H. Fountainas dirba „The New York Times“ Klimato naujienų skyriuje ir rašo straipsnius mokslo tema. Černobylio atominėje elektrinėje ir draudžiamoje zonoje jis lankėsi 2014 m. Serialui apžvelgti skirtame straipsnyje jis apžvelgia tai, kur kūrėjai rodo tiesą, o kur žiūrovai mato tiesiog jų fantazijų vaisių.
Pirma, kalbant apie HBO miniserialą „Černobylis“, kurio paskutinė (penktoji) serija parodyta pirmadienį, būtina paminėti, kad jame nemažai pramanų.
Antra (šis faktas svarbesnis), tai neturi didelės reikšmės.
1986 m. balandžio 26 d. įvykęs Černobylio atominės elektrinės 4-ojo reaktoriaus bloko sprogimas ir gaisras – nepaprastai niūri ir bjauri katastrofa, radioaktyvioji „purvinoji bomba“, kurios poveikio mastui niekas (bent jau Sovietų Sąjungoje) nebuvo pasiruošęs.
Ši avarija išlieka baisiausia nelaime branduolinės energetikos istorijoje. Iš pradžių žuvo daugiau nei 30 žmonių, tačiau aukų daugėjo bėgant metams, tiesa, dėl tikslaus skaičiaus aršiai ginčijimąsi, be to, radioaktyviosios dalelės pasklido po didelę Sovietų Sąjungos teritorijos ir Europos dalį.
Po avarijos kilo panika, vėliau – krizė ir sumaištis. Betono ir plieno sarkofagas, dengiantis mirtinai pavojingus reaktoriaus likučius, buvo užbaigtas po septynių mėnesių. Šiuo laikotarpiu piktadarių ir didvyrių atsirado šimtai, o iš viso nelaimė palietė šimtus tūkstančių žmonių.
Miniserialo prodiuseriai nešvelnina nelaimės faktų (kartais rodomos scenos yra net per žiaurios, pavyzdžiui, radiacijos aukos dėl kažkokios priežasties neretai vaizduojamos paplūdusios krauju). Niūrumas išlieka, tačiau bjauriosios detalės paklūsta Holivudo reikalavimams ir biudžeto apribojimams.
Negalima teigti, kad seriale nėra tikroviškų vaizdų. Scena, kurioje vaizduojami ant stogo esantys šauktiniai, turintys vos kelias sekundes numesti radioaktyviąsias nuolaužas ant žemės, tiesiog užgniaužia kvapą tiek žiūrovams, tiek tiems, kurie buvo avarijos vietoje prieš tris dešimtmečius.
Kita vertus, jei ne itin domitės Černobylio katastrofos istorija, nebūtų galima ant jūsų pykti, jei, pažiūrėję serialą, galvotumėte, kad avarijos padarinių likvidavimo operacijai vadovavo tik du žmonės: Valerijus Legasovas ir Borisas Ščerbina, kuriems narsiai padėjo Ulana Chomiuk.
Taip pat nebūtų galima pykti, jei manytumėte, kad šie trys personažai – iš tikrųjų egzistavo. Tikri buvo tik V. Legasovas ir B. Ščerbina, tačiau jų vaidmenys buvo iškraipyti ir padidinti, atsižvelgiant į serialo scenarijų ir suplanuotą siužeto eigą.
U. Chomiuk – visiškai išgalvota veikėja, jos veiksmai yra pernelyg neįtikėtini: nuo vykimo į Černobylį tirti incidento negavus įsakymo iki buvimo Michailo Gorbačiovo akivaizdoje Kremliuje.
Na, prodiuseriai pabaigoje užsimena, kad U. Chomiuk yra sudėtinė veikėja, sukurta simbolizuoti visus mokslininkus, padėjusius tirti avariją. Tebūnie. Tačiau nemažai kitų „Černobylio“ elementų taip pat supaprastinami laikantis Holivudo tradicijų.
