Baigęs mokyklą Arnas studijavo filosofiją, tada, sulaukęs netikėtos sėkmės „Sibirietiško auklėjimo“ aktorių atrankoje ir filmavime, ragavo aktorystės mokslų, pagyveno Maskvoje, galiausiai ilgam įsikūrė Londone, kur sėkmingai kloja profesinį kelią, toliau derindamas filosofo ir aktoriaus pradus. Ir viena, ir kita jam sekasi natūraliai, lyg būtų tam gimęs. Žinoma, kasdien dedant pastangų ir nesustojant mokytis, smalsauti, bendrauti, gilintis į jau, regis, ir taip puikiai mokamą anglų kalbą, kuria jis rašo dienoraščius, konspektuoja naujus žodžius, taip perprasdamas vis plonesnius jos niuansus, naikindamas svetimšalio akcentą.
Daugybę talentų ir kinui būtinų savybių atsinešęs iš šeimos, kurioje buvo ir žinomų meno žmonių, o mama – daug kam iš televizijos pažįstama buvusi tituluota gražuolė Birutė Šaltytė-Belousovienė, jis turimus įgūdžius kantriai gludina. Ir moka save stebėti, vertinti tarsi iš šalies. Tai padeda neatsiplėšti nuo žemės, suvokti, kad sustoti negalima. Ir tiesiog neverta.
Arnai, kaip sekasi darbai? Vis dar „Paskutinė karalystė“ yra svarbiausias užsiėmimas?
Esu gimęs po laiminga žvaigžde, nes turiu iš ko rinktis darbus, esu nuolatos užsiėmęs. Apie naują projektą viešai kalbėti galėsiu gal kiek mažiau nei po metų, bet labai juo džiaugiuosi.
Kaip tik per mano 30-ąjį gimtadienį baigėme filmuoti penktąjį „Paskutinės karalystės“ sezoną. Pagal pirminį planą tą dieną dirbti nebeturėjome, ketinome viską baigti anksčiau, bet prodiuseris užklausė: „Ar tu nieko prieš, jei dar filmuosime ir 21-ąją? Kai ką reikia pabaigti.“ Žinoma, sutikau.
Gimtadienis prabėgo Vengrijoje, kur filmavome serialą, dirbant, darant tai, ką mėgstu labiausiai. Emociškai tai mane labai paveikė ir tarsi davė toną visiems likusiems metams.
Ir visai nereikėjo sukti galvos, kaip švęsti.
Kažkas atnešė tortą, kažkas – kavos. Ir prakaitavome sau toliau. Pastaruoju metu ramybę, malonumą jaučiu per nuovargį, aktyvų darbą. Žinoma, meditacinė ramybės būsena, kai tiesiog sėdi, yra svarbi ir reikalinga, nors mano hiperaktyviai sielai tai nėra lengva. Bet tas darbas rankomis, kūnu ar visu savimi suteikia džiaugsmo, artumo su Dievu – aš taip vadinu, kažkas gal tam randa kitų vardų. Man patinka būsena, kai pasijauti kažkieno įrankis.
Darbas seriale davė daug pažinčių, patirčių, įkvėpimo?
Dauguma dirbusiųjų į serialo patirtį žiūrime kaip į universitetą. Aš jame praleidau penkerius, kiti – ir po šešerius, septynerius metus. Per karantiną laikėmės izoliacijos taisyklių, gyvenome savame burbule, visas pastatas netoli filmavimo aikštelės buvo paskirtas mūsų serialui. Kitaip sakant, didelis namas būdavo pilnas lengvai išprotėjusių žmonių, kurių durys visuomet atviros. Vienam sunku – su kažkuo kalbasi, kitas antradieniais rengdavo meninius kursus, dar kitame kambaryje grodavo ar paišydavo. Vėliau vasarą kitame darbe pastebėjau, kad aš jau nebe toks kaip anksčiau – kitaip bendrauju, kitaip jaučiu save.
Lyg ir turėčiau būti nepasikeitęs, bet pastebėjau savyje savybių, kurias perėmiau iš kitų aktorių. Ten užsimezgusios pažintys – visam gyvenimui. Su didžiuma kuriant serialą sutiktų žmonių susiskambinsime, jei būsime skirtinguose miestuose ir nepasimatysime gyvai. Anksčiau galvodavau, kad draugystei palaikyti reikia nuolatinio bendravimo, tik taip ryšys nenutrūks. Bet nieko panašaus.
