– Esate LMTA Mokomosios kino ir TV studijos vadovė. Kaip atrodo mūsų kino žmonių kalvė, palyginti su kitų šalių mokyklomis?
– Europos kino mokyklos seniai turi viską, ko reikia šiuolaikiniam kinui, televizijai, medijai kurti: profesionalias montažines, studijas, filmavimo techniką. O mes atrodome kaip prieškaryje. Europos kino mokyklų studentai graudžiai ir nesuprasdami žiūri į mūsų patalpas. Pokaryje šio pastato rūsiuose (LMTA Kino ir teatro fakultetas įsikūręs Sluškų rūmų ansamblyje – aut. pastaba) buvo kalėjimas. Studentai, kartais dirbantys ir naktimis, sako, kad čia vaidenasi. Bet ne sienos svarbiausia. Kino mokyklos užsienyje atrodo labai kuklios, pilkos, bet viduje – daug kompiuterių, kitos įrangos.
Neįsivaizduoju kino mokyklos ateities be šiuolaikinių technologijų. Europos struktūriniams fondams esame parengę didžiulį projektą, pagal kurį būtų restauruotas Sluškų rūmų ansamblis, jo viduje – kiemas su amfiteatru, kilnojama mokomąja kino sale su profesionalia įranga. Čia galėtume skaityti paskaitas, vesti seminarus, pasikviesti žmonių. Atsirastų ir šiuolaikiniam mokymui būtinų multimedijos klasių.
– Šiemetinės medijos studijų savaitės tema yra filmų rinkodara. Kokia situacija šioje srityje?
– Kai žmogus turi gražių idėjų, bet neranda, kaip jas parduoti, šios žlunga. Lietuvių kinas pristatomas prasčiau nei latvių ar estų, nors nėra blogesnis, ir kino festivaliuose gal net labiau turime kuo didžiuotis. Jie turi nacionalinių kino centrų ar fondų, kur dirba žmonės, užsiimantys kino strategija, vadyba. Istoriškai susiklostė, kad profesionalių prodiuserių, sugebančių ne tik skirstyti iš Kultūros ministerijos gautus pinigus, bet ir kurti filmo strategiją, Lietuvoje turime labai nedaug. Beveik visi mūsų režisieriai iki šiol buvo patys sau ir prodiuseriai. Neturime ir lietuviško kino platinimo sistemos.
Talentus atsijos laikas
– Tačiau Lietuvos žiūrovams pasiūloma vis daugiau ir įvairesnių kino renginių. Šiuo metu vyksta Baltijos dokumentikos forumas, trumpametražių filmų festivalis „Tinklai“, komercinio kino festivalis-konkursas AXX, Vasaros medijos studija. Ar tai sutapimas?
– Kaip per vasarą subręsta kino festivalių derlius, taip per žiemą subręsta filmai, tuo metu dažniausiai sumontuojami. Tiek renginių nėra per daug. Jie skirtingi, nekonkuruoja tarpusavyje, vienas kitą papildo. Gal ir atsakingi valdžios asmenys atkreips dėmesį, kiek daug yra žmonių, besidominčių kinu ir rengiančių tokius dalykus. Turinčiųjų noro ir sugebėjimų kurti kiną Lietuvoje pakanka.
– Kaip vertinate į kiną ateinančius žmones iš kitų sričių: reklamos, dailės ir kt. Pernai surengtas 1 minutės trukmės filmų festivalis, o autoriai – kino mėgėjai.
– Kino kūrėjai negali būti uždari. Vaizdo technologijos atveria vartus kurti kiną visiems norintiesiems – taip turintis idėjų žmogus jas realizuoja. Taigi tikrai iškils vienas kitas talentas. Ir festivalio AXX, ir Vasaros medijos studijos tikslas – talentų paieška ir kaip tuos talentus išugdyti, kad pasiektų profesionalų lygį. Kad į kiną eina reklamininkai – labai geras ženklas. Su laiku atsisijos, kas tikrai gali kurti gerą kiną. Bet manau, kino mokykla išlaikys savo vertę, visada reikės ir profesionalių kino, TV režisierių, operatorių.
Pradedantieji iki žilos galvos
– Lietuvoje vis daugiau gerbėjų sutraukia trumpametražiai bei dokumentiniai filmai.
– Lietuvoje dokumentika vertinta kaip antrarūšis kino žanras vien dėl to, kad kadaise prieš vaidybinį kiną mus versdavo iškęsti 10 min. sovietinę kroniką. Bet dažnam prancūzui dokumentinis kinas yra kur kas įvairesnis ir įdomesnis už vaidybinį. Dokumentika atspindi įvairialypę realybę – pagal tai vaidybinis kinas atsilieka. Vaidybiniai trumpametražiai filmai irgi yra labai įdomus žanras. Man dažnai daug smagiau skaityti gerą novelę nei nuobodų romaną.
