R. Pupelis-Muta (g. 1965) linksmo būdo, tad ir darbai tokie – net norisi juos vadinti linksmuoju kubizmu. Drobių personažai tarsi gyvi – plaka liežuviais, verčiasi kūliais, darda žemyn nuo plokštumos ant plokštumos – lyg laiptais. Jų figūros, pulsuojančios visomis spalvomis, vos įsitenka paveikslo rėmuose.
Kubistas traumatologas
Kubizmo manierą pamėginusių tapytojų Lietuvoje turėjome vos kelis. Pasak menotyrininko Vido Poškaus, šios stilistikos apraiškos mūsų dailėje labai gležnos, tik pumpurėliai. Galbūt artimiausi jai Vytautas Kairiūkštis, Stasys Ušinskas, iš dalies – Vincas Kisarauskas.
„Dabar menininkai orientuojasi ne į vietinę tradiciją, o sieja save su platesniais kontekstais. Tai labiau asmeninės iniciatyvos, o ne tradicija“, – teigė V. Poškus. Dailininkas Muta yra tikras kubizmo pasekėjas, nebijantis su šypsena pripažinti, kad tas stilius jį pasiekė gerokai pavėlavęs, po šimto metų.
Gali būti, kad pats kubizmas atrado sau tinkamą žmogų, o ne priešingai. „Man labai patinka laužyti, pjaustyti formas, perkreipti galūnes, pasižiūrėti iš šono ar kitos pusės. Patogu erdvėje suskaidyti objektą“, – aiškino dailininkas.
Gal Muta – neįvykęs skulptorius, kad šitaip samprotauja? Muta juokiasi: „Taip, matyt, kaime paslydau ant lašinių „skūros“ ir tėškiausi į dažus. O taip nedaug trūko iki molio, būčiau buvęs skulptorius.“ Deja, naujai profesijai reikėtų dar vieno gyvenimo.
TV serialas davė pravardę
Mutos pravardę dailininkui atnešė vienas lietuviškas televizijos serialas. Vadinosi „Moterys garuoja mieliau“ ar panašiai. Aštunto sezono serijose atsirado R. Pupelio tapytas paveikslas, kurio autorių serialo personažai vadino Muta.
Rimvydo kūrinys, kaip Rokiškio teatro festivalio prizas, kažkokiu būdu atiteko serialo kūrėjams. „Paveikslas buvo parduotas už 2 mln. zlotų. Juo gydė, nešiojo iš serijos į seriją, pradangino ir vėl atrado. Labai tuo didžiuojuosi“, – pasakoja R. Pupelis-Muta.
O apskritai tapyboje norėtų būti tik Muta, atsisakyti vardo, pavardės. „Bet iš vidaus vis prasimuša garbės troškimas“, – nusijuokia dailininkas. Tada surimtėja: pavardė yra padėka ir pagarba tėvams, artimiesiems, savai giminei.
Nekomfortas
Rimvydą vaikystėje piešti skatinusi teta, talentinga kaligrafijos meistrė. Ir tetos iš mamos pusės visaip palaikė vaiko domėjimąsi piešimu. Stengėsi, kad sūnėnas negrįžtų į „žmonių pasaulį“, kitaip tariant – pilką tikrovę.
„Meno nesukursi be svajonių. Turi svajoti, galvoti apie tai, kas iš pažiūros neįmanoma. Sukaupti tiek drąsos, kad nebijotum žvilgtelėti už horizonto, iškišti galvą už kampo“, – aiškina parodos autorius.
Menas Mutai – pabėgimas iš komforto zonos. Tiksliau, menas jį ne kartą buvo nusviedęs į „nekomfortą“. Per jį prisidarė visokių nemalonumų, nes aplinką suvokė kaip menininkas. „Nekalbėsiu apie juos“, – nekalba Muta.
Nusprendė kopti į Everestą
Vis dėlto pastaruoju metu Muta daugiau laiko praleidžia ne čia, o užsienyje. Prieš metus jis apsigyveno Strasbūre, Prancūzijoje.
Tokios permainos priežastys kelios. Pirmiausia asmeninės, tik apie jas Muta nelinkęs atvirauti. Cherchez la femme? – ko gero, pasiteirautų Mutos prancūzai. Prancūziškai nemoku, todėl neklausiu.
