Tai galbūt turi būti „Žiedų valdovas“ arba „Tadas Blinda“ – truputėlį nepamatuotos emocijos. Pavyzdžiui, Tadas Blinda, atsistojęs plikomis rankomis tik su lazda prieš ginkluotą armiją. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo naivu. <...> Bet, pasirodo, žiūrovai eina, žiūri ir tiki ir jiems tos pasakos reikia. <...> Pasaka yra tai, kad aš galiu plikomis rankomis įveikti priešą ir aš tuo patikėsiu, nes sėdžiu jaukiai šiltoje salėje ir matau, kad mano herojai tuo tiki ir kad gėris nugalės blogį. Tai reiškia, kad žmogui tų kovų reikia, kurios yra tarsi iš pasakos“.
Kino filmo, sumušusio visus šalies kino teatrų lankomumo rekordus ir tapusio daugiausiai pajamų surinkusiu filmu Lietuvoje, „Tadas Blinda. Pradžia“ režisierius Donatas Ulvydas teigia, kad pastaroji filmo sėkmė yra ženklas, jog jau verta pagalvoti apie investicijas į lietuvišką kiną: „Mes norėtume taip siūlyti ir kviesti. <...> Nuoširdžiai jaustume, kad tai būtų teisinga, nes tiesiog manau, kad, jeigu kokia nors politinė partija džiaugiasi surinkusi tam tikrą kiekį parašų gatvėje, tai mes, kinas, kaip gyvenimo ar meno sritis, galėtume dabar džiaugtis surinkę tą elektoratą, tą žiūrovų kiekį, kuris įrodo, kad to (lietuviško – red.) kino reikia. <...> Yra didelė žmonių masė to siekianti ir norinti. Tai reiškia, jog gal verta investuoti, ir, manau, apie tai reikėtų pagalvoti.“
Paklaustas, ko reikia, kad lietuviškas kinas atsipirktų, D. Ulvydas sakė, kad atsipirkimas ne visada skaičiuojamas pinigine išraiška. Režisierius teigė Lietuvoje pasigendantis idėjinio atsipirkimo sąvokos. „Atsipirkimas ne visada yra paskaičiuojamas litais. Deja, bet Lietuvoje nėra to, ką mes matome užsienyje. Ten daugiau yra žiūrima ne į kino tiesioginį, o idėjinį atsipirkimą, kai populiarinami nauji vardai, jeigu tai yra komercinė investicija, jeigu valstybės – tai vertybių puoselėjimas. Atsipirkimas nėra vien tik litai, kaip mes dažnai tą suprantame. Tai yra ir jaunosios kartos auklėjimo mechanizmas, nes ne visi skaito knygas“, – interviu „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ sakė D. Ulvydas.
Pasak D. Ulvydo, svarbiausiais kino atsipirkimo matais galėtų būti žinomumas ir vertybių skleidimas: „Manau, kad pirmiausia tai yra žinomumas. <...> Taip pat savo vertybių ar žinutės transliavimas. Valstybės lygmeniu lietuviškas kinas galėtų labiausiai atsipirkti, jeigu mes nebijotume paranojiškai žodžio „propaganda“. Tai galėtų būti tendencingas priminimas vertybių, kurios laisvai transliuojamos ir nebijoma, kad tai yra propaganda, kai jos pateiktos vadovėlyje. Kai skaitome istorijos vadovėlį, mes didžiuojamės Lietuva: Mindaugu, Vytautu ir kitais, Žalgirio mūšiu. Kinas yra tas pats – tokia pati galinga jėga, tik jam nereikia keturių valandų ar trijų dienų, reikalingų perskaityti knygą. Per dvi valandas galima gauti dozę vertybių, dozę pozicijos, ir ne visos tos pozicijos turėtų būti tokios negatyvios kaip kitose žiniasklaidos priemonėse, kur jos galbūt atlieka tokią prievolę.“
