Iš karto pasakysiu, kad sąraše bus tik nauji, originalūs ir limituotą epizodų skaičių turintys projektai, o ne jau antro ar kelinto sezono sulaukę serialai. Taip pat prie kiekvieno serialo trumpo aprašymo pridėsiu ir platformų pavadinimus, kuriose man teko juos žiūrėti. Tikiuosi mano šių metų pasirinkimai patiks ir Jums!

GERIAUSIŲ 2022 M. PLATFORMOSE RODYTŲ SERIALŲ TOP 20

„Tokijo policija“ (angl. „Tokyo Vice“), „HBO“

Šiais metais mano labiausiai laukiamas originalus serialas buvo kriminalinis ir tikrais įvykiais paremtas „HBO“ projektas „Tokijo policija“ (angl. „Tokyo Vice“). Tuo nereikia stebėtis, nes šio televizijos tinklo kuriami kriminalinio pobūdžio serialai visuomet žavėjo žiūrovus stipriomis, brutaliomis, tikroviškomis ir originalumo nestokojančiomis istorijomis, kuriomis neįmanoma nesimėgauti.

Būtent taip ir būtų galima apibūdinti šį balandžio pradžioje „HBO“ pasiekusį kriminalį pasakojimą, kurio pamatu tapo žurnalisto ir reporterio Jake‘o Adelsteino memuarai „Tokijo policija: Amerikietis reporteris apie policijos korupciją Japonijoje“ (angl. „Tokyo Vice: An American Reporter on the Police Beat in Japan“).

Manau, kad tema, kuri yra gvildenama šio serialo metu, yra tiesiog nuostabiai iliustruota. O tai leidžia mums pažvelgti į jakudzų pasaulį bei korumpuotą Japonijos teisėsaugos pusę iš itin atviros perspektyvos. Todėl jeigu kalbėti apie amerikiečių produkuotus projektus apie jakudzas, šis yra bene tiksliausias ir geriausiai išvystytas, nors, tiesą pasakius, man nuoširdžiai patinka 1974 metų Sydney‘io Pollacko surežisuotas filmas „Jakudza“ (angl. „Yakuza“) dėl savo romantiškesnio požiūrio į šiuos nusikaltėlius, bet tuo pačiu ir dėl tikroviško turinio.

Be abejo, ne tik jakudzos gyvavimo užkulisiai šiame seriale yra pateikti tikroviškai bei įdomiai, bet kartu dar ir policijos neveiksnumas, korupcija bei visiškas nusileidimas šiai kriminalinei organizacijai, dėl ko galima tik dar stipriau įnikti į rodomą ekrane temą. Be to, dar mums yra pateikiamas žurnalistinis tyrimas dėka reporterio daromo darbo ir jo noro suvokti, kodėl jakudza Japonijoje turi tokią didelę svarbą ir galią, prieš kurią ne kiekvienas aukštai stovintis pareigūnas sugeba šakotis.

Brutalumas, atvirumas, tikroviškumas irgi čia turi nemažą svarbą bendram efektui, o personažai, kurie tapo šios istorijos siužetinės linijos vedliais, irgi turi ką parodyti bei pasakyti.

Iš techninių niuansų, serialas atrodo fantastiškai. Tai labai stilingas, puikiai japonišką atmosferą skleidžiantis ir maloniais vaizdais akis džiuginantis projektas, kurio kameros darbas, vaizdo ir garso montažas bei muzikinė palyda nesukelia visiškai jokio diskomforto.

Aktorių pasirinkimas pagrindiniams vaidmenims taiklus. Ypatingai džiaugiuosi, kad vieną iš svarbiausių šio serialo vaidmenų atliko mano itin mėgstamas japonų kino veteranas Kenas Watanabe. Jis čia buvo kaip visuomet nepakartojamas. Taip pat puikiai su savo vaidmeniu susidorojo Anselis Elgortas. Seriale buvo galima pamatyti dar ir ryškius personažus įkūnijusius Rachel Keller, Sho Kasamatsu ir Rinko Kikuchi.

Apibendrinant, serialas „Tokijo policija“ – tai teisingai ir atvirai jakudzos užkulisius parodęs bei korupciją Japonijos teisėsaugoje atskleidęs pasakojimas, kuris nuo pirmos akimirkos sugeba įtraukti ir su kiekvienu nauju epizodu vis labiau sudominti. O gera vaidyba, puiki techninė dalis ir nenuobodus įtampoje laikantis siužetas tik sustiprina bendrą šio „HBO“ projekto efektą.