Vienu metu jis ėmė ir nusprendė – kopsiąs į Everestą. Žinoma, perkeltine prasme. Nusprendė tada, kai suvokė visko turįs apsčiai – žinių, įgūdžių, talentų, o vis tiek kažką norisi gyvenime pakeisti.
„Pagalvojau, mano laivas ims ir supus uoste taip ir nepajudėjęs. Nors visos burės įtemptos, komanda surinkta, pasirengusi. Galiausia nueis į dugną, o aš taip ir nepasiryšiu“, – sako dailininkas. Pasiryžo.
Vyną pakeitė vandeniu
Strasbūras pakeitė Mutos požiūrį į meną. Per studijas įskiepyta pasaulinio meno samprata susidūrė su tikrove. Išmoktos tiesos susvyravo. Tačiau svarbiau, kad iš ten visai kitokia Mutai atsivėrė lietuviškos dailės panorama.
„Esame unikalūs. Iš pradžių net buvo pikta, kad gyvenome šitaip užsidarę. Tą izoliaciją iš dalies patys ir susikūrėme. Dabar į tai žvelgiu gana teigiamai, nes atrodome labai saviti“, – pabrėžia dailininkas.
Naujoje jo aplinkoje į meną reaguojama gana paprastai, jis pernelyg nesureikšminamas. Muta siūlo lankyti parodas taip, kaip einama į turgelį obuolių. „Menai nėra jokia religinė doktrina, kuri vandenį pakeičia vynu“, – sakė jis. Tačiau ateityje Lietuvoje, spėjo, parodos gerokai brangs, tad pats metas dabar eiti ir mėgautis jomis.
Obelių mokykloje R. Pupelį piešimo mokė savamokslė tautodailininkė Elena Zalogaitė. Anot jo, talentinga, peržengusi tautodailės ribas. Net penki jos auklėtiniai iš Rimvydo aplinkos vėliau baigė akademines dailės studijas.
Veikė jaunąjį menininką ir pats Rokiškio kraštas, išugdęs visą virtinę kūrėjų. Tarp jų – Paulius Širvys, Vanda Juknaitė, Algirdas ir Faustas Latėnai, Sigitas Parulskis. Rimvydo seneliai puikiai pažinojo tapytoją Justiną Vienožinskį. O kas yra tikrasis piešimas, jaunuoliui atskleidė docentė Irena Ambrazienė – jau Šiaulių pedagoginiame institute (dabar – Šiaulių universitetas).
Meko pupos ir Pupelis
Išsiilgęs bendravimo su kraštiečiu Jonu Meku, kilusio nuo Semeniškių, R. Pupelis sužinojo ano adresą Niujorke ir pasiuntė kelis laiškus. Rašė juos ne bet kaip, o aukštaičiuodamas. Ir ką sau manote – gavo J. Meko atsakymą, irgi parašytą tarmiškai.
Pradėjo keistis laiškais. Rimvydas rašė dokumentinę kaimo kroniką, o garsusis filmininkas į tai atsakydavo prisiminimais iš gimtinės, karo laikų.
1999 metais su J. Meku ir fotografu Arūnu Kulikausku jie surengė bendrą parodą „Slenkstis“. Pirmiau ji rodyta Niujorke, paskui atkeliavo į Obelius, lankėsi Berlyne ir Tokijuje.
Per kitą meninį projektą J. Mekas iš Amerikos skambino į Obelius ir skaitė savo poeziją. „Kad visi susirinkusieji jį girdėtų, telefoną padėjome į kibirą“, – hepeningo akimirkomis dalijasi Muta.
Jis buvo pasisėjęs J. Meko pupų, kurias filmininkas savo ruožtu užaugino bičiulio Jurgio Mačiūno fermoje. Kai pupos išdygo, R. Pupelis jas po vieną dėjo į degtukų dėžutes ir dalijo žmonėms. Meno judėjimo „Fluxus“ ideologija Mutą labiausia žavėjo laisve, kurią patirti dabar galima galerijos GODÒ parodoje „Tave tapau aš“.
