O serialų šiais metais buvo nedaug. Pasižiūrėjau 21 originalų projektą, 27 serialus, kurie gavo naujus sezonus, bet iš įpročio nusprendžiau dėmesį skirti rinkos naujokams. Ir, deja, šįkart bus ne 20 serialų kaip praėjusiais metais, bet 10, nes kaip ne kaip, nemaža dalis ne tik mane nuvylė, bet tuo pačiu tai nebuvo tokie projektai, apie kuriuos norėtųsi kalbėti.
Prie kiekvieno serialo pridėsiu platformos pavadinimą, kurioje galėsite surasti vieną ar kitą mano aptariamą televizinį šou. Tad nedaugžodžiaudamas pristatau geriausius!
GERIAUSIŲ 2023 M. PLATFORMOSE RODYTŲ SERIALŲ TOP 10
„Paskutinieji iš mūsų“ (angl. „The Last of Us“), „HBO“
JAV kabelinės televizijos tinklas „HBO“ ir šiais metais smogė galingai lyg perkūnas iš giedro dangaus, pristatydamas šią kol kas geriausią visų laikų kompiuterinio žaidimo ekranizaciją.
Tačiau šiuo šedevru gali maksimaliai pasimėgauti ir jį deramai įvertinti tik tie žmonės, kurie yra žaidę 2013 metais pasirodžiusį studijos „Naughty Dog“ hitą, nes kitaip suvokti, kokia gi tai geniali ir tiksli žaidimo adaptacija, bus paprasčiausiai neįmanoma. Ir tuo pačiu malonu, kad „HBO“ visuomet išlaiko savo kartelę ir ilgus metus mus lepina kokybiškais bei dėmesio vertais darbais.
Žaidimas „Paskutinieji iš mūsų“ buvo įkvėptas nuostabaus 2009 metų filmo „Kelias“ (angl. „The Road“), todėl sąsajų su šiuo mano paminėtu filmu ir, aišku, rašytojo Cormaco McCarthy knyga, kuri tapo jo pamatu, yra išties daug.
Kiekvienas serialo epizodas išsamiai pristato vieną konkrečią temą – pradedant socialinėmis dilemomis, meilės apraiškomis, blogiu ir užbaigiant nužmogėjimu bei kerštu. Nesigilinsiu į temas, nes manau, kad kiekvienas iš jūsų pats turi asmeniškai priimti jas ir suvokti, ką kūrėjai norėjo pasakyti vienu ar kitu atveju. O pasakyti jie tikrai turėjo ką.
Ir nors serialas labai kruopščiai perpasakoja žaidimo eigą, visgi jame atsirado dar kelios naujos kryptys, kurios nebuvo taip nuodugniai išplėtotos pačiame žaidime. Pavyzdžiui, kalbu apie trečią epizodą, kurį ne visi sutiko plojimais, bet, mano nuomone, tai buvo dramaturgiškai bene pats stipriausias ir savo gvildenama tema prasmingiausias viso sezono pasakojimas. Kodėl pasakojimas? Pasižiūrėsite ir pamatysite, nes jis atrodo kaip atskiras visos bendros istorijos siužetinės linijos papildymas.
Vizualiai serialas atrodo irgi be priekaištų. Visos identiškai kaip žaidime atkurtos vietos, pabaisų dizainas, dekoracijos – tai milžiniškas ir genialus už produkcijos dizainą atsakingų žmonių padarytas darbas. Jau aš nekalbu apie meninį šio serialo apipavidalinimą, kuris irgi pateiktas stulbinančiai.
Prieš serialui atkeliavus į ekranus buvo sulaukta nemažai kritikos jo pagrindinėms žvaigždėms – Pedro Pascaliui ir Bellai Ramsey. Tai kur dabar tie nevykėliai, kurie taip įnirtingai varė ant šių aktorių? Tiesiog juokinga, kai yra nurašomi puikūs aktoriai, nes neva jų išvaizda neatitinka originalo. Tai tiek. Abudu mano paminėti aktoriai pasidarbavo iš peties, nes jie sugebėjo ne tik tiksliai įkūnyti Džoelį su Ele, bet dar ir suteikti jiems individualumo. Man labai patiko ir Nickas Offermanas, kuris trečiame epizode užgožė visus kitus aktorius. Bet ir be jų čia yra į ką pasižiūrėti, nes ekrane nei vienas nemalė šūdo ir visi puikiai vaidino jiems patikėtus personažus.
Apibendrinant, „Paskutinieji iš mūsų“ – tai idealiausia kada nors sukurta kompiuterinio žaidimo ekranizacija. Serialas stebina ne tik tiksliu siužeto perteikimu, identiškai atkurtais epizodais ar stipria dramaturgija, bet dar leidžia pasimėgauti įtikinamais bei charizmos nestokojančių aktorių pasirodymais, bauginančiai tikroviškais techniniais sprendimais, įtampos nestokojančiais momentais ir, aišku, labai prasmingai įterptomis socialinėmis temomis, kurios paliečia iki širdies gelmių.
„Kivirčas“ (angl. „Beef“), „NETFLIX“
Kaip žinote, dievinu studijos „A24“ filmus, todėl stengiuosi nepraleisti nė vieno jų projekto tiek kine, tiek ir įvairiose platformose. Ir taip jau išėjo, kad šiais metais į „NETFLIX“ platformą atkeliavo iš dešimties epizodų susidedanti juodojo humoro perpildyta tragikomedija „Kivirčas“ (angl. „Beef“).
Sunku net apsakyti, koks gi tai geras Lee Sung Jin kuruojamas serialas. Ir ne dėl to geras, kad čia „A24“ kino studijos produkcija, o tiesiog geras puikiai parašytu scenarijumi ir idėja apie tai, kaip paprastas ir visiškai kvailas kivirčas gali pakeisti dviejų vienas kito nepažįstančių žmonių gyvenimus. Todėl žiūrėdamas kiekvieną šio serialo epizodą ne tik jaudinausi dėl pagrindinių veikėjų, kurių išdaigos sukeldavo man labai daug keistų jausmų, bet ir svarsčiau apie tai, kokia gi yra primityvi žmonių prigimtis ir kaip mes nesugebame valdytis.
