Po komedijos „Ir velnias dėvi pradą“ triumfo kino prodiuseriai ėmė staigiai ieškoti kažko panašaus. Visus nebe pirmą kartą aplenkė sėkmės numylėtiniai broliai Weinsteinai. Jiems užkibo populiari knyga apie auklių patirtį turto išlepintose Niujorko šeimose.
Jie pasikvietė nepriklausomo kino režisierius Shari Springer Berman ir Robertą Pulcini, išgarsėjusius originaliu filmu „Amerikietiška puikybė". Jie sugebėjo sukurti linksmai liūdną pasakojimą su moralu apie paprastos merginos nuotykius turtuolių aplinkoje, suteikdami savo filmui originalų šiuolaikinės pasakos stilių, sėkmingai balansuojantį tarp realizmo ir saldžių svajonių. Ne veltui „Auklės dienoraštis” buvo demonstruojami Venecijos kino festivalyje. Tai rodo jų universalumą ir įtikimą tiek norintiems gero poilsio, tiek ieškantiems rimtesnio kino.
Šioje jausmingoje ir ironiškoje istorijoje jauna mergina Enė Bradok (akt. Scarlett Johansson) stengiasi rasti savo vietą pasaulyje, kuriame sukasi rimti pinigai. Kol merginai nesiseka surasti prestižinio darbo, ji susitaiko su mintimi, jog pagrindines svajones teks atidėti vėlesniam laikotarpiui. O laikinam pragyvenimui ir patirčiai ieško bet kokio pajamų šaltinio. Žaviai merginai greitai nusišypso laimingas atsitiktinumas, kurio dėka ją į pokalbį pasikviečia paslaptingoji ponia X. Ji gyvena su vyru, ponu X ir simpatišku nenuorama 4-erių metų sūnum Grejeriu. Šiam nenuoramai reikalinga auklė.
Po ilgų dvejonių Enė ryžtasi naujam patyrimui. Pinigais pritvinkusi elitinė Niujorko šeima merginai atrodo gera prieglauda trumpam laikui. Tačiau jaunoji Enė net neįsivaizduoja, į kokį siaubingą košmarą teks įžengti šį kartą. Ji drauge su žiūrovais greitai patiria tokius pažeminimus ir vergiją, kokius sunku įsivaizduoti šiuolaikinėje Amerikoje.
Žiūrovams irgi sunku pradžioje patikėti, kad tai ne pasaka. Deja, filmas ne tik apie žavią merginą, kuri nenoromis užima Merės Popins vaidmenį vardan vaiko gerovės. Tai žanrų lydinys, balansuojantis tarp romantinės komedijos, negailestingos socialinės satyros ir melodramos. Auklės motyvas tik siužeto schema, padedanti geriau įsijausti į šiuolaikinės amerikietiškos šeimos aplinką ir pinigų kulto išryškintas ydas.
Su tomis ydom tenka kovoti nepatyrusiai auklei. Savo pedagoginį talentą ji daugiausia turi skirti ne santykiams su vaiku, bet su jo tėvais. Ir šie Merės Popins motyvai mums primenami ne veltui – jie labai aiškiai skelbė svarbiausią pedagoginę taisyklę: norint išauklėti vaikus, reikia pradėti nuo jų tėvų.
Savimi užimtus ir vaiko nepastebinčius turtuolius tėvus įtikinamai vaidina patyrę aktoriai Laura Linney ir Paulas Giamatti. Jie tokie antipatiški egoistai, jog atrodo tik kapas juos išlygins. Bet neveltui pradedančią auklę vaidina viso pasaulio pamilta simpatiškoji kino žvaigždė Scarlett Johansson.
„Auklės dienoraštis” susilaukė didžiulio pasisekimo JAV. Ar filmas aktualus savo socialiniu sarkazmu, tarkime, lietuviams? Kodėl gi ne. Įsivaizduokime kuklią studentę, kuri įsidarbina aukle Lietuvos politikų ir milijonierių šeimoje Vilniaus Užupio rajone. Tokioje, kur vyras visą laiką skiria finansinėms aferoms, o laisvalaikiu atsipalaiduoja plekšnodamas sekretorių užpakaliukus. Žmona tuo tarpu realizuoja save televizijos šokių dešimtukuose ir moterų organizacijose.