Kažkur skaičiau, kad daug smagiau susitikus draugo klausti: „kur tu buvai?“, o ne „ko ir vėl nori iš manęs?“
Trumpiau tariant, serialas padėjo geriau pažinti žmones ir save patį, taip pat – šią industriją, suvokti savo vertę, visų aikštelėje esančių žmonių reikšmingumą. Žiūrėdami filmą, dažniausiai matome tik aktorius, efektus, dar kažką, o tai tėra tokia maža visumos dalis.
Radęs pauzę tarp darbų vis vyksti į Ameriką, kur, esi sakęs, kada nors turėtų nuvesti karjera. JAV – tavo šalis?
Man Amerikoje patinka, turiu draugų, noriu visus aplankyti, o dabar pasitaikė tinkama proga prieš pradedant naują projektą paviešėti šalyje, kur aš tiesiog gerai jaučiuosi. Vaikščiosiu žiūrėti komedijų, lankysiu kino teatrus, tiesiog vairuosiu – to tikrai pasiilgstu. Beje, pirmąsyk nuvykęs į Ameriką jaučiausi labiau kultūriškai šokiruotas nei Indijoje. Indijoje tiesiog žinai, kad nesupranti kalbos, gyvenimo būdo, kitokios religijos, – neperpranti šalies ir su tuo susitaikai.
Amerikoje supranti kalbą, regis, žmonių elgsena taip pat tokia pati, toks pat – krikščioniškas pasaulis, bet kultūra visiškai kitokia. Daug kas sako, kad JAV visi apsimetėliai, jų mielumas netikras, bet mane džiugina žmonių bendravimas ir kaimyniškumas. Jei daugiau nei kelioms sekundėms susikerta tavo ir kito akys – einant pro šalį ar net važiuojant automobiliu – jūs apie ką nors pasikalbėsite.
Pamenu, tik atsikraustęs į vienus namus rytą pamačiau, kad kažkas naktį įvažiavo į mano automobilį ir pasišalino. Sutikau kaimynę, ji parodė vaizdo kameras, kurios viską filmavo, paklausė mano vardo, o jis jos ausiai neįprastas. Kitą dieną susitikus ji vardą puikiai žinojo. Tie maži elementai padeda jausti, kad esi savo vietoje, kažkam rūpi.
Žinoma, yra to netikrumo elemento, ypač kai kalbi su prodiuseriais ar kitais žmonėmis iš industrijos, kartojančiais „for sure, for sure“ – „žinoma, žinoma“, bet, jei turi nors kiek išlavintą empatijos radarą, gali į tą žaidimą įsijungti. Galų gale, Amerikoje būni su tiesiog maloniais žmonėmis. Tai paprasta, nieko nekainuoja, o nuotaiką kelia.
Kaip greitai susiruoši, susikaupi darbo dienai?
Prieš darbą mėgstu atsikelti anksčiau – bent valandą iki išvažiavimo. Kartais stengiuosi pasportuoti, nes, jei žinau, kad visa diena bus užimta, vakare to nebepadarysiu. Tai sunku, nes, kai filmuojamės žiemą, vadinamasis „pick-up“ būna ketvirtą, pusė penkių ryto – tokiu laiku atvažiuoja pasiimti.
Beje, pastaruoju metu pradėjau labai vertinti miegą. Anksčiau nesureikšmindavau, sakydamas „pamiegosim, kai numirsim“. Bet suvokęs, koks svarbus komponentas yra miegas, ėmiau anksčiau eiti gulti. Pagavęs save aštuntą vakaro sukantį lovos link pagalvoju: „Tai bent! Čia aš rimtai tokiu laiku einu miegoti?“ Tai darau, kad išmiegočiau bent šešias septynias valandas.
Rytais stengiuosi laikytis savo rutinos – išgerti kavos, pamedituoti, susikaupti – „nuraminti“ tą savo hiperaktyvumą, kad jį galėčiau panaudoti, kada reikia. O specialiai ruoštis konkrečiai filmavimo dienai, kai dirbi tiek laiko prie to paties serialo, nebereikia. Nuvykus į aikštelę svarbiausia – santykiai su žmonėmis. Kitką man patinka būti iš anksto paruošus tiek, kad galėčiau dirbti autopilotu.
