„Tikrai nereikėtų numoti ranka – kokia čia dokumentika apie restoraną? Šis filmas man tikrai labai patiko. Nors aš domiuosi kulinarijos pasauliu, iki tol apie restoraną „El Bulli“ buvau girdėjusi tik viena ausimi, - neslepia žurnalistė. - Į viešojo maitinimo įstaigas vaikštantys žmonės turbūt įsivaizduoja, kad virtuvėje prie viryklės stovi moteris, kepa kotletus ir deda garnyrą. Bet kai pamatai tokio restorano darbą iš arti, kaip viskas sustyguota, kaip visa komanda diskutuoja ragaudami patiekalus, kokį turi suvokimą apie visą skonio paletę, supranti, kad ne be reikalo „El Bulli“ restoranas turi užsakymų pusmečiui į priekį. Jų maisto gamyba yra kūryba, ne konvejeris.“
„Gerti vandenį su riešutų aliejumi mums nėra įprasta. O restorano kulinarai mėgaujasi tokio gėrimo skoniu. Vėliau žiūri, kaip į jį reaguoja ir priima lankytojai. Netgi man pačiai buvo kilusi mintis pamėginti įsipilti į vandenį aliejaus, bet žinau, kad namuose sunkiai prisiverstum tai išgerti, - juokiasi ji. - Tačiau kai tokį gėrimą tau pasiūlo restorane, nebežiūri į tai kaip į vandenį ir aliejų. Žiūri kaip į meno kūrinį. Šis filmas keičia požiūrį į kulinariją.“
Televizijos laidų vedėjai filme įspūdį paliko ne vienas netikėtas kulinarinis sprendimas. Vienas jų - patiekalas iš meduje sudžiovintų pušies spyglių.
„Patiekus tai ant stalo mūsų aplinkos žmogui, jis pasukios pirštą prie smilkinio. Bet jei į meduje džiovintus pušies spyglius žiūrėsi ne kaip į papuošalą, bet kaip į maisto kūrinį, tikrai užsinori paskanauti. Žinoma, namų sąlygomis neišdrįsčiau tokio patiekalo pasigaminti. Bet kai filme matai, kaip virtuvės virtuozai tai ragauja, mėgaujasi, net pati, rodosi, tą skonį pajunti burnoje“, - prisipažino A. Dudurytė.
