Gyveno sau žvėreliai (žirafa, liūtas, pingvinai, zebras, begemotė) zoologijos sode nematydami vargo. Bet pakluso įkyriam gamtos zirzimui ir išsprūdo į laukinį didmiestį. Iš didmiesčio – į laivą, iš laivo – į laukinį Madagaskarą. Ir ten pasijuto lyg realybės šou "Džiunglės" dalyviai. Kiekvienas su savo nesugyvenamu charakteriu ir nesuskaičiuojamais psichologiniais kompleksais. Ir, kas be ko, su aibe scenaristų į nasrus įspraustų mažų ir didelių juokelių. ‘‘Bajeriukai‘‘ dauguma atvejų vykę. Todėl tik dar stipriau kyla mažytis suaugusiojo protestas – kas būtų, jei "Madagaskaras" nuo pradžių iki galo būtų animacinis anekdotas? Kaip jums kompiuterinė – žvėrinė "Bleiro liūto" versija?
Tačiau autoriai, kiek anksčiau sukūrę pirmąją kompiuterinių klonų ataką prieš pieštinį stilių "Skruzdėliukas Z", taip iki galo ir neapsisprendė, ką trokšta matyti. Ar taikų šeimyninį filmuką senojo muzikinio Disnėjaus stiliumi, ar smagiai originalią savo ir konkurencinės studijos "Pixar" šedevriukų parodiją... Pučiant neutraliam vėjui, turime neutralų orą. Ekrane – nei viena, nei kita, tiksliau 60–ųjų pieštinės animacijos ir 21–ojo amžiaus kompiuterinių monų junginį. "Madagaskaras" užstringa tarp dviejų ugnių ir taip gerokai sau apsvilina kailį. Kartais tiesiog gaila, kas galėjo būti, jeigu būtų buvę. Jei būtų pakakę ryžto.
Kitas dalykas – įgarsinimas. Štai čia pirmoji "multiaškė", kurią būtų įdomu išgirsti lietuviškai. Nes toks jausmas, kad originalo garsintojai padarė ne viską, kad įeitų į kino istoriją kaip viena geriausių balsų komanda. Iš visų garsintojų pagyrimo vertas greitakalbės specialistas Krisas Rokas ir įdomiai balsą iškreipiantis Sedrikas Enterteineris. Čia subjektyvi nuomonė, bet Benas Stileris įkyrokas, o Džiada Pinket Smit nuobodoka. Reikia mokytis iš Edžio Merfio. Arba iš Kosto Smorigino.
Nepaisant silpnųjų "Madagaskaro" taškų, filmukas jau surinko dvigubai daugiau pinigėlių nei planuota – per 100 milijonų dolerių vien Amerikos kinuose ir išstūmė galaktikos valdovo krėslo "Sitų kerštą".