Kalbu apie tam tikrus fizinius momentus, ar tai būtų kaskadiniai elementai, ar jodinėjimas, kad niekas netrukdytų susikaupti ties tuo, kas svarbiausia, – vaidyba. Darbas „Paskutinėje karalystėje“ gana fiziškas, ten daug muštynių, kardų. Pamenu, kartą ruošėme vieną kovą ir jos nepavyko nufilmuoti – neliko laiko. Tada viena režisierė pasakė svarbią tiesą: „Kovų scenos, jei jos nepasakoja jokios istorijos, tėra tik kovų scenos.“
Nuo to laiko supratau, kad viskas, kas yra šalia svarbiausios istorijos, turi būti labai gerai parengta, atidirbta, kad galėtum koncentruotis į istoriją.
Vis mini meditaciją ir Dievą. Tai padeda?
Pastaruoju metu daugiau meldžiuosi, nei medituoju, nors šiedu dalykai yra panašūs. Gal meldimasis – daugiau kreipimasis į Visą Kuriantį, o meditacijos reikia, kad paskaičiuotum įkvėpimus, pajustum skirtingas kūno dalis. Man tai padeda ne taip rimtai žiūrėti į viską, kas vyksta. Dirbdami mes kartais vienas kitam primename: „Juk ne gyvybes gelbstime.“ Tai, ką darome, labai smagu, bet kas tai yra pasaulio ir gyvenimo kontekste?
Užtat kartais pravartu nusiraminti ir priminti sau – tiesiog mėgaukimės ir nesureikšminkime. Tai pastato ant žemės. Šitame darbe yra daug progų save iškelti: AŠ tą padariau, tai – MANO. Tad svarbu nurimti ir suvokti, kad viskas ateina iš kažkur, mano galva – iš Dievo.
Išties paprasta susireikšminti, kai akyse auga sekėjų socialiniuose tinkluose gretos, tikriausiai ir gatvėse jau būni atpažįstamas, tampi tikra žvaigžde...
Kartą Londone traukinių stotyje mane sustabdė – gal dėl to, kad nenusiskutęs buvau, – ir paprašė nusifotografuoti kartu. Kadangi jau kelis kartus buvau sumaišytas su pagrindiniu serialo aktoriumi Alexanderiu Dreymonu, perklausiau: „Manai, kad aš – Alexas?“ Tokie momentai paglosto ego, malonu, kad tai, ką darai, kažkam rūpi, bet žvaigždės statuso ant pečių nejaučiu. Smagu, kad randasi sekėjų ir, jei su tuo gali kažką gero padaryti, kažkam padėti, tai yra gerai.
Save matyti ir pajausti per garsumo prizmę sunku, bet čia jau gal asmeninės problemos. Man niekada nėra per gerai, vis atrodo, kad galėčiau daugiau, geriau. Ne dėl to, kad atpažintų, o kad daugiau ką galėčiau su tuo nuveikti.
Su serialo gerbėjais turiu vis daugiau kontaktų, yra susibūrusios gerbėjų grupės. Ir čia vyksta toks empatijos darbas – arba kreipi dėmesį į save, kad čia aš svarbiausias, arba – į tuos žmones, kurie padeda tau veikti šioje srityje. Jei juos galiu įkvėpti, tai yra jėga. O savęs sureikšminimas neturi jokios vertės. Neseniai kalbėjome su patėviu ir jis man pasakė du žodžius „rich“ ir „wealthy“, kas išvertus į lietuvių reiškia tą patį – turtingas.
Išties prasminis skirtumas yra didelis. Pirmasis žodis reiškia prasigyvenęs ar turintis didelę sąskaitą banke, antrasis – turtingas bendrąja prasme, viskuo. Yra gerbėjų, kurie grįžta į visus renginius, aš žinau jų vardus, kuo jie gyvena, kaip keičiasi. Jie pasakoja, kad, štai, išbandė kažkokį sportą, ką dariau aš, ar kažką kita, kai matau, kad jie atranda ką nors nauja ir geriau sutaria su savimi, man tai labai patinka.
O pats gerai su savimi sutari?
Būna visko, tačiau pastaruoju metu, nesvarbu, šilta ar šalta, viduje pavyksta išsaugoti pakankamą temperatūrą. Stengiuosi save stebėti, o kai, pavyzdžiui, po kokio nors pokalbio apninka dvejonės ir įkyrios mintys, prisėdu ir parašau raštu, kodėl taip galvoju. Tampa aiškiau, tada judu toliau. Nemanau, kad esu išmintingas, bet gal šiek tiek išmintingesnis, nei buvau prieš metus. O po dešimties metų, esu tikras, juoksiuosi iš to, koks kvailas buvau šiandien. Ir tai ramina. Juk gyvenimo, pasaulio kontekste esame dulkės.
