Birželio 26-ąją kinus pasieks „Oskarui“ nominuotas dokumentinis filmas apie vieną garsiausių pasaulio fotoreporterių Sebastiao Salgado, režisuotas Wimo Wenderso ir fotografo sūnaus Juliano Ribeiro Salgado. Jūsų dėmesiui – interviu su filmo režisieriumi W. Wendersu.
Wimas Wendersas ir Sebastiao Salgado
© „Prior Entertainment“ nuotr.

– Kiek laiko jūs pažįstate Sebastiao Salgado ir ar buvote matęs jo darbų prieš susipažįstant?

– Apie Sebastiao Salgado veiklą aš sužinojau beveik prieš 25 metus. Jau seniai įsigijau du spaudinius, kurie išties palietė jautrias mano sielos stygas, sujaudino mane patį. Aš juos įsirėminau ir nuo tada jie kabo virš mano stalo. Netrukus, tų fotografijų įkvėptas, aš apsilankiau parodoje. Nuo to laiko esu besąlyginis Sebastiao darbų gerbėjas, nors su juo asmeniškai susipažinau tik prieš penkerius ar šešerius metus.

– Kas paskatino filmo „Žemės druska“ atsiradimą?

– Mes susitikome Sebastiao biuro patalpose Paryžiuje. Jis aprodė savo studiją ir tada aš atradau „Genesis“ – nepažeisto rojaus paieškas. Tai buvo naujas, jaudinantis posūkis jo veikloje ir, kaip visada, didelės apimties projektas, kuris buvo vystomas ilgą laiką. Aš buvau sužavėtas jo ryžto bei įsitraukimo į savo darbą. Po kurio laiko mes vėl susitikome ir išsiaiškinome, kad mėgstame futbolą, vėliau kalbėjome apie fotografiją bendrąja prasme. Vieną dieną jis manęs paklausė, ar aš nenorėčiau prisijungti prie jo ir jo sūnaus Juliano kompanijos kelionėje, į kurią jie leidosi be jokio aiškaus tikslo ir pamanė, jog reikėtų kitokio, pašalinio žmogaus požiūrio.

– Kai nusprendėte režisuoti filmą kartu su Sebastiao Salgado sūnumi Juliano, ar buvo kokių nors problemų? Vien dėl medžiagos kiekio ar fotografijų pasirinkimo? Be Juliano filmuotos medžiagos apie tėvą, ar rėmėtės dar kokia nors kita archyvine medžiaga?

– Didžiausia problema vis dėlto buvo medžiagos gausa. Juliano su tėvu jau buvo kelis kartus keliavę aplink pasaulį, tad buvo valandų valandos dokumentinių kadrų. Buvau suplanavęs palaikyti kompaniją Sebastiao mažiausiai dvejose „misijose“ – į pačią Sibiro šiaurę bei oro balionų ekspedicijoje virš Namibijos, bet mes turėjome tai atšaukti, nes aš susirgau ir nebegalėjau keliauti. Vietoje to aš pradėjau gilintis į jo fotografinę veiklą, mes taip pat įrašėme kelis interviu Paryžiuje. Bet kuo daugiau aš sužinodavau apie jo darbą, tuo daugiau man kildavo klausimų. Ir, žinoma, aš turėjau prieigą prie gausaus archyvinių nuotraukų kiekio.

– Jūsų pasirodymas filme yra šiltas bei taktiškas: kur ir kada vyko interviu su Sebastiao Salgado? Kas nulėmė fotografijų, kurias jūs kartu aptariate, pasirinkimą?

– Filmuojant pirmuosius interviu aš dar pasirodydavau kadre, bet mūsų pokalbiams rutuliojantis pajutau, jog turėčiau pranykti ir visą erdvę atiduoti Sebastiao bei, svarbiausia, jo fotografijoms. Darbai turėtų kalbėti patys už save. Tad man šovė režisūrinio požiūrio idėja panaudoti kažką panašaus į tamsųjį kambarį: Sebastiao turėjo sėdėti prieš ekraną, žiūrinėti savo nuotraukas ir atsakinėti į mano klausimus apie jas. Kamera tuo metu būtų už ekrano ir filmuotų pro nuotraukas – jei galima taip išsireikšti – dėka pusiau skaidraus veidrodžio, t.y. jis tuo pačiu metu žiūrėtų ir į savo fotografijas, ir į žiūrovą. Aš pamaniau, jog tai būtų intymiausia aplinka publikai klausytis Sebastiao minčių ir tuo pačiu metu gilintis į jo darbus. Mes iškirpome beveik visus „tradicinius“ interviu, iš kurių liko vos keli. Šie interviu buvo puikus parengiamasis etapas mūsų sesijoms „tamsiajame kambaryje“. Nuotraukas atrinkome kartu, o pasirinkimui didžiausią įtaką turėjo istorijos, kurias apie tas fotografijas man pasakojo Sebastiao ir kurios taip pat yra girdimos ir filme. Mes turėjome daugybę valandų einamosios filmavimo medžiagos.

