Apie ką mes čia...
Vienoje iš Florencijos ligoninių pabunda atmintį praradęs žinomas pasaulyje simbolių specialistas, profesorius Robertas Langdonas. Tačiau jo viešnagė ligoninėje itin trumpa, nes profesorius tampa medžiojamas nežinomų žmonių, kuriems reikia gauti tai, ką jis turi. Gavus tai, visa žmonija atsidurs ant išnykimo ribos. Todėl, pasitelkęs visas savo žinias ir sugebėjimus, Robertas Langdonas kartu su žaviąja pagalbininke bando išspręsti mįslę, kuri kamuoja istorikus jau daugiau nei septynis šimtus metų – ką visgi simbolizuoja Dantės pragaras ir kokią pranašystę jis neša?
Kūrinio vidus
Tenka pripažinti, jog „Inferno“ arba tiksliau – „Pragaras“, tapo išties laukiamu kūriniu dar nuo 2013 metų, kai apie šį projektą pradėjo kalbėti studija „Sony“, kuri 2009 metais buvo nusiminusi itin prastais „Angelų ir demonų“ finansiniais rezultatais.
Žinoma, daug kas pradėjo klausinėti, kodėl būtent „Inferno“, o ne 2009 metais pasirodžiusios trečiosios šio ciklo serijos knygos „Prarastasis simbolis“ ekranizacija? Kaip nekeista, bet atsakymas į šį paprastą klausimą taip ir nebuvo gautas. Galima tik numanyti, jog dėl prastų knygos atsiliepimų ir tematikos, kuri nesužavėtų masinio žiūrovo, buvo pasirinktas naujausias Dano Browno kūrinys, sužavėjęs tiek rašytojo gerbėjus, tiek ir paprastus skaitytojus visame pasaulyje. Ir štai, po dvejų premjeros nukėlimų, pagaliau į kino ekranus įžengė vienas iš potencialių 2016-ųjų rudens sezono hitų.
Smagu, jog prie projekto sugrįžo ne tik pagrindinio herojaus atlikėjas Tomas Hanksas, bet ir ankstesnių dviejų dalių režisierius Ronas Howardas. Kas įdomiausia, jog šis puikus režisierius gali arba labai nuvilti, arba nustebinti. Jis kaip Woody‘is Allenas, tik labiau skirtas masiniam žiūrovų ratui. Ir išties, šie kūrėjai labai panašūs savo darbais tuo, kad vienas filmas yra genialus arba geras, o kitas arba prieš tai buvęs projektas – nevykęs. Paskutinis režisieriaus darbas „Vidury vandenyno“ nebuvo nei gerai priimtas kritikų, nei pačių žiūrovų, tačiau prieš tai buvęs filmas „Lenktynės“ įvardijamas kaip vienas geriausių 2013 metų kino projektų. Todėl pasitikėjimas šia persona belaukiant „Inferno“ pasirodymo buvo išties didelis. Ir čia, deja, tenka lengvai nusivilti, nes po peržiūros filmas suteikia dvejopus jausmus.
Visi tie, kurie yra skaitę 2013 metais pasirodžiusią knygą, nusivils, nes nemažai detalių iš jos buvo tiesiog pašalinta, bet ir tie, kurie matę filmus „Da Vinčio kodas“ ir „Angelai ir demonai“, taip pat gali sutrikti, nes pasakojimo stilius ir maniera visiškai neprimena šių dviejų filmų. Todėl pats filmas ir jo pateikimo būdas atrodo ganėtinai netvarkingas. Ypatingai juostos pradžia, kuri mus nuteikia įdomiai ir kartu intriguojančiai kelionei po Dantės kūrinio vidų, atbaido chaotiškumu, kuris kaip ir maras, apie kurį viso filmo metu šneka pagrindiniai herojai, skleidžiasi visos juostos metu.
Žinoma, atmeskime pačią knygą, ir susitelkime į filmo struktūrą, kuri taip pat nespindi originalumu. Pirmiausia, kas šiame filme nuvilia, tai labai mažai mįslių, kurios buvo svarbiu raktu ankstesnėse dalyse, kai bežiūrėdamas filmą, bandei atspėti kas ir kaip bei susipažinti su logiškai paaiškintais ženklais. Čia tokių mįslių vos kelios, kurios dar ir padrikai pateikiamos. Galima sakyti, jog režisierius šįkart pasirinko paprastesnį būdą pritraukti žiūrovą prie kino ekranų. Ir juo tapo kietai atrodantis įtampoje laikantis veiksmas. Todėl ši kupina veiksmo juosta neleidžia nuobodžiauti peržiūros metu. Taip pat filmas turi ir nemažai smurto ir brutalesnių vaizdų, kurie gali šiek tiek šokiruoti.
Filme pilna herojų, bet nė vienas iš jų nesugeba deramai atsiskleisti. Vienintelis Robertas Langdonas yra pateikiamas įdomiai, bet kartu ir iš visiškai kitokios pusės nei matėme jį ankstesniuose filmuose. Pagrindinis blogiukas aka žmonijos gelbėtojas Bertandas Zobristas visiškai neįdomus, jo akyse nesimato to, kuo jis tiki. Nesužavi ir žaviai atrodanti Siena Bruks, kuri keliose scenose elgiasi visiškai kvailai ir neapgalvotai – tokie jos veiksmai sukelia šypseną, o ne nuostabą. Kiti herojai irgi atrodo kaip statistai, kurie tik laksto paskui Robertą ir padeda jam spręsti dar vieną svarbią žmonijos paslaptį.