„Pasiūlymas“ (angl. „The Offer“), „PARAMOUNT+“

1972 metais pasirodęs režisieriaus Franciso Fordo Coppolos „Krikštatėvis“ (angl. „The Godfather“) – vienas svarbiausių ir didingiausių visų laikų filmų. Tačiau šis kino stebuklas taip ir galėjo neišvysti dienos šviesos bei likti Mario Puzo parašytos knygos puslapiuose, jeigu ne keli užsispyrę žmonės.

Būtent apie šį kino studiją „Paramount“ išgelbėjusį nuo bankroto šedevrą bei jo atsiradimo kino ekranuose aplinkybes pasakoja šiais metais „Paramount+“ platformą pasiekęs iš dešimties epizodų susidedantis mini serialas „Pasiūlymas“ (angl. „The Offer“), kurį dalinai režisavo iš „Rocketman“ (angl. „Rocketman“) ir „Erelis Edis“ (angl. „Eddie the Eagle“) žinomas Dexteris Fletcheris, o viena iš prodiuserių tapo jo žmona Dalia Ibelhauptaitė.

Žinote, nors ir koks geras bei įdomus yra „Krikštatėvis“, kurį pats žiūrėjau mažiausiai penkiasdešimt kartų, visgi jo sukūrimo istorija yra ne ką mažiau intriguojanti bei apipinta įvairiais mitais. Todėl keista, kad tik dabar studija „Paramount Pictures“ pasiryžo ekranizuoti šį išties unikalų bei kvapą gniaužantį pasakojimą, kuriame irgi neapsieita be mafijos įsikišimo.

Seriale matome kelias istorijas: prodiuserių, rašytojo ir režisieriaus, kurie visais įmanomais būdais bandė įgyvendinti savo užmojus, mafijos, kuri trukdė būsimo hito produkcijai, ir, aišku, pačios studijos „Paramount“ užkulisius su tuometine Holivude vyraujančia politika. Visos šios istorijos buvo suplaktos į vieną ir pateiktos taip gracingai bei skoningai, jog neįmanoma buvo atitraukti akių nuo to, kas vyksta ekrane. Ir nors pati istorija buvo pakoreguota ir tam tikri momentai apžaisti, visgi galiu teigti, jog autentiškumo šiame projekte yra labai daug, o tai tik dar labiau sustipriną jo poveikį.

Tiesa, šis serialas savo pateikimu ir požiūriu į rodomą laikotarpį primena Quentino Tarantino juostą „Vieną kartą Holivude“ (angl. „Once Upon a Time... in Hollywood“), kas, mano nuomone, šiek tiek gali trikdyti kai kuriuos nepasiruošusius žiūrovus. Apie ką kalbu? Viskas labai paprasta. Norint mėgautis kiekviena šio serialo minute, privalote išmanyti to laikotarpio kiną, žvaigždes, intrigas ir Holivude vyraujantį gyvenimo būdą. Kitu atveju išgirsite milžinišką kiekį pavardžių ir filmų pavadinimų, kurie jums nieko nesakys. Na, o sinefilams čia yra tikra fiesta tiek akims, tiek ausims.

Tačiau atmetus žinių bagažą apie Holivudą, serialas susikoncetruoja ties keliais konkrečiais veikėjais, be kurių ne tik filmas „Krikštatėvis“, bet ir pati industrija sunkiai egzistuotų. Tad žiūrovams yra pateikiami tikri kino gigantai, kurie būtent dėka „Krikštatėvio“ vėliau pavirto į tikras legendas.

Be to, galime susipažinti su sunkiu prodiuserių darbu, pasipūtusiais aktoriais, įkvėpimo negaunančiais scenaristais ir dar kitais prie šio filmo dirbusiais ir kino industriją tada atstovavusiais žmonėmis. O mafija... Su jos įsikišimu buvo sužaista tiesiog fantastiškai. Tačiau neprasitarsiu, kas ir kaip, nes nenoriu gadinti įspūdžių.