Stebint trumpametražių filmų programą per tą patį laiką gali kilti daugiau minčių. Dabar, kai gyvename tam tikru short (trumpu) režimu, trumpasis žanras yra labai populiarus ir labai perspektyvus. Žinoma, galima užsispirti ir gyventi 19 a. tempu, bet vargu ar išloši. Kita vertus, jokiu būdu nemanau, kad nunyks pilnametražiai filmai. Žanrai nekonkuruoja – tiesiog gali rinktis. Vis dėlto keistoka, kad trumpo metražo programas Lietuvoje galima pamatyti tik festivaliuose. Manau, netrukus padėtis pasikeis.
– Trumpametražiai filmai yra pradedančiųjų duona, o Jūsų tikrai nepavadinsi pradedančiąja.
– Kiekvienas kino kūrėjas svajoja išsakyti savo mintis pilnametražiame filme. Tikrai norėčiau išbandyti ir stambesnę, nuoseklesnę pasakojimo formą, nes ji leidžia pamilti herojų, jį pažinti, atskleisti. Trumpo metražo filmas autoriui yra startas, bet Lietuvoje jis ilgokai trunka – kartais iki žilos galvos. Juokaujame, kad vis dar esame jauni kino kūrėjai. Dirbdama Kino ir TV katedroje matau labai daug gabių žmonių, deja, daugelis jų taip ir neranda savo nišos, nesugeba gauti finansavimo ir išeina į visai kitas, kartais jų nevertas sritis.
Aštrus gyvenimo skonis
– Kaip atėjote į komerciniu pavadintą festivalį AXX, kur mažai profesionalių kino kūrėjų? Ir kodėl Charles’is Baudelaire’as buvo tas, kurio poezija įkvėpė sukurti festivaliui 10 minučių kino novelę „Pašaukimai“?
– Sąstingis, kai nėra finansavimo, o idėjos guli stalčiuje, sukelia savotišką melancholiją. O festivalio rengėjai užkrėtė gera energija, sudarė sąlygas, kad ir minimalias, užsiėmė reklama, distribucija. Aš neskirstau kino į komercinį ir nekomercinį. Man pastaroji sąvoka vulgaroka – vadinasi, toks kinas yra pigesnis? Kinas tiesiog skirtas žmonėms, ir jei jis įdomus – žiūrimas.
Savo filmu nesistengiau įtikti ir patikti, tiesiog kalbėjau savo kino kalba. Ch. Baudelaire’as pažadino mano emocijas. Iš jo – tik kvapas, atmosfera. Negali užsidaryti ir kurti filmą pagal šį poetą negalvodamas, kas aktualu ir skaudu šiandien.
– Apie ką naujasis Jūsų dokumentinis filmas „Kristina Kristuje“?
– Filmo herojė – Kristina Ivanauskienė, labai įdomi asmenybė, teologė, studijavusi Oksfordo universitete, Lietuvoje po sovietmečio atkūrusi Liuteronų bažnyčią. Jos kurso draugai, baigę Oksfordo universitetą, susirado parapijas visoje Europoje ir įšventinti į kunigus. Ji vienintelė, dėl savo lyties Lietuvoje neįšventinama. Šis filmas – ne manifestacija. Tai prisilietimas prie drąsių svajonių ir stebėjimas, kaip jos pasikeičia metams bėgant. Bažnyčia tebėra tabu, uždaras, tarsi sustingęs pasaulis, nors ten dirba gyvi žmonės. Atsargiai, nieko neužgaudami pabandėme pasižiūrėti, kokia vietą Bažnyčioje užima moteris su savo ambicijomis.
Planų išsipildymas
– Regis, labiausiai Jus išgarsino filmas „Lengvas raganavimas“ (praplėstas variantas – „Moterų paslaptys“) apie gimdymus vandenyje priimančią pribuvėją. Ar tikėjotės tokio susidomėjimo?
– Nelaukiau tokio populiarumo. Tiesiog tas pasaulis man buvo labai brangus, aš jį suvokiau ir mačiau unikalų. Multipleksinis „Vingio“ kino teatras leido sau jį rodyti visą vasarą ir sulaukė žiūrovų – paryžiečiams rodyti dokumentinį filmą multiplekse kelia pavydą. O kai tavo kūriniai pasiekia festivalių sales – tai tarsi mažytė energija, duodanti impulsą naujam darbui.
Dažnai išvargstu platindama filmą pati. Turiu bent tris vaidybinių pilnametražių filmų scenarijus, taip pat idėjų trumpametražiams filmams. Kuris pirmas išvys dienos šviesą – nežinau. Kartais vartai vienam iš jų atsiveria visai netikėtai, o kitas, kurį, atrodo, tuoj filmuosiu, dar kokius metus atgula į stalčių. Bet tas idėjas toliau brandinu, mintyse filmus vis perrašau, papildau naujais aktualiais motyvais. Tikiu, kad kartą pavyks įgyvendinti savo didžiąsias svajones. Labai norisi susikaupti ties vienu filmu, sulaikyti nuo bėgimo per kelis darbus savo bendraautorius, kad galėtume bent mėnesį, o geriausia – metus užsidaryti ir kartu kurti. Taip gimsta savasis veidas, vaizdas, savo kinematografinį įvaizdį turintys filmai.