– Ar skatinote jį komentuoti savo nuotraukas, nukeldamas jį į tas vietas ir laikus, kai nuotraukos buvo darytos? Aukso kasykla Brazilijoje, badas Sahelyje, genocidas Ruandoje ir taip toliau. Beveik visos nuotraukos yra tragiškos. Ar kada nors jos jums atrodė „per gražios“, kaip kai kurie žmonės yra priekaištavę?

– „Tamsiajame kambaryje“ mes peržvelgėme visą Sebastiao fotografinę kūrybą maždaug chronologine tvarka per gerą savaitę. Tai buvo sunku ir jam, ir mums, esantiems už kameros, nes kai kurie faktai ir kelionės yra tikrai buvo trikdantys, kai kurie – tiesiog keliantys šiurpą. Sebastiao jautėsi lyg vėl grįžtų į tas pačias vietas ir mums tos vidinės kelionės į tamsos centrą taip pat buvo kvapą gniaužiančios. Kartais mes darydavome pertraukas ir aš turėdavau išeiti pasivaikščioti, kad šiek tiek atsitraukčiau nuo to, ką matydavau ar girdėdavau. Atsakydamas į klausimą, ar jo nuotraukos yra per gražios ar per daug estetiškos, aš visiškai nesutinku su tokia kritika. Kai fotografuoji skurdą ir kančią, privalai suteikti tam tikro orumo savo nuotraukos subjektui ir išvengti vujarizmo. Tai nėra lengva. Tai gali būti pasiekta tik tuo atveju, jeigu susiformuoja stiprus ryšys su žmonėmis, esančiais priešais objektyvą, kai iš tikrųjų įsijaučiama į jų gyvenimus bei situacijas. Labai mažai fotografų sugeba tai padaryti.

Dauguma jų tiesiog atvažiuoja į kažkokią vietą, greitai „nupyškina“ keletą nuotraukų ir dingsta. Sebastião taip nedirba. Jis leidžia laiką su fotografuojamais žmonėmis, kad suprastų, kokia yra jų situacija; jis gyvena su jais, jis juos užjaučia, dalijasi jų gyvenimais, kiek tik gali. Ir jis dėl jų išgyvena. Jis dirba šį darbą dėl žmonių, kad suteiktų jiems balsą. Nuotraukos, padarytos tarp kitko ir dokumentinio pobūdžio fotografijos perteikia skirtingus dalykus. Kuo labiau sugebi įtikinančiai perteikti situaciją, tuo labiau įvaldai kalbą, jungiančią tai, ką nori pavaizduoti, su žmogumi, stovinčiu prieš tave; tuo daugiau pastangų įdedi, siekdamas „geros nuotraukos“ ir tuo daugiau kilnumo suteiki savo subjektui, priverti jį išskirtiniu. Aš manau, jog Sebastião suteikė tikro orumo žmonėms, atsidūrusiems prieš jo objektyvą. Jo nuotraukos ne apie jį, o apie visus tuos žmones!

– Ar dirbote pagal filmo „Žemės Druska“ scenarijų, ar filmas buvo sukonstruotas montavimo metu?

– Aš trumpai pasirašiau filmo planą ant popieriaus ir, pagaliau, „tamsusis kambarys“ buvo koncepcinė priemonė, bet apskritai, kaip ir bet kokioje dokumentikoje, tu privalai stengtis įamžinti medžiagą dabar ir nepraleisti to, kas vyksta prieš tave, dėl kažkokių prieš tai priimtų sprendimų. Tai buvo ypatingai aktualu, kai nuvykau į Braziliją ir filmavau Sebastiao ir Lelią (jo žmoną) Viktorijoje - mieste, kur jie gyveno, arba „Instituto Terra“ (Žemės instituto) viduje: turėjau pasiduoti atsitiktinumui ir būti pasirengęs „gaudyti“ kadrus čia ir dabar. Tai kitas mano indėlio į šį filmą aspektas: atrasti ryšį tarp išskirtinio Salgado „kito gyvenimo“ ir fotografijos darbų esmės. Tam tikru atžvilgiu, jų darbai ekologijos labui bei pastangos atkurti tropinį Atlanto mišką yra, mano nuomone, tiek pat svarbu, kiek ir Sebastião nuotraukos. Todėl man buvo toks jausmas, kad mes kuriame du dokumentinius filmus tuo pačiu metu, kuriuos vėliau reikės sumontuoti į vientisą filmą.