Humoro seriale daug, bet jis skirtas tikrai ne kiekvienam žmogui. Paaiškinu – tai juodo, subtilaus ir pakankamai absurdiško humoro mišinys, kuris yra labiau aktualus patiems amerikiečiams. Visgi juokeliai ir jų forma pašiepia JAV gyvenančių emigrantų būvį tiek stereotipiniu būdu, tiek ir originaliai atrodančiais sprendimais. Tad suprasti kai kuriuos išties smagius epizodus reikia būti pasikausčiusiam šios šalies socialinio gyvenimo niuansuose. Visa kita – lengvai suprantamas ir ganėtinai grubiai pateiktas humoras, kuris priverčia isteriškai juoktis iš išties smagių, kvailų bei nenuspėjamų situacijų.
Pagrindiniai personažai seriale – tikras auksas. Net sunku pasirinkti, už ką sirgti, nes kiekvienas iš jų turi tokių svarių argumentų, jog kartais vienas nublanksta prieš kitą, todėl adekvačiai pasirinkti šio visiškai idiotiško kivirčo pusės beveik nėra įmanoma. Bet atmetus tai mes gauname pakankamai gilius ir tuo pačiu prasmingai išreikštus personažus, kurių gyvenimas nėra toks, kokį mums jį pristatė serialo kūrėjai pačiame pirmame epizode.
Labai šauniai buvo padirbėta ir techniniame plane. Serialas ganėtinai žvalus ir nenuobodus, o netikėtumais perpildytas vaizdo montažas, dinamiškumu pasižymėjęs operatoriaus darbas, malonus akims meninis apipavidalinimas ir, aišku, nerealus garso takelis tik dar labiau išryškino visus šio serialo privalumus.
Be jokių abejonių – Stevenas Yeunas su Ali Wong čia nepakartojami. Neįmanoma jų nemėgti, neįmanoma jais nepatikėti ir neįmanoma jiems nejausti įvairių emocijų. Tai fantastiškas duetas, kuriam nebuvo lygių. Žinoma, seriale galima pamatyti ir kitus aktorius kaip Josephas Lee, Youngas Mazino, Maria Bello, Davidas Choe ar Ashley Park, bet nė vienas iš jų neprilygo tam pasirodymui, kokį mums padovanojo jau paminėta porelė.
Apibendrinant, „Kivirčas“ be galo juokingas, bet kartu ir rimtas, draminis ir gilus pasakojimas, kurio didžiausiais koziriais tampa puikus scenarijus, neprailgstantis pasakojimo tempas ir, žinoma, nuostabus aktorių Steveno Yeuno su Ali Wong duetas.
„Bunkeris“ (angl. „Silo“), „APPLE TV+“
Per pastaruosius trejus metus augusi lyg ant mielių platforma „APPLE TV+“ galiausiai užaugo taip stipriai, kad dabar savo kokybe niekuo nenusileidžia net ir tokiems gigantams kaip „NETFLIX“ ar „HBO“. O tuo įrodymu tapo puikūs, daugiasluoksniai ir ryškūs filmai bei serialai, kuriais ši platforma kiekvieną mėnesį lepina savo vartotojus.
Tuo įrodymu tampa mane šiais metais labai sužavėjusi mokslinės fantastikos žanrui priklausanti distopinė drama „Bunkeris“ (angl. „Silo“), kurios pamatu tapo žymus amerikiečių rašytojo Hugho Howey‘ knygų ciklas.
Šio serialo siužetas primena prieš gerą dešimtmetį kine ekranizuotas knygas kaip „Bado žaidynės“ (angl. „The Hunger Games“), „Bėgantis labirintu“ (angl. „Maze Runner“) ar „Divergentė“ (angl. „Divirgent“), tačiau visumoje tai žymiai rimtesnis ir ne į paauglius orientuotas pasakojimas, kuriame pati distopinio bei autoritarinio pasaulio idėja yra išdėstyta žymiai brandesniu pavidalu. Todėl žiūrėti šį serialą yra malonu lygiai taip pat, lyg žiūrėti kokį nors gerą bei nežinomybėje iki pat galo laikantį detektyvinio pobūdžio serialą. Be to, intriga seriale auga su kiekvienu nauju epizodu, kas dar labiau pagyvina pačią peržiūrą ir neįmanoma atitraukti akių nuo to, kas vyksta ekrane. Bent jau aš serialą peržiūrėjau per vieną dieną.
Aišku, svarbiausiu serialo koziriu tampa ne tik pati distopinio pasaulio tema bei savotiška aliuzija į žmonių sukurtą bendruomenę, kurią taip noriai bando valdyti išrinktieji valdžios atstovai, bet ir palaipsniui atsiskleidžiantys personažai su jų nuosavomis siužetinėmis arkomis. Tad pažinti vieną ar kitą veikėją nėra taip ir sunku, o jų vietoje nestovinčios metamorfozės tik dar labiau intriguoja ir tiesiog neleidžia nuobodžiauti. Todėl dramaturgiškai šis serialas atrodo labai šauniai.
Pats pasaulis kol kas nėra itin spalvingas, nes kaip ten bebūtų, viskas kol kas rutuliojasi vieno konkretaus objekto viduje. Todėl suvokti, kas yra bunkeris ir kaip jis saugo žmones, galima, bet kartu tai dar ir tokia vieta, kuri savotiškai baugina dėl nežinios. Tad patirti šiek tiek baimės serialo metu irgi galima. Seriale veiksmo ne per daugiausia, bet užtat puikiai sukelta įtampa kompensuoja veiksmo nebuvimą, kas irgi yra vienas iš ryškesnių šio pasakojimo privalumų.
Man labai patiko ir vizualus šio projekto perteikimas bei jo produkcijos dizainas. Specialiųjų efektų seriale yra, bet jie visiškai nesimato plika akimi, o gerai parinkta prie rodomų scenų muzika, tvarkingas bei intrigą visuomet paliekantis montažas ir kruopštumu galintis pasigirti operatoriaus darbas paverčia šį serialą į labai patrauklų reginį.
Vaidybos plane taip pat viskas gerai. Pagrindiniame vaidmenyje turime Rebecca Ferguson, kuri kartais pavagia iš kitų aktorių visas scenas, taip pat tokius aktorius kaip Commonas, Timas Robbinsas, Davidas Oyelowo‘as, Ianas Glenas, Willas Pattonas, Harriet Walter, Geraldine James ir Rashida Jones.
Apibendrinant, „Bunkeris“ – tai rimtas savo siužetu ir akimirksniu įtraukiantis į distopinio pasaulio viziją projektas, kuris tampa ne tik vienu iš geresnių per pastaruosius keletą metų mokslinės fantastikos pavyzdžių serialo pavidale, bet dar ir puikiu įrodymu to, kad „APPLE TV+“ galutinai užaugo kaip kokybę garantuojanti platforma.
„Ašerių namų nuopuolis“ (angl. „The Fall of the House of Usher“), „NETFLIX“
Vienu iš laukiamiausių 2023 metų serialų buvo laikomas rudenį „NETFLIX“ platformoje pasirodęs naujasis mūsų dienų siaubo žanro virtuozo Mike‘o Flanagano projektas „Ašerių namų nuopuolis“ (angl. „The Fall of the House of Usher“), kurio pamatu tapo 1839 metais publikuotas to paties pavadinimo trumpas rašytojo Edgaro Alano Poe pasakojimas.
O kodėl šis serialas buvo toks laukiamas? Viskas labai paprasta. Atsakymas – Mike‘as Flanaganas, kurio darbai „Okulus“ (angl. „Oculus“), „Daktaras miegas“ (angl. „Doctor Sleep“), „Namo ant kalno šmėklos“ (angl. „The Haunting of the Hill House“) ir „Bli dvaro šmėklos“ (angl. „The Haunting of Bly Manor“), „Vidurnakčio mišios“ (angl. „Midnight Mass“) ir „Vidurnakčio klubas“ (angl. „The Midnight Club“) kalba patys už save. Tad ir šįkart mes gavome dar vieną puikiai išpildytą, įdomiai papasakotą ir kas svarbiausia, kraupiais epizodais papuoštą pasakojimą.
O įdomiausia visame tame yra tai, jog čia nėra pirmoji Edgaro Alano Poe 1839 metais pasirodžiusio kūrinio adaptacija, nes pirmą kartą ji dienos šviesą išvydo 1928 metais Prancūzijoje nebyliojo kino pavidale. Aišku, žymiausiu „Ašerių namų nuopuolio“ perteikimu iki šiol buvo režisieriaus Rogerio Cormano 1960 metais išleistas filmas „Ašerių namai“ (angl. „House of Usher“), kurį man kažkada teko žiūrėti. Ir galiu pasakyti, jog savo pateikimu jis ir dabar žiūrisi neblogai, nors ir ne taip gąsdinančiai kaip aptariamas serialas.
Na, o naujoji „Ašerių namų nuopuolio“ versija, kurią padovanojo mums Mike‘as Flanaganas, yra tiesiog puiki dėl trijų aspektų.
Pirmuoju iš jų tampa paini, ganėtinai nenuspėjama (tiems, kas neskaitė kūrinio ar nebuvo žiūrėję ankstesnių adaptacijų), įtampoje laikanti ir tiesiog įtraukiančiai papasakota istorija. Istorija, kuri neleis pamiršti jos vos tik pasibaigus peržiūrai, nes netikėtumai ir labai jau atviras finalas yra vieni iš esminių jos privalumų.
Antrasis ir mano nuomone pats svarbiausias šio serialo sėkmės aspektas – veikėjai. Jų čia turime labai daug ir visi iki vieno buvo pristatyti ryškiai, įdomiai ir su intriga. Kiekvienam pavyko ne tik atsiskleisti kaip dviprasmiškai asmenybei, bet ir išgvildenti tam tikras socialines bei moralines temas, kurios tapo tam tikru visos šios istorijos siužeto pamatu
Trečiasis aspektas, kuris manau turi irgi nemenką reikšmę bendram šio serialo efektui – „siaubo šokliai“ (angl. „jump scare“). Jais Mike‘as Flanaganas moka naudotis tiesiog nepriekaištingai, kas ir leido man patirti išties nemažai baimės stebint šią paslaptingą istoriją. Bet norint patirti visa tai, patartina serialą žiūrėti tamsiu paros metus per didelį ekraną ir su gera garso kokybe. Na, nes jeigu žiūrėsite šį reginį per kokį nors nešiojamą kompiuterį ar dar blogiau – mobilųjį telefoną ar planšetę, siaubo elementai nebus tokie ryškūs.
Techniniai šio puikaus serialo momentai nenuvilia, nes viskas čia labai primena Mike‘o Flanagano prieš tai sukurtų projektų stilių. O kraupumo suteikianti spalvų paletė, dėka garso takelio pateikta siaubo žanro atstovams būdinga šiurpi atmosfera, staigiais manevrais pereinant nuo scenos prie scenos papuoštas vaizdo montažas ir aišku kruopštumu pasižymėjęs kameros darbas leido patirti ne vieną baugų momentą peržiūros metu.
Kas liečia patį produkcijos dizainą ir meninį apipavidalinimą, tai šiuo konkrečiu atveju priekaištų jokių, nes tiek dekoracijos, tiek grimas su kostiumais leidžia patikėti tuo, kas dedasi ekrane.
Seriale pasirodę personažai nebūtų tokie šaunūs bei ryškūs, jeigu ne aktoriai, kuriuos parinko pats siaubo meistras Mike‘as Flanaganas. Tad nedaugžodžiaudamas pristatau tuos, kurie mano nuomone geriausiai įkūnijo jiems patikėtus personažus. O tokiais aktoriais yra nepakartojama Carla Gugino, Holivudo veteranas Bruce‘as Greenwoodas, Mary McDonnell, Henry‘is Thomasas, Zachas Gilfrodas, Willa Fitzgerald, Samantha Sloyan ir Rahul Kohli.
Apibendrinant, „Ašerių namų nuopuolis“ – tai dar vienas Mike‘o Flanagano laimėjimas siaubo žanre, vienas geriausių šių metų serialų ir tiesiog puiki Edgaro Alano Poe kūrinio moderni adaptacija. Serialas šiurpus, žvalus ir įtemptas, o kas svarbiausia, puikiai paliečiantis labai skaudžias, bet tuo pačiu kai kurias itin aktualias moralinio pobūdžio temas.
„Meilė ir mirtis“ (angl. „Love & Death“), „HBO“
Dar vienu puikiu šių metų „HBO“ serialu tapo pakankamai rimta tikrais įvykiais paremta kriminalinė drama „Meilė ir mirtis“ (angl. „Love & Death“). Nes tai vienas iš tų dėmesio vertų, kruopščiai papasakotų ir be galo įdomių serialų, kuris su kiekvienu epizodu ne tik įtraukia, bet ir sukuria žiūrovams nenuspėjamą intrigą.
Žinoma, tai veikia tik tuo atveju, jeigu nusprendęs pasinerti į vieną ar kitą tikrais faktais paremtą istoriją, žmogus apie ją nieko nežinos, nes kitaip visas įdomumas dings. Taip, bus smalsu stebėti kaip gi kūrėjams pavyko perkelti į ekraną tokio tipo istoriją, bet kažkokios ypatingos intrigos ji nesukels. O kaip žinia, tokiems serialams toks siužetinis manevras yra gyvybiškai svarbus.
Patiko man, jog šiame seriale labai nuodugniai buvo pateikta ne tik pati žmogžudystės situaciją, bet ir viso to nusikaltimo priežastys bei elementari priešistorė, kuri, beje, dažnai yra būdinga rutinoje gyvenančioms šeimoms. Apie ką kalbu, nepasakosiu, bet žiūrėdamas ši pasakojimą mačiau labai daug itin taiklių detalių apie šeimos vertybes, šeimyninio gyvenimo užkulisius ir tam tikrus žmonių poelgius, kurie dažnai sugeba sugriauti santuoką. Bet ar tie žmonės, kurie ryžtasi tam tikriems drastiškiems sprendimams, visuomet yra kalti ir verti smerkimo? Šiuo atveju yra dviguba tiesa, kurią privalo pasirinkti patys žiūrovai. O aš savo ruožtu tikrai pateisinu tai, kas įvyko pirmuose epizoduose, nes prie to buvo privesta.
Personažai seriale labai paprasti, prižeminti ir kas svarbiausia, natūralūs, jog jais galima patikėti nuo pat pirmų šio serialo akimirkų. Ypatingai tai liečia pagrindinį siužetinės linijos ketvertą – Kendę, Alaną, Betę ir Petą. Vieniems iš jų galima jausti milžinišką empatiją, kitiems nuoširdžią užuojautą ar net savotišką pyktį, bet svarbiausia, jog jie savo poelgiais išties sukelia daug įvairių emocijų.
Serialas nėra itin žvalus, todėl kartais teks stebėti buitinę rutiną ir galbūt netgi kažkiek nuobodžiauti, bet visumoje, šis lėtai vystomas, bet labai nuodugniai esminę temą išplėtojęs projektas iš dramaturginės pusės atrodo labai solidžiai.
Atkurtas ekrane laikotarpis ir mažo miestelio atmosfera puikiausiu būdu papildo šį pasakojimą dėka meninio apipavidalinimo niuansų kaip kostiumai, grimas ir dekoracijos. Taip pat pagirti noriu ir garso takelį, kuriame atsirado vietos tokių muzikos ikonų kaip Bee Gees, Dolly Parton, Neilas Diamondas, ABBA dainoms. Vaizdo montažas ir kameros darbas peržiūros metu irgi nesukėlė man jokio nepasitenkinimo.
Puikus pagrindinių aktorių pasirinkimas sakyčiau. Turime čia tokius talentingus ir įtikinamai jiems patikėtus personažus įkūnijusius Elizabeth Olsen, Jesse‘į Plemonsą, Lily Rabe ir Patricką Fugitą. Tad visa ši ketveriukė nusipelno pagyrų.
Apibendrinant, „Meilė ir mirtis“ – tai dramatiškas ir itin taikliai pagrindinę temą išnagrinėjęs tikrais įvykiais paremtas pasakojimas, kuris priverčia susimąstyti apie tai, kokia gi yra ta tikroji šeimos idilė ir kur yra tos moralinės ribos tarp tam tikrų sutuoktinių daromų veiksmų. O dar ir puiki vaidyba, įtraukiantis siužetas ir kokybiška išorė leidžia su dideliu malonu mėgautis šiuo išties pagirtinai sukurtu mini serialu.
„Vienas gabalas“ (angl. „One Piece“), „NETFLIX“
Sukurti kokybiškai atrodančią, dėmesį prikaustančią, žiūrovišką ir ištikimus gerbėjus nenuviliančią anime ekranizaciją Holivude – misija neįmanoma. Na, nes kaip mes puikiai žinome, beveik visi amerikiečių bandymai perkelti į vaidybinį formatą žymius japonų animacinius filmukus pavirsdavo į milžinišką šūdo krūvą.
O puikiausiu viso to įrodymu tapo 2009 metais pasirodęs niekinis filmiūkštis „Drakonų kova: Evoliucija“ (angl. „Dragonball Evolution“) ir pakankamai neseniai pristatytas fantastinis veiksmo trileris „Zodiako riteriai“ (angl. „Knights of the Zodiac“). Jeigu jų nežiūrėjote, esate išties laimingi žmonės, nes elementariai neiššvaistėte savo brangaus laiko bei sutaupėte kažkiek nervų.
Nesakau, kad nebuvo pakenčiamų ar neblogų bandymų perkelti anime į vaidybinio kino rėmus, nes tokių per pastaruosius kelis dešimtmečius tikrai pasitaikė. Tačiau bendrai iki šiol dar nebuvo pasirodęs toks holivudinis projektas, kuris prilygtų anime ar mangai.
Ir žinote ką, pagaliau ta diena išaušo, kai mes gavome išties tobulą bei jokių priekaištų nesukeliančią anime ekranizaciją. O kalbu aš, aišku, apie „NETFLIX“ platformoje pristatytą ir iš aštuonių epizodų susidedantį hitą „Vienas gabalas“ (angl. „One Piece“), kurio pamatu tapo 1997 metais išleista manga bei ne ką mažiau populiarus 1999 metų animacinis serialas.
Šį serialą, o tiksliau pirmąjį jo sezoną iš suplanuotų dvylikos, surijau vos per vieną dieną, o pasibaigus peržiūrai, pradėjau net svarstyti, kada gi vėl jį peržiūrėsiu. Visgi tokio nutrūktgalviškai smagaus, įtraukiančio savo veiksmu, stebinančio gerai parašytu scenarijumi ir kokybiško nuotykių žanro atstovo aš seniai nemačiau. O dar turint omeny, kad tai į vaidybinius rėmus perkelta žymios mangos ekranizacija, buvau be galo pakerėtas tuo, ką pamačiau ekrane.
O dėl ko mane labiausiai įtraukė šis serialas? Atsakymas akivaizdus – dėl jo paprastumo, lengvumo ir žvalumo, nes viskas kas jame yra pavaizduota, nestovi vietoje. Rodomas pasaulis funkcionuoja sklandžiai kaip koks vienas organizmas, todėl patikėti tuo, kas vyksta ekrane, net jeigu ir seriale netrūksta daugybės fantastinių elementų, galima be jokių problemų. Svarbiausia reikia suvokti, kad mums yra pristatyta išgalvota bei manga paremta istorija, kuri tiesiog veža.
Be to, šiame „NETFLIX“ projekte visos pristatytos situacijos, pateikti tam tikri siužetiniai sprendimai ir ryškiai pavaizduoti veikėjai niekuo nenusileido tam, kas buvo pateikta tiek manga puslapiuose, tiek anime seriale. Todėl galiu drąsiai teigti, jog kūrėjai su milžinišku atsidavimu, meile bei pagarba originalui pristatė mums šią įdomią istoriją.
Na, o grįžtant prie veikėjų – jie tiesiog puikūs. Kiekvienas iš seriale pasirodžiusių personažų gavo laiko ne tik atsiskleisti kaip asmenybė, bet dar ir privertė pajusti jiems visiškai skirtingas emocijas. Būtent todėl serialo eigos metu vieni iš manęs nusipelnė milžiniškos empatijos, o tuo tarpu kitų man nuoširdžiai norėjosi nekęsti.
Be gerai sukalto ir nenuobodžiai pristatyto veiksmo, serialas dovanoja gana atvirai atrodančius epizodus su kruvinais bei makabriškais elementais. Tad taip, tai nėra vaikams skirtas reginys, nes kai kurios serialo vietos galėtų jaunąjį žiūrovą tiesiog šokiruoti.
Vizualiai serialas irgi atrodo pritrenkiančiai vien dėl idealiai atkurtos ekrane dvasios ir visų tų detalių, kuriomis galėjo pasigirti anime. Tad produkcijos dizainas ir meninis apipavidalinimas aukštumoje, kaip ir pats CGI. Serialą puošią geras grimas, išskirtinės dekoracijos ir, žinoma, įdomūs veikėjų kostiumai. O fone grojanti nuotykių žanrui būdinga muzika, efektingais manevrais prifarširuotas kameros darbas ir labai dinamiškas vaizdo montažas paverčia šį pasakojimą į išties kietą reginį.
Tas žmogus, kuris buvo atsakingas už aktorių atranką, turėtų gauti iš „NETFLIX“ pinigų maišą, nes tokio idealaus aktorių pasirinkimo dar reikėtų gerai paieškoti. Nedaugžodžiausiu, nes manau, kad visi iki vieno šiame seriale pasirodę aktoriai nepriekaištingai įkūnijo jiems patikėtus personažus. Tad užtenka tik paminėti Inakį Godoy‘ų, Emily Rudd, Mackenyeu‘ą, Vincentą Reganą, Aidaną Scottą, Morganą Daviesą, Jeffą Wardą ir Armandą Aucampą, be kurių šis projektas nebūtų toks geras.
Apibendrinant, „Vienas gabalas“ – tai ne tik kol kas geriausia manga / anime vaidybinė ekranizacija, kokią man teko matyti, bet ir vienas šauniausių nuotykių žanro projektų per daugelį metų. Viskas čia yra idealu, pradedant siužetu, technine puse ir užbaigiant makabrišku atvirumu bei aktoriais, kurie pasidarbavo iš peties įkūnydami čia kultinius personažus.
„Susitraukimas“ (angl. „Shrinking“), „APPLE TV+“
Dar vienu iš 2023 metų dėmesio vertų „APPLE TV+“ serialų tampa lengvo turinio draminė komedija „Susitraukimas“ (angl. „Shrinking“), kurios pirmą iš dešimties epizodų susidedantį sezoną pasižiūrėjau vienu prisėdimu.
Prieš maždaug metus „APPLE TV+“ jau mums padovanojo vieną serialą panašia tema – „Kaimynas psichiatras“ (angl. „The Shrink Next Door“), kurį jau buvau rekomendavęs. Tačiau visgi šis naujas serialas kardinaliai skiriasi nuo mano paminėto dėl vienos paprastos priežasties. O ja tampa ne taip slegiančiai pateiktas siužetas ir lengvesnė atmosfera. Tad jeigu galėčiau lyginti „Susitraukimą“ su kuo nors, juo taptu vienas šauniausių pastarųjų kelerių metų televizinių komedinių projektų „Tedas Lasas“ (angl. „Ted Lasso“), kuris, beje, irgi buvo išleistas „APPLE TV+“.
Kiekviename „Susitraukimo“ epizode mes susiduriame su komiškomis, rimtomis ir susimąstyti priverčiančiomis situacijomis, kurios yra pateiktos ganėtinai paprastai bei suprantamai, kad pernelyg gilintis į tai, kas yra rodoma ekrane kaip ir nereikia. Todėl pats serialas sukuria puikios pramogos pavidalą ir neleidžia nuobodžiauti nė vieną akimirką, o ir pasijuokti čia tikrai bus iš ko.
Taip pat pati istorija yra įdomi, jautriai pateikta ir su savotiškais komediniais momentais, be kurių, manau, ši istorija nebūtų tokia žavi. Ir viskas, aišku, yra perteikiama per pagrindinio personažo matomą prizmę bei kuriozines situacijas, į kurias jis dažnai patenka ne savo noru. Tačiau ir be jo yra veikėjai, kurie čia yra ne tik puikiai pristatyti, bet tuo pačiu daugelis iš jų tampa neatsiejamu šio serialo dramaturgijos varikliu. Kai kurie pasirodo epizodiškai, o kai kurie gauna nemažai ekraninio laiko, kad jų dėka pagrindinis personažas galėtų palaipsniui atsiskleidinėti kaip viduje gyjanti asmenybė.
Techninė serialo pusė gana standartiška tokio pobūdžio projektams, todėl kažko labai peržiūros metu nepamačiau. Kameros darbas, montažas, meninis apipavidalinimas ir garso takelis nesukėlė man jokio nepatugumo, todėl viskas susižiūrėjo gana maloniai ir kartu smagiai, jog nepastebėjau, net kaip prabėgo tos penkios valandos.
Seriale turime ir gerus aktorius. Mano mėgstamas Jasonas Segelas, kurį daug kas labiausiai asocijuoja su serialu „Kaip aš susipažinau su jūsų mama“ (angl. „How I Met Your Mother“), buvo fantastiškas. Ne ką prasčiau pasirodė ir Holivudo legenda Harrisonas Fordas, kuris pastaruoju metu pradėjo reguliariai rodytis serialuose, dėl ko, aišku, galima jį pagirti. Tačiau ir be šių žvaigždžių seriale yra daug tokių gerų aktorių kaip Luke‘as Tennie‘is, Jessica Williams, Michaelis Urie‘is, Lukita Maxwell, Christa Miller ir mane labiausiai nustebinęs savo buvimu čia – Tedas McGinley‘is. Kodėl? Na, nes čia pats Džefersonas iš „Vedęs ir turi vaikų“ (angl. „Married with Children“). Kokia nostalgija, kokia nostalgija...
Apibendrinant, „Susitraukimas“ – tai labai pozityvus, komiškas, įdomiai išvystytas ir prasmingų minčių apie saviugdą turintis pasakojimas, kuriam dar pliusą uždeda ir nuostabus aktorių kolektyvas su Jasonu Segelu ir Harrisonu Fordu priešaky.
„Grįžtamasis ryšys“ (angl. „Feedback“), „NETFLIX“
Alkoholizmas – baisi priklausomybė ir nepavydėtina psichologinė liga, kurios padariniai kiekvienais metais paliečia milijonus žmonių visame pasaulyje. Ir labai smagu, kad apie alkoholizmą ne tik kalbama medijose, bet ir pakankamai dažnai pasirodo visokie filmai bei serialai, kuriuose galime iš itin atviros perspektyvos pažvelgti į šią skaudžią problemą. Na, o dažniausiai tokio pobūdžio projektai atkeliauja iš mūsų kaimyninės šalies Lenkijos.
Šiais metais „NETFLIX“ platformoje pasirodė mini serialas „Grįžtamasis ryšys“ (angl. „Feedback“), kuris lygiai taip pat kaip ir tokie nuostabūs lenkiški filmai „Iki dugno“ (angl. „Playing Hard“) ir „Stiprusis angelas“ (angl. „The Mighty Angel“), atkreipia dėmesį į alkoholikų kasdienybę, o kartu, dėka gudriai susukto detektyvo, pabrėžia tam tikras šios baisios priklausomybės pasekmes. Projektas buvo paremtas bestseleriu tapusio Jakubo Żulczyko romano motyvais.
Šis serialas mano nuomone irgi yra iš tų kokybiškų ir dėmesio vertų darbų, nes peržiūros metu nuo pat pradžios atsiranda įtampa, kuri pavirsta į išties kokybiškai susuktą nežinomybę iki pat finalo. Tad intrigos čia tikrai netrūksta, kas ir pagyvina peržiūrą.
Seriale yra gvildenamos dvi temos – pagrindinė detektyvinio pobūdžio žmogaus paieškos bei alkoholizmo problema, kuri, mano nuomone, yra esminiu viso šio serialo siužetinės linijos varikliu. Žiūrovai gauna ne tik labai atvirą, skaudų bei emocionaliai sunkų žvilgsnį į alkoholizme paskendusį žmogų, bet dar ir gauna progą pamatyti iš šono, kaip atrodo tokio žmogaus aplinka.
Nieko daugiau nesakysiu, bet tik užsiminsiu, jog ši serialo dalis paveikia ganėtinai stipriai, jog sulaukus finalo, turėtų būti sunku sutvardyti sukauptas neigiamas emocijas. Bent jau man buvo išties nemalonu ir pikta, o kartu, visas šis reginys leido susimąstyti apie kai kuriuos gyvenimo aspektus.
Personažai seriale atsiskleidžia labai lėtai, palaipsniui ir kartu intriguojančiai, todėl visas jų atsiskleidimas ir savotiška metamorfozė įvyksta jau einant šiam pasakojimui link finišo tiesiosios. Ir galiu pasakyti, jog dramaturgiškai tai buvo išties stiprus reginys, kuris mane papirko savo natūralumu.