Iš techninių momentų – tikras saldainis. Produkcijos dizainas ir meninis apipavidalinimas tobulai perteikė vaizduojamo laikotarpio autentiką, todėl visos 1969–1972 metų tendencijos ir mados buvo pateiktos su milžinišku kruopštumu. Dekoracijos, kostiumai, šukuosenos, grimas irgi aukštumoje.

Didelį malonumą peržiūros metu sukėlė ir garso takelis, kuriam buvo surinkti tikri ano laikotarpio hitai. Tarp jų buvo galima išgirsti The Kinks, The Rolling Stones, Jimio Hendrixo, T.Rex ir Eltono Johno dainas, kas tik pridėjo papildomą balą šiam televiziniam projektui.

Priekaištų neturiu nei vienam aktoriui. Visi suvaidino tiesiog fenomenaliai, pradedant Danu Fogleriu, Milesu Telleriu, Matthew Goodu ir užbaigiant Juno Temple, Giovanniu Ribisiu su Colinu Hanksu. Ir kaip jie visi tiko čia ne vien dėl savo aktorinių sugebėjimų, bet dar ir dėl jų suvaidintų žmonių išvaizdos panašumų.

Apibendrinant, serialas „Pasiūlymas“ – tai vienas geresnių 2022 metų originalių projektų, kuris savo kinomaniškumu ir išties puikiai pristatyta istorija sugeba įtraukti nuo pradžios iki finalo bei tuo pačiu supažindinti mus informatyvia forma su legendinio „Krišktatėvio“ kūrybos užkulisiais ir visa tuometine kino industrija.

„Atskyrimas“ (angl. „Severance“), „APPLE TV+“

2022-ieji mane išties maloniai nustebino gerais, originaliais ir dėmesio vertais serialais. Ir vienu iš tokių puikių bei mano nuomone geriausių šių metų televizinių projektų yra „APPLE TV+“ platformoje pasirodžiusi psichologinė mokslinės fantastikos drama „Atskyrimas“ (angl. „Severance“).

Žinote, rašyti atsiliepimus apie „mindfuck“ tipo filmus ar serialus yra tikrai sunku, nes tiesiog nesinori atskleisti per daug svarbių detalių, kurios galbūt sugadintų peržiūrą. Būtent dėl to ir apsiribosiu vos kelių aspektų paminėjimu, dėl kurių mano kuklia nuomone ir yra verta pasinerti į „Atskyrimą“.

Tad vienu iš svarbiausių momentų čia tampa visiškai nenuspėjamas ir įtampoje laikantis siužetas. Iki pat finalinės pirmojo sezono serijos sunku suvokti, kas čia vyksta ir kurie iš pristatytų seriale veikėjų yra geri, o kurie blogi. Todėl spėlioti kas yra kas ir kokia linkme išsirutulios šis pasakojimas, sudėtinga ir kartu smagu, nes peržiūros metu tenka gerokai pakrutinti galvą. O ir įvairūs įvykiai, apgaulė, teorijos irgi priduoda savito žavesio, be kurio seansas nebūtų toks ryškus ir įtraukiantis. Pats sužiūrėjau visas devynias serijas vienu prisėdimu, nes elementariai negalėjau atsitraukti nuo televizoriaus ekrano.

Kaip jau sakiau, personažai seriale savo pateikimu yra įdomūs ir tuo pačiu paslaptingi, dėl ko kiekvienam iš jų yra skiriamas atskiras dėmesys bei savotiška ekspozicija, kuri leido lengviau juos perprasti ir kartu pamėgti. Jau aš nekalbu apie puikius ir susimąstyti priverčiančius dialogus bei bendrą dramaturgiją, be kurios šis serialas nebūtų toks patrauklus. Tad ir filosofinių minčių, socialinių aspektų bei aktualių visuomenei klausimų nagrinėjimo seriale irgi pakanka, kad jį būtų galima priskirti prie intelektualesnių bei daug kam iš mūsų artimas temas gvildenančių projektų.

Iš techninių momentų man labiausiai patiko šio serialo minimalizmas ir produkcijos dizainas, kuris leido puikiausiu būdu atskirti personažų darbo ir asmeninio gyvenimo užkulisius. Dekoracijos, operatoriaus darbas, slegianti ir kartu ramybe alsuojanti muzika tapo vienais iš geresnių šio „APPLE TV+“ projekto audiovizualios pusės pliusų. Tvarkingas vaizdo montažas pristatė vientisą ir intriguojančiai sukaltą istoriją su nemenka įtampos doze, kuri irgi buvo labai svarbi bendram šio serialo efektui.

