Sovietų Sąjungos ir net užsienio kino studijas kviesdavo filmuotis aktorius iš Panevėžio dramos teatro? Todėl, kad tai buvo meno nesugadinti žmonės, o kine tai buvo labai matyti. Kiekvienas tų aktorių buvo lyg savotiškas filosofas. Gaila, kad niekas nepalaikė Panevėžio teatro legendos ir leido šiam kultūros reiškiniui išnykti.
- O kas jums pačiam imponavo ar imponuoja iš režisierių? Galbūt Konstantinas Stanislavskis, kurio premija esate apdovanotas?
- Neturiu tokių, kuriais sekčiau. K. Stanislavskio vardas tėra lyg širma. Žinoma, jis padėjo pagrindus, bet jau kelis dešimtmečius tai realiai neturi įtakos teatrui. Tai tam tikra vardo mitologija, gal kilusi iš to, kad Rusijos ar Europos teatro bendruomenei reikėjo turėti savo mokytoją. Jei dabar visi laikytųsi jo tradicijos, teatre prasidėtų regresas.
- Viename interviu esate pasakęs: „Kur daug šnekama apie meilę, ten jos paprastai nesama. Gal net neapykanta taip slepiama.“ Kodėl darote tokią išvadą? Tai galioja visoms meilės išraiškoms – meilei tarp tėvų, draugų, sutuoktinių, meilei tėvynei?
- Nieko nauja nepasakiau. Meilės jausmas – sudėtingesnė sąvoka, nesvarbu, ar tėvynei, ar artimui savo. Jeigu tai tikras jausmas, jis saugomas giliai kaip turtas ir kiekviena proga nedemonstruojamas.
- Regime dvi stiprių jausmų Lietuvai formas: šimtai tūkstančių susikrovė lagaminus ir išvažiavo lyg kokio maro genami, kiti pasyvūs ir nedemonstruoja jokių jausmų, o tretieji išsijuosę, patosiškai, viešai prisipažįsta mylį Lietuvą. Ką byloja kiekvienos iš šių grupių elgesys? Kaip jums atrodo, kodėl didelė dalis žmonių blogai jaučiasi tėvynėje?
- Jūs teisingai pasakėte – blogai jaučiasi. Aš jaučiuosi taip pat ir stengiuosi suvokti, kas čia vyksta. Gal tai natūralus procesas? Kai čia būni, supranti, kad vaikštai tik teritorijos žeme. Būti tėvynės patriotu yra senamadiška. Nuo mažų iki didelių mes čia ne kaip jaučiamės.
- Gimėte Raseinių rajone, kaime. Pažįstu žmonių, kurie didžiuojasi savo kaimiška kilme, vadina ją viso gyvenimo neišsenkančia kūrybos versme. Jūsų režisūroje – jokio liaudiškumo, atrodote tikras teatro kosmopolitas. Lietuvos provincija (visomis prasmėmis) nesutrukdė jums pelnyti tarptautinį pripažinimą. Kaip vertinate savo gimimo vietos faktą visame gyvenimo ir veiklos kontekste?
- Gimtinė man – brangiausia vieta pasaulyje. Kad ir kur mokyčiausi, gyvenčiau, visada žinau – tai ne mano. Vilniuje gražu, bet tai ne mano miestas. Tai kitų žmonių sukurtas miestas, aš atvažiavęs ir truputį užsibuvęs. Ten, prie Šiluvos, mano gimtinė ir pati jaukiausia vieta pasaulyje. Ir saugiausia.
- Mažai pasakojate apie savo šeimą. Žinome tik tiek, kad jūsų žmona Nadežda Gultiajeva ir sūnus Marius kuria jūsų spektaklių scenografiją. O kokiomis pareigomis dalijatės namie? Juk niekaip neįtikinsite, kad kasdieniai darbai pasidaro patys savaime, kaip ir tuo, kad šeima egzistuoja arba subyra nedalyvaujant jos nariams.
- Turiu du sūnus. Vienas – „prie meno“, o jaunesniojo profesija nesusijusi su menu. Abu vedę. Turiu vaikaičių. Gyvename normalų giminišką gyvenimą – kiek galime, tiek rūpinamės vieni kitais. Esame paprasta šeima. Gyvenant šeimoje svarbu jausti atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitą žmogų, nebūti egoistu. Net ir menininkui nei šeimoje, nei darbe negalima būti egoistu.
