Tai, kad režisieriai teismo sprendimu gali uždrausti reklaminiais intarpais pertraukti savo filmus, – nuostabi žinia. Prie šio teismo proceso dar sugrįšime, o kol kas panagrinėkime nekomercinės televizijos struktūrą ir išsiaiškinkime, kodėl šiais laikais nekomercinė televizija yra tokia svarbi.
Visuomeniniai ir komerciniai transliuotojai
Visuomeninė televizija skirta tenkinti žiūrovų arba klausytojų poreikių įvairovę. „British Broadcast Corporation“ (BBC) yra seniausias visuomeninis transliuotojas. BBC radijo transliacijos prasidėjo 1922 m., o televizija reguliariai transliuoti pradėta 1946 m. Oficiali BBC misija yra „informuoti, šviesti ir suteikti pramogą“.
Tai reiškia, kad BBC bendrovės teikiamos „viešosios paslaugos“ apima pilietiškumo ir pilietinės visuomenės stiprinimą, švietimo ir mokymosi rėmimą, taip pat – kūrybiškumo ir kultūrinio meistriškumo skatinimą. Pagrindinė BBC finansavimo priemonė – televizijos licencija.
Šiuo metu mėnesinė BBC 1, BBC 2, BBC 3, BBC 4, ITV, „Channel 4“ kanalų ir BBC radijo programų licencija kainuoja 50 Lt. Ją turi mokėti kiekvienas Jungtinės Karalystės (JK) namų ūkis, naudojantis TV transliacijų imtuvą. Šį mokestį nustato vyriausybė, o jo vykdymą reguliuoja baudžiamoji teisė. Surinkti pinigai patenka į fondą, skirstantį lėšas nacionalinėms nekomercinėms radijo programoms ir TV kanalams įstatymų numatyta tvarka.
BBC modelis įkvėpė visas Skandinavijos šalis 3-iajame XX a. dešimtmetyje įkurti nacionalinius visuomeninius transliacijos kanalus, kurių finansavimas taip pat buvo paremtas licenciniais mokesčiais. Šiuo metu Švedijoje TV licencija kainuoja 61 Lt per mėnesį už SVT1, SVT2, SR, UR ir TV4 radijo programas bei TV kanalus.
Norvegijoje šis mokestis yra 72 Lt už NRK ir TV2 radijo programas bei TV kanalus, Danijoje – 80 Lt už „Danish Radio“ radijo programą ir TV2 televizijos kanalą, o Suomijoje – 58 Lt už YLE ir „YLE Swedish“ radijo programas bei TV kanalus. Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje ir Suomijoje, kaip ir JK, mokestį privalo mokėti visi televizijos transliacijų imtuvų naudotojai. Pagrindiniai Lietuvos TV kanalų LRT ir LRT2 pajamų šaltiniai yra valstybės parama ir reklamos transliacijos.
Tokia pat sistema kaip Lietuvoje taikoma ir, pavyzdžiui, Nyderlanduose, flamandiškojoje Belgijos dalyje, Ispanijoje ir Portugalijoje. Dažniausiai visuomeniniai transliuotojai finansuojami iš licencinių mokesčių ir reklamos transliacijų – toks modelis taikomas daugelyje Europos šalių, tarp jų Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje ir Airijoje. Vis dėlto mane labiausiai domina JK, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje ir Suomijoje taikomas licencijų modelis, nes taip televizija finansuojama išvengiant reklamų transliavimo.
Visuomeniniai transliuotojai turi ir įsipareigojimų: mokesčių forma surinktos lėšos turi būti leidžiamos įstatymų nustatyta tvarka. Visuomeninis transliuotojas negali varžytis dėl didžiausio žiūrovų skaičiaus, jis turi teisę ir pareigą kurti TV laidas tam tikroms žiūrovų grupėms su ypatingais pomėgiais, nesvarbu, ar tai būtų sodininkystė, literatūra, ar vaikams skirtos laidos.
Europoje BBC, SVT, NRK, DR ir YLE programos laikomos aukštos kokybės ir neretai turinčiomis pramoginį pobūdį. Taip iš dalies yra dėl to, kad televizija gauna didelį finansavimą. Jungtinėje Karalystėje kasmet surenkama 3 100,6 mln. svarų sterlingų TV mokesčių. Šios sumos geriau net nebandysiu paversti litais. Tiesiog sakykime, kad BBC kokybiškoms savo programoms kurti gauna apvalią pinigų sumą. Švedijoje TV mokesčiai per metus sudaro 2 456 354 000 Lt arba 6 819 132 Lt per dieną!
Akivaizdu, kad taip finansuojami viešieji transliuotojai gali patys kurti savo programas, įskaitant filmus, ir šios programos gali būti labai profesionalios. Licencinis finansavimas taip pat suteikia galimybę įsigyti teises rodyti klasikinius ir nekomercinius meninius filmus, kurie kitaip apskritai nebūtų rodomi. Komercinės kabelinės TV bendrovės vien iš savo paslaugų mokesčių ir reklamos transliavimo niekada nepasieks licencinio finansavimo lygio.
Kabelinės TV kanalai žiūrovams kainuoja apie 59–65 Lt per mėnesį, kartais dar renkamas 24 Lt metinis iškodavimo kortelės mokestis. Išimtiniais atvejais vien filmus transliuojantys kabelinės TV kanalai nepertraukinėja filmų reklaminiais intarpais, bet dažniausiai tokie kanalai nekuria savo laidų. Kabelinės TV kanalai neturi jokių įsipareigojimų kurti visuomeninę vertę turinčias programas. Pavyzdžiui, BBC privalo užtikrinti, kad visos jos pagrindinės veiklos kryptys turėtų visuomeninę vertę.
BBC programa visada turi pasižymėti bent viena iš šių savybių: aukšta kokybe, originalumu, naujoviškumu, įdomumu arba patrauklumu. Švedijos įstatymais nustatyta, kad SVT kanalai turi būti nepriklausomi nuo „…visų politinių ir komercinių interesų grupių.“ JK ir Skandinavijos šalių viešųjų paslaugų transliuotojai nepriklauso nuo valstybės, nes iš TV mokesčio surinktus pinigus skirsto specialus fondas, o ne valstybė.
SVT taip pat privalo „prižiūrėti valdžios organus, organizacijas ir privačias įmones, veikiančias visuomenei reikšmingą politiką, ir nušviesti šių ir kitų institucijų veiklą.“ Šios sąlygos netaikomos nė vienam komerciniam transliuotojui, nes jie patys nustato savo veiklos ir kokybės normas pagal tikslines savo auditorijos grupes. Šis savireguliavimas veda tik prie panašių programų, skirtų komerciniams gaminiams parduoti, kūrimo. BBC ir Skandinavijos šalių licencinio finansavimo modelis leidžia transliuoti programas be reklamos. Kartoju, be reklamos! Leiskite sau priprasti prie šios minties, toliau skaitydami šį straipsnį.
Remkite tai, kuo tikite
Lemiamas klausimas yra, kodėl reikėtų mokėti 50–60 Lt per mėnesį už 2–3 TV kanalus ir radijo programas, jei už tą pačią sumą kabelinės TV siūlo daugiau kaip 50 kanalų? Ar žmonės turėtų mokėti mokestį vien už tai, kad turi TV imtuvą?
Galbūt tai ne vien pinigų, o labiau ideologijos klausimas. Viešųjų paslaugų transliuotojai gali būti vieninteliai, kuriuos dar galima apsaugoti nuo visiško sukomercinimo. Tai vienintelė erdvė diskutuoti apie švietimą ir kultūrą. Tik įstatymais galima užtikrinti nuo politinių ir komercinių interesų nepriklausomas TV programas. Akivaizdu, kad „laisva TV rinka“ nesiūlo švietimo ir kultūros programų ir orientuojasi tik į reklamos transliavimą.
