aA
2013 metais pristatęs vieną iš labiausiai aptariamų šio dešimtmečio nepriklausomų siaubo filmų „Mama“, režisierius ir scenaristas Andy‘is Muschiettis paruošė tikrą dovaną visiems legendinio amerikiečių rašytojo Stepheno Kingo gerbėjams, iš visiškai naujos perspektyvos ekranizuodamas pačią populiariausią 1986 metais pasirodžiusią S. Kingo knygą „Tas“.
Siaubo filmas "Tas"
Siaubo filmas "Tas"
© Stopkadras

Apie ką mes čia...

Derio miestelyje įvyksta tragedija – dingsta šešiametis Džiordžis, kuris vieną lietingą dieną išėjo į lauką pažaisti su savo laiveliu. Ir tai ne vienetinis atvejis, kai miestelyje keistomis aplinkybėmis dingsta vaikai. Tačiau niekas net nenutuokia, jog už visas šias nelaimes yra atsakinga nepasotinamoji piktoji dvasia, įsikūnijusi į šokantį bei iš pirmo žvilgsnio visiškai nepavojingai atrodantį klouną vardu Penivaisas...

Kūrinio turinys

Esu puikiai susipažinęs su amerikiečių rašytojo Stepheno Kingo literatūriniais kūriniais, kurie dažniausiai pavirsta į kvapą gniaužiančius, šiurpą keliančius, jautrius ir labai įtraukiančius filmus. Galima tik vardinti ir vardinti, kiek daug puikių šio genialaus plunksnos virtuozo adaptacijų išvydo dienos šviesą, tačiau, kaip bebūtų, geriausi filmai pasirodė iki 2000-ųjų. Kalbu, žinoma, apie tokius kūrinius kaip „Žalioji mylia“, „Pabėgimas iš Šoušenko“, „Švytėjimas“, „Kerė“, „Kristina“, „Naminių gyvūnėlių kapinės“, „Mizerė“ ar „Likime kartu“.

Tačiau po 2000-ųjų gavome vos vieną kitą neblogą jo puikių kūrinių ekranizaciją. Ir jeigu jau kalbėti atvirai, bent jau man didžiausią įspūdį paliko vos dvi ekranizacijos, kurios pasirodė tais pačiais 2007 metais – „Rūkas“ ir „1408“. Tai buvo geri filmai, bet jie niekaip nesugebėjo prilygti tiems mano anksčiau paminėtiems projektams, apie kuriuos norisi ilgai kalbėti ir, žinoma, juos peržiūrinėti.

Todėl labai skeptiškai žiūrėjau į šiais metais pasirodžiusią 1986 metų knygos „Tas“ ekranizaciją. Ir tam turėjau keletą rimtų priežasčių. Pirmoji iš jų – tai mano pati mėgstamiausia Stepheno Kingo knyga, kurią, mano nuomone, ne itin atsakingai 1990 metais adaptavo kino studijos „Warner Bros.“ televizijos padalinys.

Nors, tiesa, kai pirmą kartą būdamas penkerių metų pasižiūrėjau šį filmą, ilgam laikui pasigavau baimę klounams. Bet čia viskas dėl nuostabaus aktoriaus Timo Curry‘io pasirodymo. Žinoma, todėl ir nenorėjau antrojo neatsakingo bandymo perkelti šios puikios knygos istoriją į kino ekranus.

Antrąja priežastimi tapo šio kino projekto filmavimo atidėliojimas, režisierių ir aktorių keitimas, prodiuserių nesusikalbėjimas bei noras visą knygą sutalpinti ne į du, o į vieną filmą. Ir čia buvo itin svarbus faktorius belaukiant šio projekto, nes, kaip visi puikiai žinome, atidėliojimai dažniausiai būna susiję su prasta juostos kokybe.

Ir tą patvirtino trečioji priežastis, dėl kurios į „Tas“ pradėjau žiūrėti itin skeptiškai. Kalbu, žinoma, apie visai neseniai kino ekranuose pasirodžiusią kitą Stepheno Kingo knygos ekranizaciją „Tamsusis bokštas“. Tai buvo katastrofa ir pasityčiojimas iš knygų gerbėjų bei žiūrovų.

Panašios mintys mane aplankė einant pasižiūrėti „Tas“ į kino teatrą. Ir žinote ką? Kaip gerai, kad buvau sumažinęs savo lūkesčius, nes filmas gavosi tiesiog nepriekaištinga rašytojo Stepheno Kingo 1986 metais pasirodžiusio literatūrinio kūrinio ekranizacija.