- Mus vadina vartotojų visuomene. Sakoma, kad į teatrą vis dažniau einame norėdami pailsėti. Jūsų spektakliuose tai jau tikrai nepailsėsi. Juokinti mūsų nesiruošiate?
- Juokinti gal ir norėčiau, bet nesugebu.
- Tikite meno galia keisti pasaulį ir žmones? Jaučiatės atliekąs misiją kaip meno kūrėjas ir skleidėjas ar manote, kad tiesiog esate žmogus, dirbantis tai, ką geriausiai sugeba?
- Ne, menas nepakeis savijautos. Gal reikia tikėti, kad taip gali būti, bet tegul tai lieka kaip neįgyvendinta idėja.
- Bet juk buvo laikas, kai kartu su aktoriumi „Mažvyde“ kartojome žodį Lie-tu-va. Ir žinojome, ką mums tas žodis reiškia, ką mumyse žadina.
- Tie menininkai – lyg vėliavos, bet paskui jie visi buvo apjuokti: ir amžinąjį atilsį Sigitas Geda, ir Justinas Marcinkevičius, ir daugelis kitų, kurie buvo vėliavnešiais. Jie privalėjo nutilti. Jų vietas užėmė kiti.
- Esate aktyvus kultūros vartotojas ar, kaip dažniausiai būna, batsiuvys be batų?
- Teatruose nesilankau, bet stengiuosi skaityti, klausausi muzikos. Lietuvoje taip pat yra puikių rašytojų.
- Šiemet jums sukaks šešiasdešimt. Ar tai emocinis barjeras, apie kurį galvojate ir kurį teks įveikti, ar ramus gyvenimo upės tekėjimas, kai vanduo gražiai, tarsi nepastebimai apglėbia dar vieną metų salelę?
- Tai beprotiškai daug. Beprotiškai daug.
- Ar esate iš tų, kurie sako esantys tokie pat, kokie buvę, tik jų kūnas, išvaizda pasikeitė?
- Tai netiesa, keičiasi ne tik kūnas. Labai didelis skirtumas, koks esi keturiasdešimties, penkiasdešimties ir šešiasdešimties. Reikia prisipažinti, kad to ir to jau negali, to – nebenori, o to – nebesupranti. Ir dėl viso to kaltas amžius. Net penkeri metai – didžiulis laikas žmogaus gyvenime. Daug kas kalba, kad su metais įgyjama daugiau patirties, supratimo. Bet kam tas tavo supratimas reikalingas? Patirtis, kurią sukaupi, niekam neperduodama, nes jaunesni vėl viską tikrina iš pradžių. Todėl į savo metus žiūriu ramiai, tarsi iš šalies. Ir su saviironija. Niekam nepavyksta išsiveržti iš savo metų. Gamta labai teisingai sutvarkė šitą pasaulį.
- Turėtumėte jausti gyvenimo pilnatvę – nieko netrūko nei kūrybiniame, nei asmeniniame jūsų gyvenime.
- Ramybės nėra. Didėja rūpestis, kaip gyvens artimieji. Pradedi gyventi kitų gyvenimu. Tai natūralu ir man tas natūralumas patinka.
- Ar esate tikintis? Jums tai padeda tikėti amžinuoju gyvenimu?
- Esu katalikas. Gal nedažnai sau pats tikėjimą primenu, bet reikėtų priminti. Tikėjimas taip pat yra procesas.
- Režisavote spektaklius, operas. Ko iš jūsų galime tikėtis Lietuvos teatro scenose 2012 m. – gal baleto režisūros? O gal galima paprašyti iš žiūrovų svajonių serijos – norėtume gero miuziklo. Ar negalėtumėte imtis tokio darbo?
- Labai smarkiai į priekį niekada neplanuoju. Žinoma, visada yra konkrečių darbų, kuriuos reikia padaryti. Dirbu su Dantės „Dieviškąja komedija“, kurią Lietuvos žiūrovai pamatys galbūt jau šį pavasarį arba rudenį. Laukia darbas užsienyje, ketinu režisuoti operą „Trubadūras“.
