Savo paskyroje A. Jagelavičiūtė parašė jautrių emocijų kupiną laišką moterims, kuris leidžia suprasti, kokios subtilios sielos žmogus ji yra.
Kartu su rudeniu atslinko liūdesys. Ne man. Tiesiog gaunu labai daug liūdnų laiškų. Kaip niekada... Tie liūdni laiškai panašūs: „Skaudą širdį, nėra jėgų kovoti su savimi, žinau, kad tai nėra normalu, bet ką daryti, ką daryti... Manęs niekas nesupranta. Tu stipri, tu linksma, kaip tau tai pavyksta?“.
Nekenčiu to motyvacinio šūdo, bet. Mielos moterys, realybė yra ta, kad esame tokios pačios. Aš turiu labai nemalonių rūpesčių su sveikata. Dar aš, metai iš metų, blogai miegu. Jaučiu nuolatini nuovargį. Būna, mano darbo niekas neįvertina. Mane lygiai kaip ir visus, nuolat kritikuoja. Man pripaišo nebūtų nuodėmių, dėl kurių privalau teisintis.
Aš negaliu pakęsti to amžino indų plovimo, kartais galvoju, kad dirbu valgykloje, nes nesuprantu, kodėl aš visą laiką kažkam gaminu. Aš nesuvokiu, kaip keletas žmonių gali nuolat daryti tokį jovalą, kurį aš visą laiką tvarkau. Aš ne visada paskambinu močiutei, ką čia, ne visada paskambinu ir mamai. Aš nebeprisimenu kada buvau svečiuose, ar kada pas mane buvo svečių. Aš susipykstu su vyru ir aš kartais balansuoju ant ribos, kaip norėčiau pliaukštelėti tam mažam griovėjui. Aš einu iš proto, kad neturiu kantrybės, nes bijau būti bloga mama. Aš visa laiką bijau padaryti klaidų, nes nenoriu, kad mano klaidos padarytų įtaką mano vaiko gyvenimui. Kartais atsigulus į lovą aš drebu, kad nepajėgsiu susitvarkyti su tomis visomis atsakomybėmis. Kartais aš norėčiau atsidurti miške ir rėkti nesavu balsu.
Bet: Aš prisiverčiau rūpintis sveikata. Gydausi, tik ligoniu aš būt neketinu. Aš rašau naktį, jei negaliu miegoti. Ignoruoju tą prakeiktą nuovargį. Tiesiog, kaip mažas vaikas ignoruoja faktą, kad negalima laižyti rozetės. Aš žinau, kad dirbu, pirmiausia, dėl savęs. Atskiriu konstruktyvią kritiką nuo sapalionių. Pirmąją panaudoju vystymuisi. Ant antros - šikau. Aš žinau, kas - tiesa, kas - melas ir nekovoju su dalykais kurių pakeist negaliu.
Aš žiūriu isteriškus pokalbių šou per PC, kol plaunu indus. Aš žinau, kad kai nebegaliu, visada galima užsisakyti picą ir aš nustojau gėdintis. Kartais tai padarau. Aš išmokau palikti jovalą voliotis iki ryt. Kai bus daugiau jėgų. Aš skambinau mamai šiandien. Močiutei skambinsiu ryt. Arba poryt. Paskambinsiu, kai prisiminsiu. Svarbiausia, aš pasistengsiu savęs dėl to negraužt. Aš rytoj eisiu į miestą. Aš pasistengsiu kitą savaitę surasti laiko draugams. Aš sakau tai tikrai ne pirmą kartą, bet žinau, kažkada tikrai pavyks. Aš stengiuosi neieškoti priežasčių supykti, kai man atrodo, kad mano vyras su manim kalbasi ne taip. Kai jaučiu senkant kantrybę, aš sau primenu, kad aš labai skaudžiai gailėsiuosi, jei susibarsim su mažuoju. Kai mane apima siaubas atsigulus, aš kaip Skarlet Ohara sakau sau: „Šiandien negalvosiu, pagalvosiu rytoj“.
O ryte aš geriu kavą SU LEDAIS. Ir prasideda nauja, nuostabi, kartais eilinė, kartais sušikta iki begalybės, kartais saldi iki ašarų diena. Perpetum. Kaip ir pas jus.