– Dokumentinis filmas mums atskleidžia vyro portretą bei atgaivina ir jo darbus. Taip pat matome jautriai vaizduojamus santykius tarp tėvo ir sūnaus. Ar toks dvilypis sumanymas buvo akivaizdus nuo pat pradžios?

– Taip, nuo pirmųjų dienų mūsų filmas turėjo kelias dimensijas. Tėvo-sūnaus santykiai taip pat buvo filmo dalis nuo pat pradžių. Tai galėjo būti spąstai šiam filmui, tad aš manau, jog Salgado - tėvas ir sūnus – buvo teisūs, priimdami mane į komandą, kad išvengtų rizikos pakliūti į tuos spąstus. Galų gale, ši filmo pusė yra labai jaudinanti.

– Vienas iš Salgado fotografijos bruožų yra išskirtinis juodos-baltos spalvų naudojimas. Ar jis tai paaiškina? Savo paties filmuose („Kelio karaliai“), mūsų pasaulio suvokimas angelų akimis filme („Troškimų sparnai, daiktų būtis“) jūs labai veiksmingai tai panaudojate: ar tai jus suartino?

– Taip, aš galiu visiškai susitapatinti su jo juodos-baltos spalvų naudojimu. Be to, dalis filmo, kurią filmavau pats, yra nespalvota, kad labiau tikrų prie jo fotografijų. Iš vienos pusės mes palietėme šį klausimą savo interviu. Bet galiausiai mes nepalikome šio segmento galutiniame filmo variante. Man atrodė, kad šis jo darbo aspektas gali būti suprastas ir be jokių papildomų paaiškinimų.

– Fotografija yra tai, kas jus abu sieja, kadangi jūs pats esate žinomas ir pripažintas fotografas (taip pat, kaip ir Salgado, esate ilgalaikis „Leica“ fanas). Net jūsų filmų herojai (Philip Winter filme „Alisa miestuose“, Tom Ripley filme „Draugas amerikietis“ arba Travis filme „Paryžius, Teksasas“) turi ryšį su nuotraukomis ar fotografija. Ar Salgado žinojo jūsų darbus tiek pat, kiek ir jūs jo?

– Sebastiao nufotografavo labai daug nuotraukų filmavimo metu, į kurias pateko ir komandos nariai. Tad man teko garbė pakliūti į kelias jo fotografijose. Aš nemanau, kad jis žino tiek apie mano filmus, kiek aš žinau apie jo nuotraukas, o tai ir buvo priežastis, kodėl filmą kūriau aš. Jis buvo mano filmo objektas, o ne atvirkščiai.

– Viso filmo metu mes jaučiame jo žmonos Lélios Wanick Salgado buvimą bei svarbą Salgado gyvenime ir darbe. Ar ji aktyviai dalyvavo filmo „Žemės druska“ kūrime?

– Kartu jie dirba jau 50 metų. Lelia suteikia Sebastiao daug energijos, kurios jam reikia fotografuojant bei rengiant parodas. Jie abu dirba prie jo didžiausių fotografinių projektų. Taigi, buvo akivaizdu, kad ji taip pat atsidurs filmo centre. Ji yra nuostabi moteris: labai stipri, tiesmuka, sąžininga ir žavi. Taip pat labai linksma. Salgado šeima tikrai daug juokiasi!

– Paskutinėje filmo dalyje mes matome netikėtą kelionę - ir intymią, ir ekologiškai svarbią tuo pačiu metu: Salgado šeima grįžta į šeimos vilą Aimoré, Brazilijoje. Žadą atimantis peizažas, išniekintas miškų kirtimo, ir neįtikėtina Salgado avantiūra – kaip matome, jau bepradedanti atsipirkti – atsodinti du milijonus medžių. Ar galima kalbėti apie laimingą pabaigą Salgado - vyrui ir dramatiškų žmonijos konfliktų fotografui?

