– Kirilai, koks tau yra šis filmas ?
– Tai filmas apie geriausius draugus, kurie labai retai atitrūksta nuo grandinės ir savo kasdienio gyvenimo. Bet kai atitrūksta, tai mažai nepasirodo. Šita berniukų ketveriukė yra kaip cheminiai elementai, kurių negalima maišyti, nes gausis sprogstamasis mišinys. Taip įvyksta ir dabar. Jie susitinka tam, kad ramiai nukeliautų į klasės susitikimą, tačiau kelionė ir pats susitikimas pakeičia jų gyvenimus.
Man šis filmas labai smagus ne tik dėl gero scenarijaus, improvizacijų aikštelėje ir juokingų situacijų. Labai džiaugiuosi, kad vaidinau su realaus gyvenimo draugais – Audriumi Bružu, Leonardu Pobedonoscevu ir Mantu Vaitiekūnu. Tai nereali chebra.
– Tavo įkūnijamas personažas yra Linas? Koks jis?
– Kai bandome atsakyti į klausimą „koks“ ar „kas“, atsiremiame į kelis būdvardžius ar daiktavardžius. O pasaulis nėra daiktavardžiai ar būdvardžiai – jis yra procesai. Jeigu reikėtų paaiškinti, kokie procesai vyksta su Linu, galima pasakyti labai paprastai – vidurio amžiaus krizė. Tai, ką jis turi šiai dienai, yra daug, bet gal ne tai, ko jis norėjo.
Praėjus 20 metų, vertybių peržiūrėjimas, bandymas apmąstyti, suprasti, kas praleista, galbūt noras grįžti yra tiek Lino, tiek ir kitų personažų varomoji jėga.
– Ar Linas pasikeitė po pirmojo filmo?
– Taip, pasikeitė. Jis dar labiau pajuto, ką reiškia būti po padu. Kad tai yra labai patogu. Prie draugų labai faina skųstis, kad mano žmona mane užkniso.
– Ką Linui reiškia klasės susitikimas?
– Tai kaip apsilankymas pas daktarą – kuo ilgiau ten neapsilankai, tuo sunkiau prisiversti nueiti. Lygiai taip pat Linui sunku nueiti į klasės susitikimą. Todėl jis ir svarsto: „Ką aš pasakysiu klasiokams? Kad aš po padu? Kad aš nevykėlis?“. Jam važiavimas į klasės susitikimą yra tolygus viešam susideginimui.
– O kokie yra Kirilo Glušajevo klasės susitikimai?
– Aš tų žmonių nuoširdžiai pasiilgstu. Man smagu pasimatyti ir pasikalbėti. Klasės susitikimų nelaikau galimybe pasipuikuoti pasiekimais ar palyginti, kuris klasės bičiulis yra garsesnis. Gyvenime laikausi požiūrio, kad lyginti savęs su kitais negalima, nes tai nei logiška, nei objektyvu. Save turime lyginti tik su savimi pačiu praeityje, t.y. kiek patobulėjome. Tačiau už tai neturime niekam atsiskaityti. Patys puikiai tai galime įvertinti.
Kai tai suvoki, labai lengva keliauti į klasės susitikimą be jokios baimės ir tik su šypsena.
– Kas jums yra draugai?
– Draugystė yra ne apie tai, kad mano draugai turi daugiau followerių ar mano draugai yra žurnaluose. Draugystė yra apie tai, kad aš galiu ateiti pas draugą apsimyžęs arba apsišikęs, galiu ateiti verkdamas. Draugas supras, kad aš nesu elgesys. Draugas supras, kad aš esu kur kas daug daugiau, tiesiog šiuo metu nemoku kitaip.
– Ar draugystė kaičiasi?
– Anksčiau būdavo, ateini pas draugą į svečius – nėra nei išmaniųjų telefonų, nei kompiuterių. Ką mes veikdavome, negaliu tiksliai atsiminti, bet kažką veikdavome. Kartais nieko nedarydavome. Su žmogumi tiesiog būdavai vienoje patalpoje. Tarsi be tikslo, bet tikslas būdavo. Būtent tokia berniukų kompanija iš filmo ir yra – iš tos vaikystės. Kai galėjai su žmogumi tiesiog tylėti kartu. Tai žmonės su kuriais gali neapsimetinėti ir būti savimi.
– Koks tavo personažui būtų tobulas muzikinis kūrinys romantiškai vakarienei, vestuvių šokiui ir laidotuvėms?
– Muzika, kurią Linas pasirinktų pasimatymui, būtų Chris de Burgh „Lady in red“, vestuvių valsui būtų Anthony Hoppkinso valsas, o laidotuvėms – Chet Baker atliekamas „Autumn Leaves“.
Jeigu reikėtų važiuoti ne į klasės susitikimą, o į medžioklę ar žvalgybą – su kuriuo iš personažu jūsiškis personažas nevažiuotų? Kodėl?
Mano personažas Linas nevažiuotų su Gedu (akt. Leonardas Pobedonoscevas), nes anas yra paviršutiniškas.
– Ar filmavimo metu teko susidurti su iššūkiais? Kokiais?
– Iššūkių aikštelėje nebūna, o netikėtumų pasitaiko dažnai. Filmuojant šį filmą, teko būti ir Kauno oro uoste, kai visa filmavimo grupė skendo palapinėse nuo lietaus ir susidariusiu balų. Mums rišo ant kojų maišus, lakstėme po lietumi taip, kad nesimatytų, kad lyja. Ir visa tai vyko iš pat ankstyvo ryto, be pertraukos miegui po praeitos pamainos. Žodžiu, visaip būna.
– Ar realiame gyvenime su savo personažu galėtumėte būti draugais?
– Ar Linas galėtų tapti draugu, nežinau. Draugais tampama, kai yra pagrindas draugystei. Draugystę lemia ne charakterio bruožai ar išorinės priežastys. Aš dabar esu laimingas gyvendamas su savo mylimais gyvenimo pakeleiviais, todėl Lino tipo draugų neieškau. Tiesą sakant, išvis neieškau naujų draugų.
– Ar lengva dirbti su žmonėmis, kuriuos taip gerai pažįstate nuo jaunystės?
– Aš visada žinau, kad galiu atsiremti ir kurti darnoje su Audriumi Bružu. Be to, man labai patinka kaip bendrauja filmo režisierius Kęstas Gudavičius. Tačiau svarbiausia ir pagarbos verta yra visa komanda, visi tie kurie yra aikštelėje ir užima savo pozicijas. Tie kantrūs, nuostabūs kino profesionalai, kurie yra kaip atskira žmonijos rasė – tylūs, tikslūs, ištvermingi, šaltakraujiški ir jautrūs, rūpestingi ir atsparūs. Tai ir apšvietėjai, ir grimerės, ir apranga, ir kraftas – visi, kurie lieka už kadro. Žemai jums lenkiuosi, o kinošnikai!
