Jau žinoma, kas jame vaidins, kurį XX a. dešimtmetį vaizduos, na o premjera numatoma kitais metais. Bet kol kas neužbėkime įvykiams už akių ir grįžkime į šiandieną. Šįkart W. Allenas kviečia užsukti į „Aukštuomenės klubą“.
4-asis XX a. dešimtmetis. Sėkmingas ir įtakingas Holivudo agentas Filas Sternas (akt. Steve Carell) sulaukia netikėto Niujorke gyvenančios ir ne taip sėkmingai besiverčiančios sesers Rouzės (akt. Jeannie Berlin), apie kurią yra spėjęs beveik ir pamiršti, skambučio. Ši paprašo, kad Filas paglobotų į Los Andželą atvykstantį jos jaunėlį sūnų Bobį (akt. Jesse Eisenberg). Vaikis kol kas nelabai žino, ką veiks Holivude, bet tikisi, kad įtakingas dėdė priglobs po savo sparnu. Nors susitikimo su dėde tenka gerokai palaukti, galiausiai šis įdarbina Bobį savo supersasistentu, o tam, kad sūnėnas geriau apsiprastų naujame mieste, Filas paveda savo sekretorei Vonei (akt. Kristen Stewart) naujoką supažindinti su miestu. Tačiau Bobį labiausiai žavi ne miesto įžymybės, o pati Vonė, nesugadinta paviršinių Holivudo blizgučių, – deja, mergina iškart išsklaido bet kokias Bobio viltis…
Praktiškai kiekvieną kartą žiūrint W. Alleno filmą, iš anksto žinai, kad labai blogai nebus – ši pavardė režisieriaus eilutėje yra savotiškas kokybės garantas.
Kita vertus, iš W. Allleno visą laiką tikiesi daugiau nei šiaip „neblogo“, „visai nieko“ ar „pažiūrimo“ filmo. T. y., ši pavardė ne tik garantuoja, bet ir įpareigoja. Šiuo atveju, deja, belieka pasakyti, kad tai tikrai ne pats geriausias W. Alleno filmas ir Woody tikrai gali daugiau. Ar bent galėdavo. Daugiau gyvenimo ironijos, daugiau intrigos, daugiau humoro.
Filmas palieka dvejopą įspūdį – formos (atlikimo) ir turinio disbalansas yra gerokai trikdantis. Vizualine ir atlikimo prasme tai tikrai įspūdingas ir vaizduojamo laikmečio dvasią atitinkantis filmas.
Kostiumai, dekoracijos, koloritas, kompozicijos – viskas atrodo labai gražiai ir tiesiogiai nukelia į 1930-ųjų auksinį Holivudą. Tačiau tai, kad W. Allenas moka atkurti pasirinktą laikmetį, žinome jau seniai.
Tuo tarpu turinys yra labai drungnas ir nuvėsęs. Tam tikra prasme W. Allenas kartoja pats save ir 1985 m. „Purpurinę Kairo rožę“ („The Purple Rose of Cairo“), kurio veiksmas, beje, taip pat vyksta 4-ajame dešimtmetyje. Ir tai – „Aukštuomenės klubas“ tėra blankus „Purpurinės Kairo rožės“ pabaigoje išgyvenamos dramos aidas. Vizualine prasme puikiai įgyvendintas, tačiau atsikartojantis ir nieko naujo nepasiūlantis – na, mes visi žinom, kad Woody, net ir būdamas tokio amžiaus, gali daugiau, nei vien tobulai sužaisti dekoracijomis ir kostiumais.
Gerai, teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad W. Allenas savo senu papratimu bando užkabinti ir šiokią tokią gilesnę šaknelę. Tačiau ji tokia banali ir taip akivaizdžiau nei akivaizdžiai pateikta (netgi tiesiogiai įvardijama), kad tikrai neprimena senesnio aštriojo W. Alleno.
Pati filmo struktūra nėra vientisa. Beveik tiesiogiai galima justi, kaip filmas skyla į dvi dalis – po tam tikro laiko šuolio. Antraplanių personažų linijos nėra iki galo tinkamai išnaudotos (pvz. Bobio brolio gangsterio Beno, sesers Siuzanos ir jos bjauraus kaimyno). Kai kurie epizodai filme egzistuoja, tačiau neprisideda prie jo progreso – pvz., scena su naujoke prostitute – nors ir juokinga (ir, ironiška, ko gero, labiausiai woodyalleniška), realiai niekur neveda.
Vaidinti W. Alleno filme visada yra prestižas – tad nenuostabu, kad kiekvieno jo filmo aktorių sąrašas jau iš anksto daro įspūdį. „Aukštuomenės klubas“ – ne išimtis.
Šio filmo aktorių sąraše matome tokias pavardes kaip: Steve‘as Carellas, Jesse Eisenbergas, Kristen Stewart, Blake Lively (na ir dar keli tuzinai kitų). Jau seniai aišku, kad joks W. Alleno filmas negali apsieiti be „Niujorko neurotiko“ – nesvarbu, kad pats režisierius šio tipažo nebevaidina. Nors „Niujorko neurotikas“ ne visada ir nebūtinai yra niujorkietis, tačiau šįkart regime būtent tokį klasikinį W. Alleno kino istorijų tipažą, kurį įkūnija J. Eisenbergas – ir daro tą visai neblogai.
Jo kuriamas iš pradžių kiek neryžtingas ir mikčiojantis Bobis per filmo eigą išgyvena vieną didesnių personažo pasikeitimų. Kaip ir K. Stewart vaidinama Vonė – tiesa, jei Bobio pasikeitimas daugiau susijęs su išoriniais dalykais, Vonė pasikeičia vidumi – arba bent tiek, kiek ištransliuoja į išorę. Verta pastebėti, kad K. Stewart daro pažangą – nors apatinis žandikaulis kartais vis dar atrodo lyg sukaustytas, bet jau veide randasi vaidinamo personažo emocijų žymės. S. Carello vaidinamas Bobio dėdė Filas yra vienas įdomesnių personažų, tiesa, ekrano laiko gauna kiek mažiau nei norėtųsi.
B. Lively personažas antraplanis, atsirandantis tik antroje filmo pusėje. Ir tai – progų pasireikšti ji gauna nedaug. Kita vertus, gerai, kadangi nekrizendama ji praktiškai nesugeba pasakyti nė vieno sakinio.
Techninė pusė yra, ko gero, stipriausia filmo dalis. Ypatinga kinematografija šią juostą padaro įsimintinu reginiu. Skirtingoms vietoms netgi parinktas skirtingas koloritas – Los Andžele vyrauja oranžiniai, rusvi, sepijos tonai – tarytum būtų atgijusios prosenelių laikų nuotraukos. Niujorkas, savo ruožtu, šaltesnis – čia mažiau saulės, daugiau melsvų atspalvių.
Ko gero, ypatingo W. Alleno ryšio su šiuo miestu atskirai aptarti nereikia – ne vienas ir ne du jo filmai skirti būtent Didžiajam Obuoliui, tad „Aukštuomenės klubas“ papildo šią kolekciją su itin gražia Centrinio parko panorama. Montažas filmo pradžioje pasakojimui šokinėjant nuo Filo prie Bobio ir Vonės, ir Bobio brolio Beno, sesers Siuzanos ir tėvų, atrodo šiek tiek chaotiškai, tačiau antroje filmo dalyje viskas daugiau mažiau nusistovi. Garso takelis – vėlgi tipiškai woodyalleniškas – vingrios ir lengvos džiazo melodijos.
„Aukštuomenės klubas“ – gražus savo forma, bet pakankamai blankus turiniu naujas W. Alleno filmas. Paradoksalu, tačiau savotiškai toks kontrastas įkūnija tai, kas šioje juostoje šiek tiek pašiepiama – paviršinis Holivudo spindesys, slepiantis vidinę tuštumą.
Žinoma, kitų filmų kontekste, tai nėra visiškai prasta juosta – W. Allenas vis tik pateisina savo vardą ir reputaciją, o dėl vizualinio patrauklumo „Aukštuomenės klubas“ susižiūri visai smagiai, tačiau nei tos aštrios ironijos, prie kokios šis režisierius yra įpratinęs savo žiūrovus, nei gudriau suregzto siužeto ar įsimintinesnės potekstės čia nėra. O gaila. Nes, kaip belieka banaliai reziumuoti, žinom, kad W. Allenas gali geriau.