Aktorių kolektyvas buvo irgi šaunus. Labiausiai savo vaidybiniais sugebėjimais čia išsiskyrė Adamas Scottas, Johnas Turturro‘as, Zachas Cherry‘is, Patricia Arquette ir Christopheris Walkenas. Buvo tiesiog vienas malonumas stebėti ekrane šiuos nuostabius aktorius.

Bendrai, serialas „Atskyrimas“ – tai puikus savo gvildenama istorija serialas, kuris nuo pradžios iki pat finalo laiko įtampoje ir nežinioje, dėl ko nuobodžiauti čia net nėra kada. Bent jau man šis projektas tampa vienu iš ryškiausių ir įdomiausių 2022 metų serialų, kurio antrojo sezono laukiu su dideliu nekantrumu.

„1899-ieji“ (angl. „1899“), „NETFLIX“

Padovanoję „NETFLIX“ platformos vartotojams tris nuostabius 2017–2020 metais leidžiamo serialo „Tamsa“ (angl. „Dark“) sezonus, vokiečių režisierių Barano bo Odaro ir Jantje Friese tandemas neužmigo ant laurų ir jau 2021 metais pasinėrė į naujo projekto kūrybos procesą. Ir tuo projektu tapo mistinio pobūdžio psichologinio siaubo trileris „1899-ieji“ (angl. „1899“), kuris asmeniškai man tapo pačiu laukiamiausiu lapkričio mėnesio serialu.

Po nuostabaus serialo „Tamsa“ peržiūros nesitikėjau, kad jo kūrėjai sugebės mane dar kartą nustebinti. Tačiau jiems pavyko, todėl nuoširdžiai džiaugiuosi, kad kėliausi labai anksti, kad galėčiau kuo skubiau įvertinti šį naują puikų projektą. Kodėl jis toks nuostabus? Čia jau pernelyg daug pasakoti negaliu, nes kaip ir su „Tamsa“ ar kitais „mindfuck“ elementus turinčiais filmais bei serialais, reikia išlaikyti intrigą ir elementariai vengti visų įmanomų „spoilerių“.

Todėl pasakysiu tik tiek, jog „1899-ieji“ yra puikus tuo, jog iki pat galo nežinai, kaip gi išsirutuliuos siužetas. Taip pat nuo pat pirmo epizodo kūrėjai bando žaisti itin gudrų žaidimą su žiūrovais, kad tie savo ruožtu galėtų sukti galvą ir svarstyti, kas gi vyksta ekrane ir kodėl vieni įvykiai yra pateikti taip, o kiti visiškai skirtingai. Toks bandymas supainioti žiūrovą sukuria ekrane išties nuostabų reginį, kurio dalyviais mes patys ir tampame. Tad įsivelti į šio serialo istoriją galima akimirksniu, nes jis ne tik maloniai stebina siužetiniais sprendimais, bet dar ir leidžia tam tikrais momentais patirti nuostabų įtampos jausmą.

Pats pasakojimais vienais ar kitais momentais atrodo lėtas, bet nuo to tik geriau, nes dėl ilgų ir prasmingų dialogų, detektyviniam žanrui būdingo tyrinėjimo ir veikėjų asmeninio žvilgsnio į susiklosčiusias situacijas galime tiesiog geriau pažinti visą šio serialo koncepciją, kuri netgi šiek tiek gąsdina savo idėja. O ir nemalonių akimirkų seriale netrūksta, dėl ko jį galima drąsiai priskirti prie siaubo žanro projektų.

Kaip jau užsiminiau, seriale matome daug įdomių ir daugiakultūrių personažų, kurių nuoseklus pažinimas bei suvokimas apie jų praeitį, dabartį ir ateitį yra labai svarbus. Būtent todėl jų pakankamai atviras pateikimas tampa vienu iš stipriausių elementų. Su vienais galime lengvai susitapatinti ir kartu juose pamatyti save ar mus supančius artimus žmones, o kitiems jausti ne itin pozityvius jausmus dėl jų daromų sprendimų ar pasaulėžiūros. Tas irgi pagyvina peržiūrą.

Techniškai serialas atrodo labai gerai. Tas niūrumas, pilkumas, pesimistiškai nuteikiantis laikotarpis ir produkcijos dizainas pakeri savo meniniais sprendimais. Tad dekoracijos, kostiumai, grimas, šukuosenos atitinka rodomo laikotarpio aktualijas, o nuostabiai šiurpi muzika, atviras bei staigiais manevrais pasižymintis kameros darbas ir vaizdo montažas leidžia peržiūros metu patirti nejaukias bei kartu emocijų kupinas akimirkas.

Turime čia nemažai gerų aktorių, kurie, mano nuomone, pasistengė kaip įmanoma įtikinamiau perteikti jiems patikėtus veikėjus, todėl užteks paminėti labiausiai iš minios išsiskyrusių aktorių vardus. Tai Emily Beecham, Clara Rosager, Richardas Hope‘as, Maria Elwolter, Rosalie Craig, Miguelis Bernardeau, Mathilde Ollivier ir Antonas Lesseris.

Bendrai, serialas „1899-ieji“ – tai intriguojantis ir šiurpinantis savo koncepcija psichologinio pobūdžio draminis siaubo trileris, kuris laiko įtampoje ir sukuria ekrane tokią gerą intrigą, jog neįmanoma atitraukti akių nuo ekrano.

„Lakers“ dinastijos pakilimas“ (angl. „Winning Time: The Rise of Lakers Dynasty“), „HBO“

Aš nuoširdžiai nežinau, koks yra JAV kabelinės televizijos „HBO“ sėkmės receptas, bet jie metai iš metų džiugina kokybiškais, dėmesio vertais ir itin žiūroviškais įvairių žanrų serialais. Ir šiais metais be kriminalinių projektų, rimtų socialinių dramų ar gudriai sukaltų detektyvų, mes turėjome galimybę pasimėgauti tikrais įvykiais paremtu, kažkiek komišku ir dokumentinį stilių turinčiu sporto temą gvildenančiu serialu „Pergalių metas: „Lakers“ dinastijos pakilimas“ (angl. „Winning Time: The Rise of Lakers Dynasty“).

Esu matęs nemažai filmų apie krepšinį bei jo užkulisius. Vien ko vertas yra 2021 metais pasirodęs „Stumdymasis“ (angl. „Hustle“) su Adamu Sandleriu priešaky. Bet visgi kaip veikia „NBA“ užkulisiai ir vieno ar kito krepšinio klubo politika, nei vienas iš filmų nesugebėjo taip kruopščiai perteikti kaip šis „HBO“ serialas, kuriam jau yra ruošiamas antrasis sezonas.

Dėl ko šis serialas yra toks įdomus? Viskas labai paprasta. Dėl jo labai lengvo, informatyvaus ir nestandartinio pateikimo, kuris yra labai priartintas prie tokių juostų kaip „Valdžia“ (angl. „Vice“) ar „Didžioji skola“ (angl. „The Big Short“). Kam aš paminėjau šiuos su sportu nieko bendro neturinčius filmus? Ogi todėl, jog vienu iš šio serialo prodiuserių yra pats Adamas McKay‘us, todėl jo išskirtinis pasakojimo stilius tapo vienu iš svarbiausių šios įtraukiančios istorijos akcentų.

Serialo metu mums iš įvairių perspektyvų yra pristatomos ne tik didžiausios krepšinio legendos, treneriai ar klubus valdantys turčiai, bet ir asmeninės jų dramos, kurios irgi sugebėjo sudominti. Aišku, jeigu jau kalbėti apie visos šios istorijos epicentrą – juo tampa jaunasis Irvinas, kuris vėliau taps tikra krepšinio legenda. Būtent jo akimis mes pamatome tiek teigiamus, tiek ir neigiamus „Lakers“ komandos bei kitų klubų pliusus, o tai yra svarbu, nes šis žalias vaikinukas yra dar labiau pažeidžiamas dėl įvairių pagundų nei bet kas kitas jo komandoje, o gal net ir visoje lygoje.

Žiūrėdami šį serialą mes kai kur gauname nemenką karikatūrą žaidėjams ir jų poelgiams, kai kur pastebime gandus ir nepatvirtintus faktus, o kai kur tikrovę, kuri lydėjo šio serialo veikėjus. Tad taip, tai meninis projektas, kuris suteikia pramogą, bet tuo pačiu ir iš tikroviškos perspektyvos nebando nieko slėpti. Ir tai mano nuomone yra tikrai šaunu, nes visas tas purvas irgi buvo „Lakers“ istorijos dalimi.

Mane visuomet žavėjo „HBO“ produkcijos techninė kokybė, nes šio JAV kabelinės televizijos tinklo pristatomi serialai atrodo fantastiškai. Pavyzdžiui šis turi nemažai dokumentiniams projektais būdingų bruožų, kas priartina mus prie tikrovės, o pasendintas vaizdas tik labiau įtraukia į tuos 1980-uosius, kada prasidėjo komandos pakilimas. Taip pat turime čia šaunią muziką, puikų meninį apipavidalinimą, labai detalų kameros darbą ir aišku energingą vaizdo montažą.

Vaidyba seriale irgi aukščiausiame lygyje. Man labai patinka Johnas C. Rilley‘is, kuris šiame seriale dar kartą atsiskleidė kaip nuostabus draminis aktorius. Bet nereikia užmiršti ir apie kitus dažnus ekrano veidus kaip Jasonas Clarke‘as, Brettas Cullenas, Adrienas Brody‘is ir Jasonas Segelas. Visi jie irgi buvo puikūs.

Apibendrinus, serialas „Pergalių metas: „Lakers“ dinastijos pakilimas“ – tai kruopštus, įdomus, kažkiek karikatūrinis ir be galo informatyvus įvairiapusiškai krepšinio temą nagrinėjantis projektas, kuris žavi tiek savo techniniais aspektais, tiek ir scenarijumi, dramaturgija ir vaidyba.

„Juodasis paukštis“ (angl. „Black Bird“), „APPLE TV+“

Kol „NETFLIX“ platforma neapibrėžtam laikui yra užšaldžiusi vieno iš geriausių dešimtmečio kriminalinių serialų „Proto medžiotojas“ (angl. „Mindhunter“) trečiojo sezono kūrimą, šiais metais „APPLE TV+“ platformoje pasirodė giminingas projektas.

O kalbu aš aišku apie tikrais įvykiais įkvėptą bei Jameso Keeno ir Hillelio Levino knyga „Su velniu: puolęs herojus, serijinis žudikas ir pavojingas sandoris dėl kaltės išpirkimo“ (angl. „In with the Devil: A Fallen Hero, a Serial Killer, and a Dangerous Bergain for Redemption“) paremtą kriminalinį trilerį „Juodasis paukštis“ (angl. „Black Bird“).

Kaip jau rašiau, serialas labai primena „Proto medžiotoją“ dėl jo psichologinės pusės ir žvilgsnio į nusikaltėlių psichologiją per ganėtinai atvirą prizmę. Kartu šis serialas leidžia mums susipažinti su itin įdomia, kraupia ir kartu informatyviai perteikta vieno konkretaus serijinio žudiko nusikaltimų istorija, kuri, tiesą sakant, nuoširdžiai baugina. Pats kažkada buvau skaitęs apie šią bylą, todėl šiokią tokią informaciją iki peržiūros kaip ir turėjau, bet po šio serialo peržiūros, gavau visą informaciją apie tai, kaip vyko šios bylos nagrinėjimas ir kokį svarbų vaidmenį joje atliko už narkotikų prekybą nuteistasis iš Čikagos. Todėl galiu tik pagirti šio televizinio projekto kūrėjus už tokį kokybišką ir meistriškai pateiktą pasakojimą.

Bet ir be serijinio žudiko bylos serialas mums dovanoja dar ganėtinai įdomų žvilgsnį į du pagrindinius šio pasakojimo veikėjus – Džeimą ir Larį. Viskas ties tuo yra pateikiama iš itin rimtos pozicijos, kad mes suvoktume, kodėl jie tapo tokiais žmonėmis, kokiais tapo, ir tuo pačiu kokiais moraliniais principais jie vadovavosi gyvendami visiškai skirtingus gyvenimus. Tad vaikystės traumoms seriale irgi buvo palikta nemažai vietos, nes būtent per jas ir susiformavo vieno ir kito mano paminėto personažo tolimesnis gyvenimas. Kiti veikėjai kaip pagrindinio personažo tėvas, policijos pareigūnai ar kalėjimo prižiūrėtojai irgi buvo įterpti į šią istoriją pakankamai gerai, kas pridavė visumai gerą dramaturgiją.

Pati kalėjimo tema irgi pristatyta gerai. Netrūksta čia įtampos ir netikėtų siužetinių sprendimų, kas pagyvina peržiūrą. Aš suvalgiau šį serialą per dieną, nes jis taip mane įtraukė, jog negalėjau sustoti žiūrėti, nes buvo smalsu, kaip gi išsirutulios vienas ar kitas siužetinis posūkis.

Iš techninių momentų, serialas atrodo irgi pagirtinai. Man patiko garso takelis, kurio rokeriškas skambesys sukūrė reikiamą rodomam laikotarpiui atmosferą ir šiokią tokią agresiją, o atvirus kadrus demonstruojantis kameros darbas suteikė iš ekrano sklindančiam reginiui tikroviškumo jausmą. Vaizdo montažas, meninis apipavidalinimas ir garso montažas irgi be priekaištų.

Iš dilogijos „Kingsman“ (angl. „Kingsman“) mums visiems žinomas Taronas Egertonas buvo fantastiškas, o jo kūno transformacija tokia pagirtina, jog jau rytoj jis galėtų vaidinti Ernį. Ir čia ne pokštas, nes aktorius labai norėtų įkūnyti šį „Marvel“ komiksų personažą, todėl galbūt ateityje jis juo ir taps. Bent jau duomenys yra, o vaidinti jis irgi moka.
Bet visą šou čia pavogė kitas aktorius – Paulas Walteris Hauseris, kuris jau ne vieną kartą buvo mums visiems įrodęs, koks gi jis yra talentingas. Serijinio žudiko amplua jam velniškai tiko, todėl nuoširdžiai tikiuosi, kad jis už šį vaidmenį gaus kokius nors televizijos apdovanojimus.

Apibendrinant, serialas „Juodasis paukštis“ – tai stiprus savo pasakojimu ir tuo pačiu įdomus įtampoje laikančia istorija mini serialas, kurio didžiausiu cinkeliu tampa tikrais įvykiais įkvėpta istorija, kuri nuoširdžiai šokiruoja. Dėl ko šokiruoja, suprasite pasižiūrėję. Tad asmeniškai man, šis „APPLE TV+“ projektas dėl savo kruopštumo ir kokybės tampa vienu iš maloniausių bei geriausių šių metų serialų.

„SAS: Slapti herojai“ (angl. „SAS: Rogue Heroes“), „DVD/BLU-RAY“

Atsakingas už tokių puikių televizinių projektų kaip „Birmingemo gauja“ (angl. „Peaky Blinders“), „Tabu“ (angl. „Taboo“) ir „Matyti“ (angl. „See“) pasirodymą, britų režisierius, scenaristas bei prodiuseris Stevenas Knightas šiais metais padovanojo dar vieną įsimintiną ir kokybišką reginį – tikrais įvykiais paremtą karinę chuliganišką dramą „SAS: Slapti herojai“ (angl. „SAS: Rogue Heroes“).

Manau, kad galima dar kartą pasveikinti Steveną Knightą, kuris ir vėl sukūrė nuostabų serialą. Ir kas svarbiausia, jog tai yra tikrais įvykiais paremta istorija, kurios dramaturginis pateikimas man priminė tam tikrus komiksais įkvėptus projektus su realizmo gaidele. Būtent todėl šis serialas įgavo savotišką chuliganišką pavidalą, kuriame netrūko komedijos, veiksmo ir dramos prieskonių. O tokie komponentai neleido nuobodžiauti nei vienai akimirkai, nes ta pati įtampa, adrenalinas ir labai gerai suregzta intriga tapo vienu iš didžiausių šio smagaus projekto pliusų.

Apart energingai pristatyto ir informatyviai pateikto pasakojimo apie britų „Specialiųjų oro pajėgų“ susiformavimą, seriale galima dar įžvelgti tikros vyriškos ir broliškos draugystės pamatą, o tuo pačiu ir kelių personažų vidinius išgyvenimus. O ryškių veikėjų mes čia turime tris – Davidą Stirlingą, Padį Meiną ir Džoką Ljuisą, kurie visiškai skirtingu būdu priverčia jiems jausti simpatiją. Nors, aišku, asmeniškai man labiausiai čia imponavo nutrūktgalvis ir visiškai neprognozuojamas Padis Meinas. Jo ištartos frazės, jo poelgiai, jo pasaulėžiūra tapo vienu iš įdomiausių siužetinių momentų, kurie nuoširdžiai juokino iki ašarų. Be šių vyrukų yra dar keli personažai kaip Eva Monsur ir Petas Railis, kurie atsiskleidė pakankamai gerai, nors ir neturėjo tokių išskirtinių charakterio bruožų kaip paminėta trijulė.