Šiandien esi pats vienas su savimi? Nes visagalis „Google“ siūlo žinutes apie tave ir Sarah...
Su šia mergina santykiai nutrūko prieš gerus trejus metus. Iš jos išmokau labai daug apie save, santykius, žmones, šitas ryšys nebuvo toks kaip su ankstesnėmis merginomis. Kai išsiskyrėme, nutariau pabūti vienas, geriau pastudijuoti save. Žinoma, svarbu to nepadauginti ir nepersistudijuoti (juokiasi). Būti vienam ir vienišam – skirtingi dalykai. Vienišas gali jaustis ir tarp žmonių.
Gal taip nutinka dėl to, kad daug keliauju, dažnai keičiu žmonių ratą. Šiaip man sekasi, nes dėl vienų ar kitų priežasčių gana šiltai visur būnu priimamas. Tačiau pamenu situacijas, kai būryje bendrauji, paskui atsitrauki ir iš šalies pažvelgęs supranti, kad jie visi kartu, o tu – tik svečias. Tokį vienišumą kartais jausdavau. Dabar – nebe, nes visada žinau, kad turiu kam paskambinti ir paklausti patarimo. Skirtingiems žmonėms į skirtingas pasaulio vietas. Ir jau nebe vieniša.
O kaip bėgant metams keičiasi santykis su mama? Jos nuotraukos tavo „Instagram“ paskyroje tiesiog užbombarduojamos komplimentais.
Vis geriau ir paprasčiau bendrauti su visais – mama, tėčiu, patėviu. Bėgant laikui labiau imu vertinti mamos indėlį į auklėjimą vaikystėje, kuris tada atrodė kaip kolizija: ji spaudė kažką daryti, daryti labiau, geriau, stipriau. Savo šeimą pusiau juokais vadindavau olimpine, nes mama visus ragino sportuoti. Baigi vieną, rinkis kitą. Tada atrodydavo: kodėl, kam? Tik paskui tapo aišku, kiek tai prisideda prie protinės veiklos, moko disciplinos.
Atsimenu, kai tik atsikrausčiau į Angliją, žiūriu, kambario draugai skalbia baltus rūbus su juodais ir paskui stebisi, kai išeina nesąmonė. Vaikystėje bambėdavau: ką – grindis plauti? Apsigyvenęs savarankiškai neturėjau jokių bėdų: drabužiai švarūs, grindys švarios. Mamos nuopelnas. Nesu nei labai tvarkingas, nei dar koks, bet daug tokių dalykų man savaime suprantami, daromi mechaniškai.
Mūsų su mama palyginti mažas amžiaus skirtumas, kartais drauge keliaujame. Buvome Paryžiuje, kur vyko susitikimas su serialo gerbėjais, norėjau, kad ji tai pamatytų. Kai kelias dienas gyveni svetur, be namų komforto ir buities, tampi tikresnis. Keliaudami tampame dar artimesni, puikiai leidžiame laiką ir visada turime apie ką šnekėtis. Vaikščiodami po miestą prisėdome kavos. Kavinėje vyresnė pora mus nužiūrėjo ir pasislinko, padarydami daugiau vietos. Jau supratau, kas jų galvoje dedasi.
Sakau mamai: „Pasidarom „selfį“?“ Pašoko vyras: „Duokit, aš jus nufotografuosiu.“ Toliau kalbėdamas su mama specialiai perėjau į anglų kalbą ir garsiai pasakiau: „Šitą nuotrauką turėtum nusiųsti savo vyrui.“ Pamatęs nutįsusius vyresnės poros veidus paaiškinau: „Čia – mano mama.“ Jie nuoširdžiai galvojo, kad gerai atrodanti brandi ponia susirado štai sau „bachūrą“. Tai, žinoma, pirmiausia komplimentas mamai. Visi bičiuliai, kurie ją sutinka, puola klausti, kaip taip gerai atrodyti, o ji ramiausiai aiškina: „Sportuoju.“ Paveiki mama, ką bepridursi, abejingų jai nebūna. O man smagiausia, kai išgirstu sakant: „Štai iš ko tu viską paveldėjai.“
Kaip ilsiesi? Vis dar čiumpi kompiuterinius žaidimus?