Pradėkime nuo to, jog filmas skirtas ne vien knygos gerbėjams, bet ir paaugliams, vyresnio amžiaus žmonėms ir tiems, kurie yra žiūrėję 1990 metais pasirodžiusią dviejų dalių televizinę versiją. Užtat tipinio siaubo žanro gerbėjai, kurie įpratę matyti siaubo filmuose piktas dvasias, egzorcizmus, žmonių išniekinimus ir kitas šlykštynes, galės gerokai nusivilti. Siaubas čia pateikiamas šiek tiek iš kitokios perspektyvos. Bet apie tai vėliau.

Juostos siužetinė linija vyksta paskutiniais metais labai populiariame devintojo dešimtmečio laikotarpyje, kuriame pateikiama pirmoji „Tas“ dalis. Šioje dalyje, arba tiksliau pirmajame skyriuje, pagrindiniu varikliu tampa vaikai bei jų neįprastai atrodantys nuotykiai. Kiekvienas iš pagrindinių personažų susiduria su paaugliams būdingomis problemomis ir tai yra puiku. Mes gauname ne vien šiurpą keliantį pasakojimą, bet kartu galime įsigilinti į tai, kaip jaunuoliai bando spręsti problemas ir kovoti su savo didžiausiomis baimėmis.

Tuo pačiu vyresnis žiūrovas gali puikiai prisiminti savo jaunystę, paauglystę ir nuotykius, kurie buvo neatsiejama jo gyvenimo dalimi, kai dar beveik kiekvieno iš mūsų namuose nebuvo mobiliųjų telefonų ir kompiuterių. Patikėkite, tai išties yra smagus ir nostalgijos kupinas vaizdas, dėl kurio šis filmas tampa dar labiau artimesnis kiekvienam iš mūsų, paragavusių gyvenimo devintame ir dešimtame praeito amžiaus dešimtmečiuose.

Svarbu ir tai, jog pats viso devintojo dešimtmečio pateikimas puikiai nupaveiksluoja rodomą laikotarpį. Todėl žiūrovams pateikiama nemažai puikiausių užuominų, susijusių su populiariąja kultūra. Viena iš jų – tai itin žinoma ir labai mėgiama paauglių grupė „New Kids on the Block“, iš kurios kažkiek ir tyčiojamasi visos juostos metu. Užtat bendra koncepcija labai primena populiarias televizines laidas ir filmus, kurie buvo rodomi būtent šiame laikotarpyje. Visgi devintasis dešimtmetis – tai nuotykių žanro ir vienos rolės vaikų aktorių laikotarpis populiarioje JAV kultūroje.

Be visų šių įdomių niuansų, kurie leidžia pasinerti į mano nuomone labai spalvingą JAV laikotarpį, grįžkime prie svarbiausio šios juostos kozirio – siaubo. Ir kaip jau buvau minėjęs, čia yra kitoks siaubas nei daugelyje šio unikalaus žanro projektuose. Asmeniškai man, nes manau, kad kiekvienas tą siaubą gali priimti skirtingai, didžiausią baimę kėlė vaikų žiaurumas.

Ir tą tiesiog nuostabiai pateikė filmo režisierius, norėdamas pabrėžti, jog paaugliai gali būti žiauresni už bet kokį monstrą. Visi puikiai žinome siaubingus nutikimus, kai jauni žmonės daro kraupius ir protu nesuvokiamus dalykus, dėl kurių jie net nesigaili. Ir čia yra panašiai.

Čia parodoma, nuo ko kyla smurtas, kas daro įtaką paauglių sprendimams būti žiauriais ir kokia yra baimės kaina. Būtent žiaurumas sukelia žiaurumą ir tai akivaizdžiai parodoma šiame filme.

Kitos, jau rimtesnės ir šiurpo kupinos scenos, susijusios su šio filmo antagonistu Penivaisu, atrodo irgi gerai. Yra kelios ganėtinai baisiai atrodančios ir kažkiek šlykščios scenos, bet visumoje, jos nesukelia tokio pojūčio, lyg žiūrėtum Jameso Wano režisuotą „Išvarymą“. Bet ir šio filmo tikslas nebuvo toks, kad žiūrovas visos juostos metu sėdėtų prispaudęs savo sėdynę prie krėslo. Čia buvo pasakojama įdomi, įtraukianti, šiek tiek mistiška, bet kartu žavingai kraupi istorija, todėl ir gerai, kad režisierius nesusikoncentravo ties vienu tikslu – išgąsdinti žiūrovus.