– Nuo pat pradžių mums buvo labai svarbu parodyti, kad Salgado šeima turi ir kitą gyvenimą be fotografijos: tai jų atsidavimas ekologijai. Nuo pirmųjų dienų aš žinojau, kad turiu papasakoti dvi istorijas tuo pačiu metu. Galima sakyti, kad miškų atsodinimo programa, kurią jie vykdo Brazilijoje, ir tie stebuklingi rezultatai, kuriuos jie jau pasiekė, yra laiminga pabaiga Sebastião po viso to vargo, kurio liudininku jis buvo, bei depresijos, kurią jis patyrė, kai grįžo iš Ruandos paskutinį kartą, ir po visų tų siaubingų įvykių, kuriuos jis išgyveno. Jis ne tik paskyrė savo vėliausiąjį, simbolinį darbą „Genesis“ gamtai, bet netgi būtų galima sakyti, kad tai gamta padėjo jam neprarasti savo tikėjimo gyvenimu bei žmonija.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Speciali siaubo filmų kino viktorina Helovinui: pasitikrink savo žinias! (2)

Belaukiant Helovino šventės, kuri kiekvienais metais tampa vis populiaresnė mūsų šalyje, spalio...

Caro Nikolajaus II meilės balerinai istoriją dramoje „Matilda“ pasakos ir 5 tūkst. specialiai sukurtų kostiumų (1)

Meilė, paketusi Rusijos imperiją. Taip vadinama viena gražiausių visų laikų šios šalies...

L. Visconti ir M. Hanekes retrospektyvos „Scanoramoje“ – laiką skrodžiantis žvilgsnis

Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pristatys kaip reta stiprią retrospektyvų...

DELFI premjera: pristatomas filmo „Stebuklas“ anonsas (2)

Gruodžio 8 d. kino teatrus pasieks nauja, tarptautiniuose kino festivaliuose teigiamai įvertinta,...

A. Matelio filmo premjera Varšuvoje sutikta ovacijomis (6)

Šeštadienį Tarptautiniame Varšuvos kino festivalyje įvyko lietuvių režisieriaus Arūno...

Top naujienos

Nemirsetoje įsitaisęs naftos magnatas oficialiai pripažintas žemgrobiu (123)

„Minijos naftos“ direktorius turi griauti tvorą, ardyti trinkeles ir naikinti nuotėkų...

Reikšmingas įvykis pasaulio politikoje: kokia kryptimi žengs Kinija? (105)

Kas penkerius metus pasaulis stebi, kaip Kinijos valdančioji partija rengia savo suvažiavimą....

E. Šileikis apie dvigubą pilietybę: argumentai svarūs, bet nežinau, ar konstitucinio kalibro (174)

Seimo prašymu Konstitucinis teismas vėl ėmėsi dvigubos pilietybės klausimo. Teismo prašoma...

Artėja permainos – jau paspaus šaltukas (21)

Nors šiuo metu vyrauja ganėtinai šilti ir palyginti sausi orai , visgi, pokyčiai jau atkeliauja....

A. Pitrėnienė – jau ne bedarbė, vadovaus Skuodo vaikų darželiui (333)

Neperrinkta į Seimą, priversta skandalingai palikti savo draugės Laimutės Anužienės vadovautą...

Vilniuje mįslingai dingo vyras: namuose nerimauja žmona ir dvi mažametės dukrytės Varėnoje rastas motociklas (123)

Antradienio vakarą DELFI redakciją pasiekė sunerimusios šeimos laiškas. Sekmadienį Vilniuje...

„Real“ Madride nesugebėjo palaužti „Tottenham Hotspur“ pasipriešinimo visi antradienio dvikovų rezultatai (7)

UEFA Čempionų lygoje H grupės lyderių Madrido „Real“ ir Londono „ Tottenham Hotspur “...

Dvigubą dublį pelnęs G. Orelikas trileryje su pratęsimu krito nuo graikų AEK komandos

Pirmą pralaimėjimą FIBA Čempionų lygoje patyrė Venecijos „Umana Reyer“ komanda su...

Užsimojo pagerinti prekybos tinklų darbuotojų sąlygas (90)

Po to, kai buvo pasirašytas nacionalinis susitarimas dėl šalies pažangai būtinų reformų ,...

D. Trumpo dukra Tiffany triukšmingai atšventė savo gimtadienį: netrūko nei žinomų draugų, nei įspūdingų akimirkų (3)

Praėjusį penktadienį savo 24-ąjį gimtadienį atšventusi Jungtinių Amerikos valstijų prezidento...