Kad ir kas būtume, savyje tebeturime vidinį vaiką. Skaičiau, kad Carlas Jungas po savo veikalų rašymo kone iki pat mirties pažaisdavo ant žemės su purvu ir pagaliukais. Tie žaidimai – atsvara kitiems dalykams, jie pažadina kūrybinę sąmonę. Gali groti, pasimušti sporto salėje, vartytis ant grindų – to reikia norint palaikyti balansą. Man tai yra kompiuteriniai žaidimai.
Tavo socialiniuose tinkluose nemažai treniruoto kūno, „sikspeko“ nuotraukų. Sportas tapo dar svarbesnis?
(Juokiasi.) Vengiau aš tokias nuotraukas dėti, bet paskui nusprendžiau – o gal reikia nesidrovėti? Tiesiog sportas yra vienas gyvenimo komponentų. Turiu labai daug energijos, tikrai dėl to jaučiuosi palaimintas, bet tą energiją reikia išnaudoti. Man patinka gerai jaustis, o „sikspekas“ – jau šalutinis poveikis. Kasdien veikiu kažką, kas susiję su judesiu, – pasivaikštau, pasimušu su broliu Viliumi, jis atsikraustė į Londoną mokytis, studijos susijusios su kinematografija, – man tai labai malonu. Sesė Gabrielė taip pat Londone, dirba toje pačioje industrijoje su prodiuseriais, režisieriais, montuoja serialus.
Namuose Vilniuje tebėra mažasis brolis Oskaras. Iki tol visi vyresnieji išvažiuodavome po vieną, bet kažkas vis likdavo. Oskaras – paskutinis iš vaikų. Įdomu stebėti, kaip tai psichologiškai veikia šeimos ryšius, mūsų santykius, kiekvieno savęs suvokimą.
Su broliais ir sese puikiai sutariame, esantys Londone kiekvieną savaitę susitinkame: pažiūrime filmą, pasigaminame valgyti, pasijuokiame vienas iš kito, daugiausia – iš Viliaus. Jam jau virš dvidešimt. Mes visi išvažiavome iš namų panašaus amžiaus. Bet dabar jau mano ir jo miesto patirtys yra visai kitokios. Jam dar daug dalykų – atradimai.
Stebint tavo karjerą ir gyvenimą atrodo, kad jame – daug atsitiktinumų, lyg kažkas būtų nustūmęs į pirmą aktorių atranką, kur ėjai nieko nesitikėdamas. Bet gal čia – dėsningumai, nes nuo mažens vaikščiojai į kiną, rinkai bilietus, apie tai svajojai?..
Man atrodo, kad viskas vienaip ar kitaip susiję. Bet mes priimame sprendimus ir mūsų likimas galbūt priklauso nuo jų. Aš, kaip su Dievu esantis žmogus, po kai kurių nutikimų stabteliu: palauk, man atrodo, čia buvo ženklas! Gali žvelgti į tai kaip nori, kažkas tikrai sakys, kad tai – atsitiktinumai. Man taip neatrodo. Žinoma, Dievas nenusileis iš dangaus ir nepasakys: „Labas, aš taip nusprendžiau.“ Tai žmonės būna naudojami kaip jo išraiškos formos.
Viskas yra mums duota, svarbu, ar tai priimame, pasiimame, kaip reaguojame. Tai ne aš kažką padariau, o tik dalyvavau, kai tai buvo daroma. Juk būna, kartais eini milžiniškame Londone ir sutinki žmogų, kuris pasako tai, ką tau tikrai reikėjo tą akimirką išgirsti. Man atrodo, arogantiška galvoti, kad tai – atsitiktinumas. Taip pat arogantiška manyti, kad tiesiog pasisekė kažką padaryti. Juk kažkas iki to tave atvedė. Taip, yra sėkmė, sutapimas, bet ir jie – tik kažkaip tarpusavyje susijusios natos gyvenimo penklinėje.
O kino bilietus kaupiu iki šiol. Keturiolikos sugalvojau, kad juos rinksiu. Būdamas bet kur pasaulyje bilietus dedu į sąsiuvinį ir vežu į Lietuvą – maždaug keturių šimtų jų kolekcija yra pas mamą. Visada pasibaigus seansui stengdavausi likti salėje paskutinis, kad kitiems neatrodyčiau išprotėjęs, ir išeidamas keliais pirštais perbraukdavau ekraną. Toks judesys – lyg padėka, lyg priminimas, kad vieną dieną bus TAI. Ir TAI po truputį atsiranda...