VIASAT visus savo kanalus transliuoja iš JK, nes liberalūs šios šalies transliavimo įstatymai leidžia reklaminiais intarpais pertraukti visas programas, nesvarbu ar tai – kino filmai, naujienų laidos, animaciniai filmai ar sporto varžybos. Ar aš noriu remti kokybišką televiziją, ar mokėti už reklamos pardavimui sukurtas programas? Jei Lietuvoje turėčiau tokį pasirinkimą, man sunku nebūtų apsispręsti. Širdis plyšta, kai reklaminiais intarpais pertraukiami klasikiniai Stenlio Kubriko (Stanley Kubrick) ir Fransua Triufo (Francois Truffaut) filmai.
Visos priemonės, kuriomis galima sustiprinti kiną, kaip kino meną, yra reikšmingos. Kinas, kaip ir daugelis kitų dalykų, tapo preke. Laikraščiai ir žurnalai mirga vilionėmis: „pirkite šį numerį ir nemokamai gausite filmą“. Filmai – tai ne losjono pavyzdžiai, kuriuos nemokamai gaunate, pirkdami naujausią madų žurnalą. Kinas yra menas, o ne vartojimo prekė.
Ar teisinga, kad visi TV imtuvų savininkai privalo mokėti mokestį? Privaloma sistema gali ir privalo būti lanksti ir tuo pačiu teisinga. Kiekviena šeima turi mokėti mokestį nepriklausomai nuo šeimos narių ar turimų TV imtuvų skaičiaus. JK pagyvenusiems žmonėms taikomos nuolaidos. Ši sistema galėtų būti panaši į viešojo transporto bilietų sistemą.
Kino meno gynimas
Dar kartą pažvelkime į JK ir Skandinavijos situaciją. Šiose šalyse yra po 1–2 kanalus, kuriuose visai nerodomos reklamos, ir po 1–2 kanalus, kurie transliuoja reklamą, bet pagal susitarimą taip pat rodo bent vietinių žinių laidas ir kelias savo pačių sukurtas laidas, kad gautų finansavimą iš licencinių mokesčių. Kodėl Švedijos Aukščiausiojo teismo sprendimas, apie kurį minėjau šio straipsnio pradžioje, yra principinis?
Dėl to, kad Aukščiausiasis teismas priima ideologinio pobūdžio sprendimus. TV4 yra iš dalies licencinio mokesčio finansuojama televizija, bet pertraukinėja filmus reklaminiais intarpais. K. Eriksono ir V. Sjomano manymu, tai pažeidė jų autorių teises. Nuo šiol visi transliuojantys iš Švedijos TV kanalai, įsigiję filmo demonstravimo teises, turės gauti režisieriaus(-ės) sutikimą pertraukti filmo transliavimą reklaminiais intarpais. TV4 priėmė sprendimą remdamasis klaidinga prielaida, kad šiais laikais dauguma režisierių sutinka, jog jų filmų transliacijos metu būtų rodoma reklama.
Tuo pačiu šis TV kanalas džiaugiasi, kad pagaliau buvo priimtas aiškus sprendimas dėl transliavimo teisių. TV4 jau ėmė atidžiau tikslintis, ar režisieriai (-ės) sutinka, kad jų filmų transliacijos būtų pertraukiamos reklaminiais intarpais. Tai reiškia, kad režisierius (-ė) turi pasirinkti, ar jo filmas bus rodomas su reklaminiais intarpais, ar apskritai nerodomas.
Tačiau Švedijos Aukščiausiojo teismo sprendimas aiškiai gina filmų režisierių autorių teises. Režisierius (-ė) kuria filmą, kaip vientisą kūrinį su siužeto kulminacijomis ir posūkiais, filmas kruopščiai montuojamas ir galutinis rezultatas turėtų būti laikomas meno kūriniu. Dėl to, mano nuomone, filmą būtina rodyti kaip visumą, jo nepertraukiant. Daugumai žiūrovų, neišgalinčių mokėti kabelinės TV mokesčio, viešasis transliuotojas lieka vienintelė galimybė išvysti filmus be pertrūkių.
Ar ne laikas Lietuvos politikams parodyti dėmesį ir atsakomybę? Norime žiūrėti LRT, LRT-2 ir vietinius TV kanalus be reklamų. Aš pasirengęs už tai mokėti, nes tai galimybė apginti kino meną.