Pavyzdžiui: vaizduojami drąsūs, tačiau pasmerkti gaisrininkai, ničnieko nenutuokiantys apie radiacijos pavojus (tiesa, niekas nelipo per reaktoriaus nuolaužas, kaip rodoma seriale – gaisrininkai gesino stogą, kad liepsnos nepasiektų nepažeisto 3-iojo reaktoriaus bloko), nuogi dirbantys narsūs ir uolūs šachtininkai, atvežti kasti po reaktoriumi, kad sustabdytų radioaktyviųjų medžiagų nutekėjimą (seriale neužsimenama, tačiau didžioji jų darbo dalis nuėjo veltui), viskam pasiryžę sraigtasparnių pilotai, rizikuojantys susirgti spinduline liga ant reaktoriaus berdami šviną, borą ir smėlį (nors vienas sraigtasparnis sudužo ir žuvo jo įgula, šis incidentas įvyko po kelių mėnesių, be to, nebuvo susijęs su radiacija).
Galėčiau tęsti ir tęsti. Kaip jums patiko vaizdelis iš pirmos serijos – mėlyna šviesa, sklindanti iš atsidengusio reaktoriaus ir rėžianti nakties dangų? Taip, branduoliniai reaktoriai gali skleisti mėlyną šviesą, ją sukelia vadinamasis Čerenkovo spinduliavimas, tačiau 4-ojo reaktoriaus blokas tikrai neatrodė kaip „Tribute in Light“ – šviesos instaliacija Žemutiniame Manhatane rugsėjo 11-ajai atminti.
Bet, galų gale, visa tai ne taip jau ir svarbu. Miniserialas tinkamai pavaizduoja esminį faktą: Černobilio avarija buvo labiau melo, apgavysčių ir supuvusios politinės sistemos, o ne blogų inžinerinių sprendimų ar apgailėtino padarinių valdymo bei personalo apmokymų rezultatas. Taip pat nenagrinėjamas branduolinės energijos gerumo ar blogumo klausimas.
„Černobylis“ niūrus ne tik dėl griaunamojo sprogimo ir daugybės mirčių. Būtinybė nuolat meluoti arba susitaikyti su viršininkų melu slegia veikėjus ne mažiau nei švinas, beriamas ant reaktoriaus.
Žinoma, ši informacija taip pat supaprastinta, ypač paskutinėje serijoje, kurioje rodomas trijų atominės elektrinės pareigūnų teismas.
Nenoriu atskleisti per daug informacijos apie šias scenas, tačiau pasakysiu, kad minimas moksliukiškai skambantis terminas „teigiamas garinio reaktyvumo koeficientas“ (vienas iš reaktoriaus konstrukcijos trūkumų). Aš, kaip mokslo žurnalistas, nesitvėriau džiaugsmu jį išgirdęs.
Paskutinės serijos scenos yra labai įtemptos ir vienos geriausių miniseriale, tačiau jos labiau primena amerikietiškų filmų nei Sovietų Sąjungos teismo epizodus. Idėja, kad tokiame teisme kas nors galėtų kaltinti savo vadovus ar kitus aukštas pareigas einančius asmenis, atrodo tokia pat neįtikima, kaip ir pirmiau minėti serialo kūrėjų fantazijos vaisiai.
Kaip serialas pasiekia atomazgą ir perteikia pagrindinę mintį, nėra labai svarbu, svarbiausia, kad nepraleidžia ir neiškraipo šių faktų. „Černobylio“ žiūrovai gali susidaryti įspūdį, kad kartu žmonės ir mašinos geba daryti siaubingus dalykus, pavyzdžiui, sukurti branduolinę katastrofą, kurios pasekmės bus jaučiamos dar ne vieną amžių. Jei jie taip pat supras, jog šiuo atveju nelaimė įvyko labiau dėl vyriausybės ir jos funkcionierių kaltės – dar geriau.
Nuotraukų albume - serialo filmavimų Fabijoniškėse, Vilniuje, akimirkos:
