Naująją ir jau aštuntą dalį režisuoti pasiryžo dviejų visai neblogų juostų, brutalaus vampyrų tematikos trilerio „Aušros kariai“ ir mokslinės fantastikos žanro juostos „Lemtis“, kūrėjų duetas – broliai Michaelas ir Peteris Spierigai, kuriems viso filmavimo procese talkino geriausias mūsų dienų siaubo filmų virtuozas ir pirmtako autorius Jamesas Wanas.
Apie ką mes čia...
Kadaise siaubą keliantis serijinis žudikas Džonas Krameris pravarde „Pjūklas“ jau dešimt metų guli po velėna ir niekam nekenkia. Tačiau vieną dieną policija aptinka žiauriai suniokotus žmonių, kurie turėjo išsivaduoti iš gudriai įrengtų spąstų, kūnus. Tyrimas parodė, jog už viską yra atsakingas Džonas Krameris, kurio DNR buvo rastas nusikaltimo vietose. Bet ar įmanoma, kad žmogus, kuris jau dešimt metų yra miręs, gali įvykdyti šiuos kraupius nusikaltimus? Ar tai visgi genialaus mėgdžiotojo darbas? Taip prasideda ilgas ir labai sudėtingas pareigūnų darbas, norint išsiaiškinti visą tiesą apie „Pjūklo“ sugrįžimą...
Kūrinio turinys
Pagaliau!!! Tikrai taip, pagaliau legendinis „Pjūklas“ sugrįžo į viso pasaulio kino teatrus ir Helovinas dabar neatrodo toks nykus. Nes jau tikrai pabodo visi tie standartiniai filmai apie vaiduoklius, maniakus ir kitas klišines temas, skirtas Helovinui ir šią šventę propaguojantiems žmonėms.
Asmeniškai man, „Pjūklas“, o tiksliau pirmos dvi jo dalys, yra vienas iš ryškiausių psichologinio pobūdžio trilerių pavyzdžių, kuris nuo pradžios iki galo, dėka savo itin įmantriai užsukto siužeto, sugeba gerokai pasukti smegeninę, norint nuspėti siužetinės linijos vingius. Ir nors su kiekviena kita dalimi, pradedant ketvirtu filmu, juostų turinio kokybė prastėjo, nes filmuose buvo akcentuojamas tik smurtas ir makabriškai atrodantys spąstai, visgi kiekviena dalis žiūrėjosi savotiškai įdomiai.
Pirma trilogija, kuri buvo skirta Džonui Krameriui, leido mums suvokti visą tiesą apie šį maniaką, pažinti jo akimis matomą pasaulį bei įsigilinti į šio žmogaus gyvenimo filosofiją, kuri vienais ar kitais atvejais ganėtinai tiksliai apibūdindavo gyvybės svarbą ir žmogaus nenorą ją vertinti. Antra trilogija buvo šiek tiek primityvesnė, nes jos pagrindiniu akcentu tapo pats „Pjūklo“ mokinys, kuris visiškai nesivadovavo Džono nustatytomis taisyklėmis.
Tačiau, kaip bebūtų, po ketvirtos ir penktos dalių pasirodymo, šios ypatingos frančizės scenaristai pateikė staigmeną ir pristatė vieną įdomiausių dalių – šeštą, kuri prilygo pirmiems dviems filmams.
Abi trilogijas vainikavo finalinė, septintoji dalis, kuri ir vadinosi „Paskutinis skyrius“. Po to studija „Lionsgate“ ilgus metus tylėjo ir nenorėjo imtis dar vieno pasakojimo, susijusio su „Pjūklo“ frančize. Bet kelios didelės finansinės nesėkmės privertė studijos vadovus peržvelgti savo prioritetus ir skirti laiko dar vienam filmui. O viskas dėl to, jog septyni „Pjūklo“ filmai be reklamos išlaidų bendrai kainavo 67 milijonus, o užsidirbo visame pasaulyje milžiniškus 878 milijonus dolerių. Taip, taip, ši frančizė yra viena iš pelningiausių XXI amžiaus kino serijų.
Filmo anonsas:
Aštuntasis filmas, kurio originalų pavadinimą tiesiogiai išvertę gauname „Dėlionę“, taip pat nenusileido tradicijoms. Jo biudžetas siekia vos 10 milijonų dolerių, todėl jau dabar galima drąsiai teigti, kad mūsų lauks dar viena trilogija, nes juosta atpirks visas savo produkcijos išlaidas per pirmąjį rodymo savaitgalį tiek JAV, tiek ir visame pasaulyje.
Žinoma, pinigai pinigais, tačiau čia svarbiausia yra ne filmo biudžetas ar kiek jis gali užsidirbti, o pats turinys ir idėja. Nes dėl šito aš labiausiai ir nerimavau. Visgi 2010 metais pasirodžius finalinei septintajai daliai, kuri atsakė į visus frančizės gerbėjus kamavusius klausimus, šioje istorijoje buvo padėtas riebus taškas. Ir nors pabaiga ne buvo tokia epiška ar genialiai išrišta, bet ji buvo logiška.
Todėl dabar, praėjus septyniems metams, viskas prasideda iš naujo ir mes nežinome, kokia linkme suksis aštuntojo filmo siužetas.
Tai intriguoja ir kartu gąsdina, nes nesinori, kad legendinė frančizė pavirstų į neįdomų, daug kartų matytą ir klišėmis apipintą trileriūkštį su kraujo kupinomis scenomis, kurios nesukelia jokio siaubo, o tiesiog priverčia pajusti šleikštulį. Bet, kol nepamatei filmo, negali jo objektyviai įvertinti.
Taigi, sulaukęs penktadienio spalio 27 dienos, kai yra oficiali šio filmo premjera visame pasaulyje, nusipirkau bilietus į patį pirmą seansą ir kartu su drauge, kuri nėra tokio pobūdžio filmų mėgėja, nulėkiau įvertinti naujų „Pjūklo“ spąstų.
Ir žinote, likau maloniai nustebintas. Filmas išties turi ankstesnių dalių dvasią bei skleidžia tokią pačią mistikos kupiną atmosferą, kaip ir patys pirmi projektai. Tačiau tai yra visiškai nauja ir galima sakyti savarankiška istorija, kuri turi tik vieną vienintelę sąsają su ankstesnėmis dalimis – Džoną Kramerį. Šis ikoniškas herojus čia yra toks pats svarbus, kaip ir kiekviename iš septynių anksčiau pasirodžiusių filmų. Aš tikrai neatskleisiu kokiu būdu jis čia yra pateikiamas, bet patikėkite manimi – tai verta pamatyti kiekvienam ištikimam „Pjūklo“ gerbėjui.
Pati siužetinė linija savo pateikimu irgi nenusileidžia pirmtakams, nes kaip ir anksčiau, taip ir čia, pasakojimas rutuliojasi dviem skirtingais būdais – žaidimu ir byla. Tiesa, šįkart mano manymu buvo stipresne detektyvinė dalis, kuri priverčia visos juostos metu sukti galvą ir spėlioti, kas yra tas paslaptingas kraupaus žaidimo organizatorius priverčiantis kentėti įkalintus žmones. Nuspėti gal ir galima, bet kai siužetas yra toks vingiuotas, tai spėlionės dažnai baigiasi nusivylimu.
Kalbant apie žaidimą, kuris čia yra vystomas, tai jis nėra toks išraiškingas, kaip kitose dalyse, bet jo potekstė irgi yra svarbi. Kokia mintis sieja žaidimą taip pat nenoriu atskleisti, nes nebus malonu žiūrėti, bet pasakysiu tik tai, jog mes dažnai tą darome, dėl ko buvo teisiami įkalinti „Pjūklo“ spąstuose žmonės. Pasižiūrėję šį filmą gerai pagalvokite, ar jūsų veiksmai kitiems nedaro blogos įtakos ir negriauna kitų žmonių gyvenimų.
Žaidimo spąstai pateikti neblogai, bet čia, mano nuomone, trūko originalumo. Bet, kita vertus, ką galima išspausti naujo, kai beveik viskas buvo parodyta septyniose juostose. Iš visų spąstų man labiausiai patiko scena su motociklu, nes tai buvo ganėtinai įtemptas ir vizualiai patrauklus filmo momentas. Na, dar ir finalinė scena su vienu lazeriais papuoštu įrenginiu, kuris labai priminė originaliosios juostos mechanizmą, tik, žinoma, jis čia buvo parodytas gan moderniai. Bet užtat kiek kraujo ir šlykščių momentų. Silpnų nervų žiūrovams tikrai nepatartina eiti.
Veiksmo ir įtampos čia buvo apstu, kas irgi prisidėjo prie ganėtinai žvalaus siužetinės linijos vystymo. Ypatingai mane sužavėjo antroji šio filmo pusė, kai intriga, kuri jau ir taip buvo pasiekusi gana aukštą tašką, dar labiau išmušė iš vėžių. Bet po tam tikro galima buvo suprasti visą šios naujos dėlionės principą. Finalas ir visos juostos išaiškinimas irgi sužavi. Tai stipri pabaiga, verta pirmų dviejų „Pjūklo“ dalių, todėl man dabar pasidarė įdomu, kaip ši frančizė vystysis toliau, nes joje neliko jokios intrigos, o tik keli klausimai dėl tam tikrų personažų iš ankstesnių filmų.