Techniškai serialas sukaltas tvarkingai, dėl ko pati intriga yra išlaikoma iki pat galo dėka kruopštaus ir paslaptis mokančio saugoti vaizdo montažo. Garso takelis puikus, nes visos įtampos nestokojančios kompozicijos puikiausiu būdu sugebėjo sukurti slegiančią ir autentiškumu spinduliuojančią atmosferą. Kameros darbas ir meninis apipavidalinimas buvo irgi tvarkoje.
Na, o serialas tikriausiai nebūtų toks puikus, jeigu ne vienas nuostabus aktorius – Arkadiuszas Jakubikas, kurį laikau vienu iš iškiliausių šių dienų lenkų aktorių. Iš jo emocijos liejosi laisvai, o kiek daug ekspresijos jos veiksmuose ir pokalbiuose, jog tiesiog vienas malonumas man buvo stebėti tokį stiprų aktorinį pasirodymą ekrane. Pagirti manau verta ir pagrindinio veikėjo sūnų įkūnijusį Jakubą Sierenbergą, mamos vaidmenį atlikusią Dominiką Bendarczyk ir detektyvą suvaidinusį Przemysławą Bluszczą.
Apibendrinant, „Grįžtamasis ryšys“ – tai ne tik puikus savo siužetiniais sprendimais, painią istoriją gvildenantis ir gerus aktorių pasirodymus turintis „NETFLIX“ projektas, bet dar ir pasakojimas, kurio viena iš pagrindinių temų tapo labai skaudi alkoholizmo problema, kuriai šiame seriale buvo skirta itin daug dėmesio.
„Deizė Džouns ir grupė The Six“ (angl. „Daisy Jones & The Six“), „AMAZON PRIME“
Mano kuklia nuomone, geriausiu muzikos laikotarpiu buvo 1960 – 1990 metų tarpas, kada gimė tokios legendos kaip The Rolling Stones, The Beatles, The Who, Black Sabbath, Led Zeppelin, Judas Priest, Pink Floyd, Queen, AC/DC, The Ramones, The Eagles, The Doors, The Kinks, Metallica, Cream, Van Hallen, Guns N‘ Roses, Fleetwood Mac, Genesis, Creedance Clearwater Revival ir dar daug kitų nuostabių atlikėjų, kurių sukurta muzika iki šiol džiugina milijonus senų ir jaunų melomanų.
Ir pastaruoju metu pakankamai aktyviai yra kuriami biografiniais motyvais paremti vaidybiniai filmai bei serialai apie įvairias muzikos legendas. Tiesa, nors dauguma iš tų projektų yra išties puikūs, bet tuo pačiu turintys nemažai iškraipytų faktų, kad kažkiek sumenkina jų vertę.
Todėl kartais smagu pasinerti į istoriją, kuri kaip ir yra apie konkretų laikotarpį muzikoje, o jos epicentre atsiduria kažkoks atlikėjas, bet viskas yra pateikta per išgalvotą prizmę, dėl ko vėliau žiūrovui nereikia skųstis apie kažkokius biografinius neatitikimus.
Būtent tokiu pasakojimu tampa šiais metais „AMAZON PRIME“ platformoje pasirodęs ir iš dešimties epizodų susidedantis mini serialas „Deizė Džouns ir grupė The Six“ (angl. „Daisy Jones & The Six“), kurio pamatu tapo rašytojos Taylor Jenkins Reid 2019 metais išleistas romanas.
Nenoriu pernelyg daug „spoilinti“ apie šio serialo siužetą, nes manau, kad patys turite pamatyti, kaip atrodė šios jaunos ir labai perspektyvios grupės kelias į muzikos Olimpą. Ir nors tai išgalvota bei nieko su tikrove neturinti istorija, ji yra labai artima daugumai mano paminėtame laikotarpyje susikūrusių grupių, kurios arba sugebėdavo susiimti ir toliau tęsti savo veiklą, arba visgi nutraukti bendradarbiavimą.
Todėl pati šio serialo tema buvo perteikta labai pagirtinai, dėl ko stebėti veikėjų likimus ir jaudintis dėl jų buvo galima nuo pat pirmų epizodų. O kas įdomiausia, jog šis serialas nėra paremtas biografiniais motyvais, todėl nuspėti jo baigties tikrai nėra lengva. Ir mane, tiesą sakant, finalinis epizodas kažkiek mane „ištaškė“, todėl net vienu momentu apsiverkiau, nes tai buvo išties emocionali ir širdį virpinanti pabaiga.
Siužetas yra pateiktas per savotiškos dokumentikos stilių, o pats jo tempas pradžioje yra gana lėtas, nes visgi mums buvo bandoma parodyti visą veikėjų ir susiklosčiusios situacijos ekspoziciją, kad mes suprastume, kaip gi toliau gali rutuliotis istorija ir kokia linkme viskas gali nukrypti. Tai mano nuomone puiku, nes dramaturgiškai serialas įgavo išties rimtą pamatą gerai ir emocionaliai dramai, kurios vienu iš svarbiausių kozirių kaip tik buvo personažų konfliktai. Apie juos nenoriu užsiminti, nes „spoileriai“, bet trumpai pasakysiu, jog kiekvienas iš pagrindinių ir antraplanių veikėjų seriale sugebėjo kuo puikiausiai atsiskleisti kaip gilios asmenybės, dėl ko suvokti jų daromus sprendimus buvo ne taip ir sunku. Be to, intriga ir nežinomybė čia irgi sužaidžia labai svarbų vaidmenį. Na, o tokie malonumai kaip alkoholizmas, seksas, narkotikai bei nesąmonių darymas kaip ir priklauso roko žvaigždėms, buvo pateikti iš labai ryškios pozicijos.