Kalbant apie filmą kaip apie ekranizaciją, tai ji gavosi išties gera. Gera todėl, nes ir personažai buvo atskleisti iki galo. Kiekvienas iš vaikų turėjo charizmos ir išskirtinumo, o ir pats klounas Penivaisas pasirodė būtent toks, kokiu jį pavaizdavo Stephenas Kingas savo žymioje knygoje. Ir nors veiksmas buvo nukeltas keliais dešimtmečiais vėliau, tai nesutrukdė mėgautis rodomais vaizdais. Bet svarbiausia, jog tai yra tik pirmoji dalis, kurios istoriją pratęs 2019 metais. Būtent tada prasidės visas įdomumas, kai praeis 27 metai nuo filme parodytų 1989 metų įvykių.

Nenoriu atskleisti visų detalių, nes tai būtų amoralu, tačiau filmas žiūrisi ne tik labai įtemptai ir įtraukiančiai, bet ir sukelia savotišką deja vu jausmą. O sukelia todėl, jog juosta vietomis man labai priminė nuostabų „Netflix“ serialą „Keisti dalykai“. Net kai kurios scenos identiškai nufilmuotos, bet tai nereiškia, jog Andy‘is Muschiettis plagijavo mano minimą serialą. Tikrai ne. Bet pasižiūrėjus filmą „Tas“ iki galo, tampa akivaizdu, jog kino kūrėjas buvo įkvėptas šio serialo ir kitų žymių kūrinių, kuriuose dominuoja devintasis praeito amžiaus dešimtmetis ir vaikai.

Dabar laukiam 2019 metų ir antrosios „Tas“ dalies, kuri pagal viską turi būti dar geresniu reginiu, o kol kas, bent jau man, čia yra geriausia šio amžiaus Stepheno Kingo knygos adaptacija ir vienas kokybiškiausių šių metų kino projektų, kurį būtina pamatyti kino salėje.

Techninė juostos pusė

Kainavęs vos 35 milijonus dolerių, naujasis Andy‘io Muschietti filmas vizualiai atrodo išties gerai, nors tam tikrose vietose buvo akivaizdžiai matomas CGI. Bet tai netrukdo, nes visą dėmesį nuo kompiuterinių efektų nukreipia kokybiškas rodomo laikotarpio pateikimas ir detaliai perteikti knygos elementai. Kiekviena vietovė, kiekvienas pastatas ir, žinoma, dekoracijos labai tiksliai atvaizduoja tai, ką mes galėjom perskaityti literatūriniame kūrinyje.

Garso takelis irgi džiugina. Tai nėra tipinis, siaubo filmams būdingas garso takelis. Tai mistikos, nuotykių ir siaubo elementų turinčios muzikinės kompozicijos, kurios sukelia nuostabią ir šiurpą keliančią atmosferą.

Kameros darbas irgi vertas dėmesio, nes ne visada pamatysi siaubo filmuose taip virtuoziškai judančią kamerą, kurios dėka buvo apčiuopiamos visos esminės filmo detalės, o kartu ir ganėtinai išraiškingai pateikti siaubo elementai. Taip pat ir patys personažai, jų veiksmai ir, žinoma, susidūrimai su savo baimėmis atrodė labai įtikinamai ir efektingai.

Juostos montažas nepriekaištingas. Puikiai sudėliotos scenos, įdomiai ir įtraukiančiai papasakota istorija, o kartu ir iki pat galo jaučiamas nežinomybės jausmas bežiūrint į dinamiškai vystomą siužetinę liniją. Garso montažas irgi nenuvilia. Stiprus ir išraiškingas, jog sėdint kino salėje galima buvo pasijusti lyg Derio miestelyje.

Aktorių kolektyvinis darbas

Vieninteliu kažkiek žymiu aktoriumi šiame filme yra klouno Penivaiso atlikėjas Billas Skarsgardas, kuris, mano nuomone, tiesiog tobulai įkūnijo šį šiurpų padarą. Tačiau, lyginti jo pasirodymo su Timo Curry‘iu nenoriu. Šiek tiek skirtingos vizijos ir šios pabaisos pateikimas. Billas mane įtikino, nes jo balsas ir žvilgsnis leido pajusti visą jo vaidinamo personažo kraupumą. Ir tai yra gerai.

Kiti filme pasirodę aktoriai irgi nenuvilia. Kiekvienas iš jų puikiai pavaizdavo knygoje aprašytus personažus, bet svarbiausia, jog kiekvienas iš jų buvo išskirtinis savo pateikimu. O ir jaunų aktorių vaidyba netgi labai įtikino. Buvo juntama baimė jų akyse, o tai labai daug ką reiškia bežiūrint siaubo žanro filmą.

