Pasak retrospektyvos anonse cituojamo operatoriaus ir režisieriaus Kornelijaus Matuzevičiaus, R.Verba buvo tarsi ledlaužis, nužymėjęs kelią ne vienai ateinančiai dokumentinio kino kūrėjų kartai. Kartu su juo į lietuvių kiną atėjo ir naujos temos, naujas stilius, naujas dokumentinio kino galimybių suvokimas.
R.Verba (1932-1994) Lietuvos kino studijoje pradėjo dirbti 1960 metais, baigęs operatoriaus meno studijas Maskvos kinematografijos institute. Iš pradžių jis dirbo dokumentinių ir vaidybinių filmų operatoriumi.
Tarp jo darbų - režisieriaus Marijono Giedrio novelė "Mums nebereikia" iš filmo "Gyvieji didvyriai" (1960), to paties režisieriaus vaidybinis filmas "Svetimi" (1961), Arūno Žebriūno dokumentinė apybraiža "Juodoji procesija".
1965-aisiais R.Verba debiutavo režisūroje. Jis sukūrė filmą "Senis ir žemė", kuris yra laikomas poetinės lietuvių dokumentikos krypties pradžia. Šio klasikinio filmo herojus - paprastas valstietis, susiruošęs aplankyti savo sūnų.
Kartu filmas savitai pasakoja apie lietuviškojo kaimo vertybes. Nei filmo herojus, nei kino kalba netilpo į to meto oficiozinio dokumentinio kino rėmus, tačiau jo ypatingas meniškumas pelnė R.Verbai ne vieno sovietinio kino festivalio prizus.
"Senio ir žemės" temas R.Verba išplėtojo filmuose "Šimtamečių godos" (1969), "Čiūtyta rūta" (1968). Pasitelkdamas jų herojus - šimtamečius senukus ir kupiškėnų vestuvių artistus - režisierius prabilo apie lietuviškojo charakterio ir pasaulėjautos ypatumus.
R.Verba garsėjo ir kaip kino portreto meistras. Jis sukūrė dokumentinius filmus apie rašytojus Žemaitę, Joną Biliūną, Petrą Cvirką, Ievą Simonaitytę, pilno metražo juostą "Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją... M.K. Čiurlionis" bei pasakojimą apie Čiurlionio seseris Jadvygą Čiurlionytę ir Valeriją Čiurlionytę-Karužienę ("Seserys"), kompozitorių Giedrių Kuprevičių ("Maestro jaunesnysis").
Tačiau ir "neviešų" žmonių portretai R.Verbos filmuose suspindi netikėta šviesa kaip kad 1966 metų juostoje "Laukimas", kurio herojė - jauna Kuršių nerijos gydytoja.
Vienas reikšmingiausių režisieriaus kūrinių - pilnametražis dokumentinis filmas "Paskutinė vienkiemio vasara" (1971) - skirtas skausmingam lietuvių kaimo istorijos tarpsniui, kai prievarta buvo naikinami vienkiemiai. Režisierius sugebėjo apeiti cenzūrą ir perteikti savo požiūrį.
R.Verba buvo ir dainų švenčių metraštininkas. Iš šios temos filmų išsiskiria 1970 metų juosta "Šventėn". Šventės nuotaika filme parodoma fiksuojant pasirengimo, repeticijų momentus ir visiškai atsisakant oficiozinio patoso.
Režisierius dokumentalistas vienas pirmųjų pradėjo domėtis išeivijos istorija. 1983-iasiais jis sukūrė filmą "Lituanikos" sparnai", pasakojantį apie pasirengimą legendiniam skrydžiui, 1981 metais - filmą "Toli nuo tėvynės", skirtą lietuvių dailininkams emigrantams. Jis buvo sukaupęs didžiulį emigracijos metraštį.
R.Verba nesiekė laurų, jo filmai netilpo į komunistų partijos dokumentiniam kinui numatytas užduotas kryptis ir temas. Turėdamas dokumentinio kino klasiko statusą, paskutiniais gyvenimo metais R.Verba ir jo kūryba buvo gerokai primiršti. Tačiau prasidėjus Sąjūdžiui, jis tapo vienu aktyviausių Atgimimo videometraštininku.