Vienas populiariausių šiandieninių Lietuvos atlikėjų užtikrintai pradėjo vakarą, savo įžangine kalba ir rankoje laikomu brangakmeniu iš asmeninės muzikos įrašų kolekcijos – Stasio Povilaičio viniline plokštele, žiūrovus panardindamas į šviesių sentimentų jūrą.
Koncerto eiga klostėsi sklandžiai iki tol, kol M. Mikutavičius nusprendė pakalbinti salėje buvusią artimą Stasio Povilaičio bičiulę Daną Dvoržak. Marijui matyt jau teko buvę su ja bendrauti, nes jis prasitarė, kad tokios šnekios moters senokai nebuvo sutikęs. Dana Dvoržak, prisipažinusi, kad koncerto prodiuseriai jos prašė sutilpti į pusę minutės, leidosi į prisiminimus.
Prabėgo viena, antra, trečia minutė – koncertą transliavusi kūrybinė grupė ėmė pastebimai nerimauti, mat tiesioginiame televizijos eteryje programos minutės būna griežtai suplanuotos, o štai čia situacija ėmė slysti iš rankų, juolab kad Dana Dvoržak, rodos, nė neketino sustoti.
Iniciatyvos ėmėsi M. Mikutavičius: atsiklaupęs ant kelių ir maldai sudėjęs rankas, jis davė savo pašnekovei aiškų ženklą, jog reikia pabaigti pernelyg užsitęsusį monologą. Tačiau Dana Dvoržak nė nemanė sustoti. M. Mikutavičius pakilo ant grindų, atsistojo šalia moters, apkabino ją per petį – taip duodamas kitą ženklą, jog laikas baigti kalbas. Tačiau Danos Dvoržak prisiminimai liejosi laisvai ir, kai atrodė, kad „nebeužtvenksi šios upės bėgimo“, Marijus griebėsi radikalaus būdo – pabandė šypsodamasis, tačiau ir be didesnių ceremonijų išlupti mikrofoną iš viešnios rankų. Ši lengvai nepasidavė ir studijoje buvusi žiūrovų auditorija, vos sulaikydama šypsenas, keliolika sekundžių stebėjo, kuo baigsis šis pasitąsymas, į Lietuvos pramogų istoriją įeisiantis kaip „mūšis dėl mikrofono“.
Trumpos draugiškos grumtynės baigėsi M. Mikutavičiaus pergale ir koncerto kūrybinė grupė lengviau atsikvėpė.