Mažyliai, išgyvenantys nesaugų prieraišumą, – tai žmonės, kurie iš tikrųjų nepriklauso niekam. „Pasirinkau asociaciją tarp kalėjimo ir vaikų namų. Tokie vaikai yra kaip ping-pongo kamuoliukai mėtomi nuo vieno prie kito. Vaiko gyvenimas tampa panašus į voverytės kelionę rate, kuriai pabėgus iš šio užburto rato, iš šalies žiūrint labai racionaliai matoma, kad net neverta jos ieškoti – vis tiek bus prieitas pradinis taškas: iš globos namų dažnai patenkama į kalėjimą, o iš jo grįžtama į globos namus”, - teigia režisierė I. Kurklietytė.
Filmavimai vyko Šiaulių vaikų globos namuose bei Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje - pataisos namuose. Režisierė pasakoja, kad darant filmo herojų atranką ir kalbantis su vaikais, daugelis savo nuopuolio istoriją pradėdavo žodžiais: „Kai mano mama numirė...“
I. Kurklietytė teigia, kad nesąmoningai jie visi savo vidiniu atramos tašku įvardindavo mamos meilę, buvimą kartu, globą, prisirišimą ir paradoksalų gyvenimo posūkį, po kurio nebegali prisirišti prie nė vieno gyvo žmogaus.
„Pabrėžiant motiniškos šilumos svarbą ir kilo toks filmo pavadinimas – „Būti mylimam“, - sako režisierė.
Pusvalandžio trukmės filmas pirmiausiai skirtas suaugusiems, visiems tiems, kurie globoja šalia esančius, žmonėms, planuojantiems šeimą ar norintiems įsivaikinti kūdikį bei smalsiems visuomenės piliečiams, kurie nori pamatyti, kas yra už durų, kurių paprastai nevarstome.
