Siužetas, po kurį malasi Sara, amerikiečiams yra puikiai pažįstamas. Todėl rež. R.Reineris yra tikras, kad tėvynainiai iš karto supras visą istorijos komiškumą. Dėl visa ko dar ir primena – įmontuoja į filmą gabaliuką iš „Absolvento“, kur Dustinas Hoffmanas su didžia viltimi balse klausia: „ponia Robinson, jūs norite mane suvilioti, ar ne?“.
Siužetas daro tokį svaigų posūkį, Sara iškeliauja ieškoti savo biografijos, nes yra giliai įsitikinusi, kad jos tėtušis yra ne tas ramus ir pliktelėjęs pilietis, kuris net vairuoja ne taip, kaip ji, bet „Dustino Hoffmano personažas“. Ir išeina toksai žaidimas – kinas kine, arba netikėtas klasikinio „Absolvento“ tęsinys.
Situacijų komedija, kurioje klaidžioja kelios mielos ir talentingos Holivudo žvaigždės, apstu nesusipratimų ir atsitiktinumų, tyros ir nelabai meilės bei kitokių visaverčiam žiūrovų poilsiui reikalingų dalykų. Siužetas labai tvirtai laiko savo rėmuose visus veikiančiuosius asmenis bei atlikėjus. Jis yra pakankamai išradingas, kad kiekvienas jų judesys sukeltų juoką. Yra trupučiukas karikatūros – Saros šeima su patikimu tėveliu ir jo barzdotais anekdotais, blondinė sesutė su intelekto nesubjaurotu veiduku, jos jaunikis, kuris irgi blondinas ir dar tenisininkas. Tiesa, finale išaiškės, kad jokie ne karikatūros, o baisiai mieli piliečiai. Gaila. Miela ir padoria netampa tik močiutė Katarina – nuostabi aktorė Shirley MacLaine, kuri tikrai galėjo būti toji ponia Robinson, suvedžiojusi nekaltą jaunikaitį. Ponia močiutė įgarsina ir vienintelę protingą komedijos mintį – visada atsiranda žmogus, kuris primena, kad jaunystė jau praėjo.
Dailiai ir padoriai po siužetą klajoja Kevinas Costneris – milijardierius žydrais marškinukais ir vienos giminės trijų kartų moterų įgimto žavesio auka. Tokia jau jo lemtis, o personažas – ne gyvas žmogus, o greičiau siužeto jaukas. Bet žiūrėti į jį malonu. J. Aniston gerbėjai irgi galės pasidžiaugti, nors ir nelabai aišku, kodėl jos panelė Sara tokia jau dramatiška ir besiblaškanti nuo pat pirmųjų kadrų. Siužetas lyg ir nereikalauja tokios įtampos, manykime, kad dėl to kaltos oro duobės.
M. Ruffalo siužetas ir režisierius ignoruoja, mėgina atsigriebti pabaigoje, bet jau vėlu – per ekraną šliaužia titrai ir uždengia aktoriaus pastangas. Ponia Katarina su pasibjaurėjimu pažiūri į šleptelėjusią ant jos lėkštės nuotakos puokštę ir ryžtingai ant švelnių lapelių nukrato cigaretės pelenus. Vien dėl to gesto laikas sugaištas ne veltui.
O šiaip – normali ir netgi simpatiška komedija, kuri turėjo visus šansus tapti šiuo tuo daugiau. Nes idėja puiki- savo tapatybės ieškojimas kino klasikos labirintuose.