O mūsų studentė bendrauja su atžala, bijodama šeimininkų namuose ištepti beprotiškai vertingą kilimą. Juokinga, graudu, ir pažįstama.
Filmo treileris:
„Šokoladas“
Šiame filme taip pat dera saldi romantika ir moralė apie ydingus visuomenės papročius. Tik viskas čia labiau įvilkta į salyginės alegorinės pasakos formą.
Į mažą Prancūzijos provincijos miestelį 1959-ais metais su dukrele Anuk atvykusi žavi ir paslaptinga jauna moteris Viana (akt. Juliette Binoche) atidaro šokolado krautuvėlę. Tai tampa iššūkiu konservatyviems gyventojams tokio miestelio, kuriame smaližiavimas šokoladu laikomas baisia nuodėme, o jo meras iš kailio neriasi, kad parduotuvėlė butų uždaryta.
Pastorius šokolado bei jo gaminių ragavimą skelbia nuodėmingu įpročiu, o Vianą kaltina vaikų tvirkinimu, nes krautuvėlė įsikūrusi tiesiai prieš bažnyčią. Juo labiau, kad ji atidaroma per patį pasninką, susikaupimo metą prieš Velykas. Miesto meras, vienintelis vietinis aristokratas rimtai išsigąsta dėl savo gentainių moralės, o miestelyje prasideda naujas gyvenimo etapas. Kas nugalės – draudimai ir normos. Ar gyvenimo džiaugsmas, kurį filme simbolizuoja saldumynų ragavimas šokolado parduotuvėje?
Vianai pavyksta laimėti gyventojų palankumą. Vis daugiau pirkėjų užsuka į krautuvėlę. Viana susiranda vis daugiau draugų, o miestelyje apsistojęs upe keliaujantis prekeivis Ru (akt. Johnny Deppas) tampa jos mylimuoju.
Filmo režisierius švedas Lasse Halstromas yra puikus pasakotojas. Jis išgarsėjo tuo, kad vienas pirmųjų pastatė plačiaformatį filmą. Tai buvo muzikinis kūrinys „ABBA“ (1977m), pasakojantis apie kultinio pop kvarteto gastroles Australijoje. Paskiau režisierius išgarsėjo nuostabių provincijos dramų pastatymais. „Mano šuniškas gyvenimas“, „Kas graužia Gilbertą Greipą“, „Vyndarių taisyklės“.
„Šokoladas“ daug kuo atitinka patikrintą režisieriaus sėkmės receptą. Vėl matome retro dvasią, mažą miestelį, įdomius vaikus ir garbingus senius, magiško realizmo dvelksmą. Ir kaip įprasta – vėl nuostabus aktorių ansamblis: Juliette Binoche, Alfredas Molina, Carrie-Anne Moss, Johnny Depp, Judi Dench (ypatingai pagerbta šių metų Europos kino apdovanojimuose) ir Peteris Stormare. Tokia komanda negali nepakerėti.
Su Jonny Deppu režisierius jau yra dirbęs dramoje „Kas graužia Gilbertą Greipą“. Juliette Binoche išgarsėjo filmo prodiuserių brolių Weinsteinų ankstyvame filme „Anglas ligonis“. Antras toks bendradarbiavimas irgi pasiteisino. „Šokoladas“ buvo nominuotas 5-iems „Oskarams“ bei 4-iems Auksiniams gaubliams. Labiausiai per apdovanojimus buvo išliaupsinta būtent aktorė Juliette Binoche ir kerinti filmo muzika.
„Šokoladas“ apeliuoja į šilčiausius žmogaus jausmus. Banalu sakyti, bet tai filmas, sukeliantis veiksmą ne ekrane, bet žiūrovo sieloje. Leidžiantis pajusti, koks puikus gali būti artumas kitam žmogui. Jausmas toks saldus, kaip nerealaus recepto šokoladas.
Filmo treileris:
