Kai po pernykščių švenčių jos vyras architektas ir verslininkas Gintautas Vyšniauskas pralaimėjo kovą su vėžiu, visa šalis liūdėjo kartu. Atrodė be galo neteisinga, kad tiek daug kitiems padėjusi moteris prarado ne tik mylimą vyrą – Gintautas buvo antroji Editos puselė, padėjusi susiformuoti protingai, drąsiai ir be galo dosniai asmenybei.
„Žinai, kas keisčiausia? Kažkada, viename interviu, kurį dabar net galėčiau suprasti, kažkodėl pasakiau: aš gyvensiu su Gintu iki penkiasdešimties metų, o paskui būsiu labai laiminga. Nė pati nežinau, kodėl tuomet taip atrodė – tiesiog taip jaučiau. Bet tikrai negalvojau, kad jis susirgs ir mirs“, – laidos „Gyvenimas“ kūrėjams prisipažino E. Mildažytė.
Po vyro netekties buvo taip sunku, kad Edita užsibrėžė tikslą – išgyventi metus. Iš pradžių laikas eidavo kankinančiai lėtai, ji negalėdavo sulaukti, kol prabėgs penkios minutės, paskui dešimt, po to valanda. Reikėjo rasti būdą, kaip neišprotėti, todėl moteris ėmė žingsniuoti vadinamuosius savo kilometrus – nesvarbu, koks oras, ji apsiaudavo sportinius batelius ir eidavo. Kartą, ypač prastą dieną, sostinės senamiestyje gyvenanti Edita atsitokėjo tik už trisdešimties kilometrų nuo Vilniaus esančiame Vievyje. Tuomet sėdo į traukinį ir grįžo namo. Tačiau fizinis nuovargis leisdavo nors trumpam „išvalyti“ mintis, o vėliau tapo ir pomėgiu.