Verdiktas

„Tas“ – be abejonės, pati geriausia 21 amžiaus Stepheno Kingo knygos ekranizacija, kuri nuo pat pradžios iki galo įtraukia savo įmantriai sugalvotu siužetu ir nepaleidžia. Tačiau filmas ne vien kelia šiurpą savo pateiktais įvykiais, įdomiai papasakota istorija ir siaubingai atrodančiu klounu Penivaisu, bet taip pat sukelia nemažai nostalgijos tiems laikams, kai vaikai neturėjo kompiuterių ir mobiliųjų telefonų, o jų pramogos vyko gryname ore draugų būryje.

DELFI
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Filmo „Titanė“ recenzija: nepatogiausias 2021 metų filmas

2016 metais trumpametražių filmų iš Prancūzijos režisierė Julia Ducournau nustebino visus savo...

Londone minimas pirmojo filmo apie Harį Poterį dvidešimtmetis: iškilo didžiulių burtų lazdelių instaliacija

Londone centre pristatyta devynių didžiulių burtų lazdelių instaliacija. Ja siekiama paminėti...

Filmo „Venomas 2“ recenzija: o kur žadėtos skerdynės? (2)

2018 metais studija „ Sony “ nusprendė vystyti savo nuosavą „Žmogaus-voro“ kino visatą,...

Maskva skelbia, kad didžioji dalis pirmojo vaidybinio filmo orbitoje jau nufilmuota

Pirmąjį vaidybinį filmą orbitoje kurianti grupė jau nufilmavo didžiąją dalį medžiagos...

„Venomas 2“ kūrėjai gerbėjus sukvietė į uždarus seansus: 290 laimingųjų lietuvių nuskambėjo ir speciali Tomo Hardy žinutė (2)

Trečiadienio vakarą Vilniuje, „Multikino“ kino teatre, įvyko speciali išankstinė šį...

Top naujienos

Ekspertai apie „bandomąjį projektą“ Vokietijos mieste: tai tik pradžia, būkit pasiruošę (121)

Žinia, jog Vokietijos katalikybės sostine laikomame Kelne nuo šiol aidės muedzino šauksmas,...

Po lietuviškomis etiketėmis – baltarusiškas alus: tokių prekių pirkimą vadina karo finansavimu mūsų lėšomis (108)

Socialiniuose tinkluose gyventojai ėmė piktintis tuo, kad parduotuvių lentynose parduodamas...

Savaitę užbaigsime rudeniška dargana: saulės nesitikėkite

Šiandien išliksime šiauriau Lietuvos slenkančio ciklono įtakoje. Vyraus debesuotas su...

Vaidas Mikaitis | D+

Europos šalis, kurią prisijungti atsisakė net SSRS: dabar ji mėgstama dėl pigaus alkoholio ir sekso (8)

Lietuvai įstojus į ES, ilgą laiką buvo akcentuojama, kad štai mes, periodiškai apsikeisdami su...

Su siaubu prisimena slaptas orgijas prie Vilniaus: jis man vis kartojo „ateisi išpažinties pas kunigėlį“ (63)

Iš vieno Aukštaitijos kaimo į Vilnių su draugu atvykęs penkiolikmetis jaunuolis tikėjosi, kad...

Julija Leimonė | D+

Kauno elito šėlionės „Metropolyje“ perspjautų ir šias dienas: nesibaigiantys baliai su pusnuogėmis šokėjomis – tik viena iš detalių

1899-ieji, Kaunas . Tarp Rusijos ir Vokietijos imperijų bręsta įtampa, vėliau išvirsianti į...

Lietuvoje skursta kas penktas: palygino, kiek gauna 20 tūkst. turtingiausių ir didžioji dauguma (587)

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2020-aisiais žemiau skurdo rizikos ribos gyveno apie...

ES kova su narkotikų platintojais: kai kurios nusikaltėlių veikimo schemos darosi vis aiškesnės (52)

Nei pandemija, nei buvusios krizės ne tik nesutrukdė organizuoto nusikalstamo grupuotėms vykdyti...

„Šok su žvaigžde“ eteryje – dramatiška kova dėl išlikimo ir netikėtumas: aikštelę paliko pirmoji pora (62)

Šeštadienio vakarą su žiūrovais vėl sveikinosi pasaulį ir Lietuvą užbūręs projektas „...

Aprašė ypatingą naktį motelyje: išvesk mane iš doros kelio (18)

Noriu vesti tave iš proto. Vilkėti raudoną suknelę ir tapti deginančia lava, naikinančia visas...