Kita vertus, filmas turi vieną būdingą bruožą visoms Dano Browno knygoms – jis žiūrisi lengvai ir greitai, kaip ir skaitosi visi šio bestselerius pardavinėjančio rašytojo kūriniai. Ir taip, nors nesinori to pripažinti, bet Danas Brownas savo darbais sugeba atkreipti dėmesį ir sudominti net ir didelius knygų snobus. Bet, jeigu jau kalba pakrypo apie knygas, tai ne tik rekomenduojama, bet ir privaloma perskaityti Dantės „Dieviškąją komediją“, kuri tapo šio filmo ir jį įkvėpusio literatūrinio kūrinio „Inferno“ pamatu.
Baigiant, kaip ir nesinori to sakyti, bet tai prasčiausias filmas iš trijų. Nors ir žiūrisi lengvai ir kartu įtemptai, bet galiausiai filmas atrodo kaip koks kelionių gidas, kurio tikslu tampa gerai išreklamuoti Florenciją ir visus jos turtus, kad turistai turėtų ką veikti atostogų metu. Net pats užsinorėjau aplankyti šį miestą ir atsidurti tose vietose, kuriose filme lankėsi profesorius su savo kompanionais.
Techninė juostos pusė
Vizualiai – tai visai patrauklus kino projektas, kurio net negadina akivaizdžiai matomi specialieji efektai, kai buvo rodomos maro scenos ir profesoriaus Langdono haliucinacijos. Tiek dekoracijos, tiek pati aplinka, grimas ir vietovės, kuriose vyko pagrindinis veiksmas, sužavi. Tiesiog malonu žiūrėti į istorinius paminklus.
Garso takelis, kuris filmui suteikia epiškesnių akimirkų, irgi geras. Tiksliau, būtų keista, jeigu jisai nebūtų geras – visgi muziką filmui parašė pats Hansas Zimmeris. Juostos metu girdima pagrindinė tematinė kompozicija, kuri lydėjo šią istoriją nuo 2006 metais pasirodžiusio hito „Da Vinčio kodas“, o taip pat labai būdingi šiam kompozitoriui skambesiai, kurie šiek tiek priminė finalinės Christopherio Nolano „Tamsos riterio“ trilogijos muziką.
Operatoriaus darbas keistas – vienoje vietoje veiksmas atrodo taip, lyg žiūrėtum kokį nors „Borno“ filmą, kitur vaizdai panašūs į mėgstantį šonu filmuoti Michaelio Bay‘aus filmų operatorių stilių, o kitur išvis lygūs ir tvarkingai atrodantys kadrai. Bet už kraštovaizdžius ir panoraminius vaizdus – didelis pliusas.
Garso montažas stiprus – tiek susišaudymo, tiek ir gaudynių bei muštynių scenose, bet užtat vaizdo montažas silpnokas. Taip, filmas žiūrisi lengvai, bet pradžioje chaotiškai sulipdytos scenos, besitęsiančios beveik iki pat filmo vidurio, erzina. Ir erzina dėl to, kad istorija ir jos pasakojimo būdas nukenčia. Nėra vientisos linijos, o taip yra blogai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kalbant apie aktorius, galima pasakyti, jog ne visi jie vaidino nuoširdžiai. Ir tas matėsi. Ypatingai Tomo Hanso veide, kuris akivaizdžiai sutiko pasirodyti dar vieną kartą Roberto Langdono vaidmenyje vien dėl neblogo honoraro. Vaidinti jis moka, bet čia jau nebuvo tas pats profesorius, kuris užsidegęs narpliojo mįsles filmuose „Da Vinčio kodas“ ir „Angelai ir demonai“.
Kaip ir ankstesniuose filmuose, profesoriui talkina gražuolė, kuria šįkart tapo talentingoji ir jau Oskarui nominuota už puikų savo pasirodymą filme „Visko teorija“ Felicity Jones. Nors ir kaip aktorė stengėsi, bet jos personažas buvo blankus ir neįdomus, kuris greitai užsimiršta. Tikėkimės, jog to paties nebus su šiais metais pasirodysiančiu šalutiniu „Žvaigžgžių karų“ filmu, kuriame aktorė atlieka pagrindinį vaidmenį.
Antraplaniuose vaidmenyse pasirodė visas tarptautinis aktorių desantas, kurie taip pat savo pasirodymu nesužavėjo. Juostos metu galima pamatyti ir pagrindinį blogietį vaidinantį Beną Fosterį, ir Omarą Sy iš prancūzų mega hito „Neliečiamieji“, Irfaną Khaną, Aną Ularų ir Sidse Babett Knudsen.
Verdiktas
„Inferno“ – lengvai ir įtemptai žiūrimas filmas, kuris kardinaliai skiriasi nuo ankstesnių dviejų, mįslių ir paslapčių kupinų, filmų. Juosta nuvilia savo istorijos pateikimu, siužetiniais sprendimais, personažais, tačiau sužavi itin gerai atrodančia išore, kuri tampa nepriekaištingu gidu po gražiausias Florencijos vietas ieškant paslėptų užuominų į Dantės „Dieviškosios komedijos“ paslaptis.
Filmo anonsas:
