Tad linkėjimas kitiems metams – kuo gausesnė atrankos komisijos panelė, pakeliavusi ne tik po Kanus ir Berlyną, bet ir Sandensą, ar Roterdamą. Gal neteks tuomet intriguojančios „Drąsios vizijos“ programos kamšyti UŽTAISYTA BOMBA.
Visa tai tik pastabos paraštėje, bet viena yra labai pikta ir ryški. Sunku pasakyti, kiek jūsų žinojo/pamatė Alantės Kavaitės LAIKO GARSUS, skaičiuoju apie 50. Maždaug tiek žiūrovų pustuštėje salėje nepatogiu laiku dukart iš eilės sugebėjo atsisėsti Prancūzijoje kiną graužusios Kavaitės, pribloškiančiai nelietuviško, tegul ir paprasto, bet originalaus ir beveik siaubo filmo (!) premjerai. Dalyvaujant režisierei! Man raudo žandai.
Šis filmas tikrai sulauks amerikietiškos versijos, jo distribucija parduota visai Europai, tai nėra Puipa, po velnių, į kurio seansus pažymių knygele pamojavus galima suvaryti dešimtokus. Tai filmas, kokį, tikėkimės, kada nors sukurs vienas iš AXX smogikų.
Gėda už taip grubiai festivalio pražiūrėtą galimybę paviešinti tikrai vertą dėmesio, lie-tu-viš-ko kraujo filmą. Sakyčiau, verta atidarymo ar uždarymo seanso. Deja, kai tuščioje salėje režisierė padėkojo susirinkusiems ir geso šviesos, apypilnė didžioji salė svaidėsi žiovuliais, nesuprasdami, ar Singapūro ar Filipinų kūrėjai išties yra egzotiški, ar labiau antrarūšiai. Aplaidumas ar godumas? O pabaiga – kaip jau įprasta, su topais ir menamais apdovanojimais.
„Kino pavasaris“ – gyvybingas renginys mūsų kada nors sužydėsiančiai industrijai ir jos žiūrovams. Be jo neįmanoma, jis - vienintelis ir įkvepiantis, ir visada laukiamas.
GERIAUSIEJI PAMINĖTINI:
KELIONĖ Į GUANTANAMĄ, UŽUOJAUTA KERŠTO PONIAI, PERVERSIŠKAS KINO GIDAS, PILIETIS ŠUO, NEPATOGI TIESA, MOKYKLINIS AUTOBUSAS
#5 KETURIOS MINUTĖS / VIER MINUTEN
…čia telpa talentinga isterikė žmogžudė, klasikine muzika besidomintis kalėjimo prižiūrėtojas ir aštuoniasdešimties sulaukusi lesbietė pianino mokytoja. Kinematografui fortepijonas ir tragiškos lemties mokiniai/mokytojai yra viena sėkmingiausių temų – praėjusio dešimtmečio Campion „Pianinas“, australų prizininkas „Shine“, diskutuotinas Polanskio „Pianistas“, pribloškianti Hanekes „Pianistė“ ir t.t. Visi labai skirtingi, bet visuose meilė muzikai visada yra meilės ar aistros aidas. „Keturiose minutėse“ jos daug ir didžiulė pagarba Chrisui Krausui, kurio veik nejuntama režisūra aistrai nė kiek nekliudo.
#4 TAKSIDERMIJA / TAXIDERMIA
…į krikščioniškas nuodėmes (persivalgymą, pavydą, gašlumą) jis žvelgia juokdamasis pilna burna. Tiesa, ne visada burnoje popkornas – kartais ten tikri vėmalai. Trijų kvailų kartų saga su kiaulių seksu ir valgymo čempionatais gali būti proga paklausti vyriškos auditorijos: „vyras, ar ne vyras?“ Puiki nepasimatymo komedija.
#3 ELEKTROMA / DAFT PUNK’S ELECTROMA
…viskas paprasta – arba gražu, arba ne. Jokių papildomų sąlygų. Istorija čia tik fonas estetikai. Du „Daft Punk“ robotai svajoja tapti žmonėmis. Bet muzika + ilgi, ilgi dizainerių erogenines zonas stimuliuojantys kadrai, paverčia tai išplėstiniu klipu, kurį, skaudu pastebėti, geriau žiūrėti namuose, nei kantrybę talžančių popkornų graužikų prisotintoje salėje.
#2 TYKUS GYVENIMAS / STILL LIFE
…man tai tikrai neplanuotas atradimas šiame „Pavasaryje“. Kiti filmai arba matyti iš anksto, arba nepateisino išvardintų apdovanojimų (beje, ar jau pastebėjai, kad beveik kiekvienas filmas kažką kažkur laimi, ypač jei jis iš Rytų), bet „Tykus gyvenimas“ tiek pavadinimu, tiek anotacija gali būti pamatytas nebent per klaidą, jei šeštosios kinų filmeikerių kartos lyderio Jia Zhang-Ke pavardė nėra girdėta.
Ir papasakoti daug neišeis, nes kaip dažnai kine įvyksta – viską lemia niuansai, detalės, kurioms jungti reikalinga kartais visai paprasta istorija. Vyras ieško prieš 16 metų pabėgusios žmonos, o moteris išeko porą metų nematyto vyro. Niekaip nesusiję pasakojimai turi tiek daug bendro, o ypač foną – Mao parėdytą didžiausią pasaulyje užtvanką, kuri netrukus užsems Fengjie miestą, taigi, ir prisiminimų pagrindimus.
Nykstančio miesto fone slenkantys, mažai kalbantys, mažai mimikuojantys personažai yra tikrai iškalbingi pačiomis minimaliausiomis priemonėmis.
Lyg tarp kitko visapusiškas skurdas maišosi su mobiliakais, skraidančiais namais, pagal komandą užsižiebiančiu tiltu. Filmas sugrupuotas į keturias dalis, kurių pavadinimai ne daug ką pasako: cigaretės, degtinė, arbata, saldainiai.
Jie punktyruoja pasakojimą, primindami, kad kiekvienas menkas daiktas gali būti dialogo dalis – visais dalinamasi, bandoma dalintis arba jų dalinimas atstumiamas, jie primena apie praėjusį laiką, jie yra prisiminimų katalizatorius. „Tykus gyvenimas“ nesibaigia kino teatru, o jo aiškinimas toks, kaip sapnų – kiekvienam savas.
#1 ŠIMTMEČIO SINDROMAI / SANG SATTAWAT
…kurių aprašymas buvo neįtrauktas į „Pavasario“ maldaknygę, įsigytą prie kasų. Ir be aprašymo filmas išskirtinis, intriguojantis, juokingas ir keistas. Tačiau be jo – pagrindinė filmo mintis ir priežastis yra beveik neatkapstoma.
Pats režisierius turi mums padėti, kad neliktume vien savomis prasmės variacijomis apsikarstę (pastebiu – laisvumas interpretavimui yra viena didžiųjų šio filmo suteiktų vertybių). Bet, laimei, paaiškinimas yra: Apichatpongas Weerasethakulas kalba apie prisiminimus. Dvi filmo istorijos yra to paties, jo tėvų prisiminimo apie susipažinimą A ir B pusės, kiekviena kurių savo ruožtu išvirsta į begalę kitų istorijų. Taip, kaip atmintyje, asociatyvių, neaiškių, miglotų.
Atminties būsenos, nesikeičiančios per amžius, bei amžini meilės sindromai, persipina ir maišosi, galiausiai persikeliami į dūmų pavidalą, kuriuo ištirpsta begaliniai tuščioje juodojoje skylėje. Prisiminti, tai kartu ir (pri)kurti vietoje pamiršto, girdžiu kuždantį režisierių.
Diskžokėjus-vienuolis, vienuolis-višta, odontologas-dainininkas – nekasdieniai veikėjai persikeldami iš vienos atminties į kitą, keičia pavidalus, išlaiko tuos pačius žodžius, praranda juos. Jie taip pat yra reikšmingo pamato – laikmečio – dekoracijos. Filmas alsuoja nostalgija „seniems-geriems“ laikams, gamtai, yra atšiaurus technologijoms, atimančioms asmeniškumus.
Personažai, jų pasakojimai ir dialogai yra pavydėtini, o sprendimas pirmąją prisiminimų pusę filmuoti tolimesniais, bendrais planais, tarsi primenant – protas išlydo realaus laiko detalumą, kinematografiškai inovatyvus.
„Šimtmečio sindromai“ yra sunkiai perkandamas kinas, bet gausiai atsidėkojantis kantriems ir pastabiems – iš jo išeis ne vienas, bet ne vienas dar kurį laiką nešiosis geriausią šių metų „Pavasario“ kūrinį kartu, o tiksliau, saldų, tirpstantį jo prisiminimą.
APDOVANOJIMAI:
VYRO VAIDMUO: Jurgenas Vogelis (LAISVA VALIA)
MOTERS VAIDMUO: Monica Bleibtreu (KETURIOS MINUTĖS)
REŽISŪRA: Jia Zhang-Ke (TYKUS GYVENIMAS)
SCENA: lanko pirkimas filme PADAVĖJAS
DRĄSIAUSIA VIZIJA: TAKSIDERMIJA
DOKUMENTINIS: NEPATOGI TIESA
NUSIVYLIMAS: Berlyne nepelnytai laimėjusi GRBAVICA
ABSOLIUČIAI BLOGIAUSIAS: SAPNUOTI SINGAPŪRĄ
HOLIVUDAS PIRKS: KETURIOS MINUTĖS