Filmo herojai, kurie ir tampa vos ne pagrindiniu naujos istorijos akcentu, atrodo tikrai įtikinamai. Kiekvienas iš jų turi paslaptį ir šios paslaptys yra atskleidžiamos taip, jog suvoki, kodėl jie buvo pasirinkti išbandymui kruviname žaidime.
Nenoriu nieko išpasakoti, nes tai būtų neatleistina, bet pabaigai pasakysiu tik tiek, jog šis naujas filmas ir vėjo gūsis „Pjūklo“ frančizėje yra vertas ankstesnių dalių ir tikiuosi, kad bent jau sulauksime vienos trilogijos. Visgi tai nėra nuobodūs filmai, kuriuos žiūrint norėtųsi spoksoti į telefono ekraną ir laukti pabaigos, o ganėtinai protingai sukaltos juostos, kurių peržiūros metu turi pasukti galvą.
Be abejonės, į šį filmą eisiu dar kartą, na, o jeigu reikėtų vertinti iš visų aštuonių juostų, pagal gerumą ši dalis taptų ketvirta, praleisdama prieš save pirmą, antrą ir šeštą filmus. Galiu drąsiai teigti ir dar kartą pasikartoti, jog „Pjūklas“ tikrai sugrįžo ir jis sugrįžo galingai!
Techninė juostos pusė
Juosta ne tik pradžiugina savo nauja istorija, bet dar ir leidžia pasinerti į kruviną bei kraupiai atrodantį bendrą vaizdą, kuris kino ekrane yra demonstruojamas labai daug kartų. Todėl dėl grimo, dekoracijų ir, žinoma, kai kurių veikėjų kostiumų nereikia nerimauti – viskas atrodo pernelyg įtikinamai ir netgi šlykščiai. Filme dar yra ir keli neblogi specialieji efektai.
Atmosferą juostoje kaip ir anksčiau pagardina nuostabus garso takelis, kurio koziriu ir vėl tampa epiškai skambantis Charlie‘io Clousero muzikinis kūrinys „Hello Zepp“. Dieviškas gabalas, kurio galima klausytis ištisai. Kitos muzikinės kompozicijos irgi puikiai tiko rodomoms scenoms, ypač toms, kuriose buvo rodomas pats žaidimas.
Kameros darbas, už kurį šįkart buvo atsakingas operatorius Benas Nottas, irgi nenusileido ankstesniems filmams. Tai labai staigių judesių kameros manevrai, kurie lygiai taip pat, kaip ir muzika, prisidėjo prie įtampos sukūrimo viso filmo metu.
Garso montažas stiprus ir bauginantis, o vaizdo montažas labai atsakingai pateiktas, jog bežiūrint filmą sunku sujungti visus istorijos galus, kad gautųsi bendras vaizdas, todėl tenka laukti juostos finalo, kur viskas yra išaiškinta.
Aktorių kolektyvinis darbas
Apie aktorių pasirodymą tokio pobūdžio filmuose man net nesinori šnekėti, nes čia nėra tas filmas, kuriame vaidyba atlieka pagrindinį vaidmenį. Svarbu, kad jie įtikinamai suvaidintų skausmą ar neviltį, o tai nėra taip ir sunku.
Užtat gauname naujų herojų, kurie kituose filmuose, jeigu jie bus, pasirodys ir dar labiau atskleis visą naujojo „Pjūklo“ užmojį. Bet jeigu čia juos įvardinčiau, tai būtų lygu „spoileriui“.
Todėl paminėsiu tik vieną žmogų, dėl kurio verta eiti pasižiūrėti šio filmo – tai Tobino Bello. Jis visuose filmuose įkūnijo Džoną Kramerį, o tas jo ikoniškas balsas... Ir taip, jis čia pasirodė, bet kokiu pavidalu, neatskleisiu. Anonsuose buvo galima girdėti jo balsą. Bet ar tik tiek? Sužinosite nuėję į filmą.
Verdiktas
„Pjūklas 8“ – savarankiško ir visiškai naujo siužeto bei įtampos ir intrigos nestokojanti istorija, kuri puikiai atiduoda duoklę pirmiems geriausiems šios frančizės filmams bei turi rimtą potencialą dar vienai trilogijai.
Taip pat ši, jau aštunta serijoje, juosta kaip ir ankstesnės dalys turi visą tai, kuo ir buvo įdomus „Pjūklas“ – užsuktą detektyvinę dalį, kruvinus ir labai teisingus žaidimus nagrinėjančius žmogaus sąžinę per skausmo prizmę, stiprią pabaigą, kurios metu yra atskleidžiama visa tiesa, ir kraupiai žavią atmosferą, pagardintą epine muzikine kompozicija „Hello Zepp“.