Žinoma, žiūrint tokio pobūdžio dramas, norisi autentikos fone. O ją mes gauname dėka puikaus ir itin tiksliai rodomą laikotarpį ekrane atkūrusio meninio apipavidalinimo. Jau aš nekalbu apie solidų produkcijos dizainą, kuris ne ką mažiau džiugina. Dekoracijos, kostiumai, grimas ir šukuosenos be priekaištų, kaip ir priklauso solidžiam projektui apie vieną iš ryškiausių roko muzikai laikotarpių, bet visgi mano mėgstamiausiu šios juostos techniniu niuansu tampa pati muzika.
Filmui specialiai buvo sukurtos dainos, kurias atlikinėjo fiktyvi grupė The Six, o fone skambėję legendiniai kūriniai tiesiog sušildė mano melomanišką širdį. O išgirsti čia galima tokių legendų dainas kaip The Byrds, Creedance Clearwater Revival, The Animals, T. Rex, Tammy Wynette, Aerosmith, Barry‘is Manilow, The Beach Boys, Edith Piaf, Boston ir dar daug kitų.
Vaidybos plane seriale irgi viskas aukštame lygyje. Man labai patiko chemija tarp aktorių Riley Keogh ir Samo Claflino, kurie ir atliko pagrindinius vaidmenis šiame pasakojime. Tai buvo emocionalus, įtikinamas ir ryškus pasirodymas, kuris nubloškė visus kitus seriale pasirodžiusius aktorius. O kiti aktoriai, beje, vaidino irgi fantastiškai, bet ne taip stipriai. Tarp ryškiausių antraplanių aktorių išskirčiau tokius talentus kaip Camila Morrone, Timothy‘į Olyphantą, Tomą Wrightą, Suki Waterhouse, Rossą Partridge‘ą ir Willą Harrisoną.
Apibendrinant, serialas „Deizė Džouns ir grupė The Six“ – tai nuostabus biografinio tipo dramos pavyzdys. Čia ne tik yra pateikiama išgalvota, bet puikiai išvystyta istorija, jaučiama stipri dramaturgija ir tikroviškai parodomas roko žvaigždžių gyvenimo būdas, bet dar ir techniškai solidus kūrinys, kuriame skamba nemirtingos ir į muzikos istoriją patekusios dainos.
„Brangus vaikas“ (angl. „Dear Child“), „NETFLIX“
Ieškodamas sau „NETFLIX“ platformoje kokio nors nematyto kriminaliniam žanrui priklausančio projekto, netikėtai užtaikiau ant vokiečių mini serialo „Brangus vaikas“ (angl. „Dear Child“), kurio pamatu tapo žymus rašytojos Romy Hausmann 2019 metais išleistas romanas. Ir žinote ką... Serialas mane įtraukė nuo pat pirmos jo minutės, jog šešias serijas sužiūrėjau vienu prisėdimu.
Mano nuomone, „Brangus vaikas“ tampa puikiu kokybiško kriminalinio trilerio pavyzdžiu, kuriam neįmanoma atsispirti dėl kelių paprastų priežasčių – intrigos bei įtampos.
Kas skaitote mano atsiliepimus, apžvalgas ir recenzijas, puikiausiai žinote, jog niekada nepalieku „spoilerių“, aptardamas kokį nors filmą ar serialą. O šiuo atveju turiu būti dar labiau diskretiškesnis, nes visgi kalba eina apie nežinomybėje laikantį pasakojimą, kuris su kiekviena nauja serija įtraukia vis labiau ir labiau į išties gerai suregztą siužetinę liniją.
Iki pat finalinės serijos nėra viskas taip aišku kaip gali pasirodyti, todėl staigmenų ir netikėtų siužetinių posūkių, o kas svarbiausia, intrigos, seriale pakankamai daug, todėl nuobodžiauti jo peržiūros metu būtų labai sunku net ir tiems žiūrovams, kurie mėgsta šaudo-gaudo tipo pasakojimus. Na, bet prasitarsiu – veiksmo seriale irgi kažkiek yra, todėl visa istorija nesisuka vien tik apie nelaisvėje buvusias aukas.
Veikėjai seriale pateikti pagal labai šabloninį, bet kartu dramaturgiškai stiprų tokio pobūdžio pasakojimams būdingą paveikslą, dėl ko empatijos kai kuriems iš jų man netrūko, o kai kurie iš jų kėlė labai daug klausimų, todėl man asmeniškai buvo išties smalsu, kaip gi visi seriale pristatyti veikėjai atsiskleis ir kokiomis paslaptimis nustebins. Ir taip, nustebino, bet, deja, negaliu nieko daugiau pasakyti.
Serialas nėra labai skystas ir sterilus, todėl jame galima pamatyti išties žiaurius bei silpnų nervų žiūrovams nepatartinus vaizdus. Bet visa tai mano kuklia nuomone tiesiog sustiprina bendrą psichologinį poveikį žiūrovui ir tuo pačiu suteikia šiam reginiui įtikinamesnį pavidalą.
Techniniai serialo aspektai puikūs. Tiek produkcijos dizainas, tiek meninis apipavidalinimas, tiek muzika leido pasinerti į šią kraupią istoriją dar labiau vien dėl ekrane sukurtos tikroviškos bei baugios atmosferos. Gerą įspūdį paliko man kameros darbas bei vaizdo montažas, be kurių intriga nesugebėtų taip gerai išsilaikyti iki pat finalinio šio serialo epizodo.
Patiko man ir aktorių vaidyba. Serialą žiūrėjau vokiškai su angliškais titrais, todėl visos aktorių emocijos buvo perteiktos natūraliai, dėl ko raginu ir Jus įvertinti jį be jokio dubliuoto varianto. O iš aktorių labiausiai išskirčiau Kim Riedle, Nailą Schuberth, Hansą Lową, Haley Louise Jones ir Justusą von Dohnany‘į. Bent jau jie mano akimis pasirodė čia geriausiai.
Apibendrinant, „Brangus vaikas“ – tai iki pat finalinių titrų įtampoje bei nežinomybėje laikantis, labai skaudžią bei žiaurią istoriją pristatęs ir visiškai neprailgstantis iš šešių epizodų susidedantis vokiečių kriminalinis trileris.