Ypatingai gerai seriale atrodo jo produkcijos dizainas. Tai labai energingas ir stilingas pateikimas, kuris dėka kokybiško ir autentiškumu spinduliuojančio meninio apipavidalinimo įgavo individualų šarmą. Vaizdo montažas tvarkingas, o operatoriaus darbas tiesiog sugebantis prikaustyti prie ekrano dėl tokių žvalių kameros manevrų.

Ir aišku – garso takelis. Kokia čia muzika... Aš tiesiog kaifavau kiekvieną kartą, kai fone pradėdavo groti viena ar kita žymi roko muzikai priklausanti daina. O tokie hitai kaip grupės AC/DC „If You Want Blood“, „Live Wire“, „Shot in the Dark“, „Highway to Hell“ ir „Thunderstruck“ tapo šio projekto vizitine korta. Ir ne, ne vien AC/DC čia buvo galima išgirsti, o dar ir tokias grupes kaip Black Sabbath, Cream, The Clash, The Cure, The Stranglers ir dar daug kitų šaunių atlikėjų. Tad net užsimaniau į kolekciją vinilinės plokštelės, nes tokį rinkinį manau privalo turėti kiekvienas roko muzikai prijaučiantis žmogus.

Aktoriams komplimentų irgi nepagailėsiu, nes jų pasirodymai čia buvo tikrai ganėtinai aukštame lygyje. Iš visos aktorių trupės labiausiai norėčiau išskirti talentingą Jacką O‘Connelį, kuris pavogė visą šou su savo neprognozuojamu veikėju Pedžiu Meinu. Bet ir be jo puikiai su jiems patikėtais vaidmenimis susidorojo Connoras Swindellsas, Alfie‘is Allenas, Sofia Boutella ir Jacobas Ifanas.

Apibendrinus, serialas „SAS: Slapti herojai“ – tai tikroviškas, energingas ir chuliganizmo perpildytas karinio pobūdžio televizinis projektas, kuris leidžia pasinerti į tikrą, nors ir sunkiai suvokiamą istoriją apie britų „Specialiųjų oro pajėgų“ susiformavimą.

„Taikdarys” (angl. „Peacemaker”), „HBO“

2021 metais režisierius ir scenaristas Jamesas Gunnas žiūrovų teismui pristatė „DC” komiksais paremtą filmą „Savižudžių būrys. Mobilizacija” (angl. „The Suicide Squad”), kuris tikrąja to žodžio prasme „nurovė stogą” tiek gerbėjams, tiek ir kino kritikams, kurie negailėjo labai šiltų atsiliepimų. Gaila tik, kad filmas patyrė milžinišką finansinį fiasko dėl itin kvailos studijos „Warner Bros.” vykdytos politikos.

Tačiau po finansinės nesėkmės su projektu nebuvo atsisveikinta ir jau 2022 metų sausį „HBO MAX” platformą pasiekė šalutinis projektas – kol kas iš aštuonių epizodų susidedantis serialas „Taikdarys” (angl. „Peacemaker”).

Ką gi, jeigu Jums patiko Jameso Gunno sukurto „Savižudžių būrio“ vizija, humoras bei stilius, šis serialas irgi patiks, nes savo pateikimu jis yra identiškas pirmtakui. Ir aš labai džiaugiuosi, kad 2021 metų filme prasidėjęs pasakojimas yra tęsiamas bent tokiame formate, kuriame yra pristatyta Taikdario asmeninė istorija.

Visgi tokių absurdiškų ir juodojo humoro perpildytų projektų apie superherojus yra išties mažai, o čia dar ir turime ganėtinai kokybiškai atliktą darbą, kurį kuravo pats Jamesas Gunnas. Čia turime ir gerai išvystytą pagrindinio veikėjo dramą, ir psichologinio pobūdžio scenas, praeities traumas ir dabarties pasaulėžiūrą bei aišku požiūrį į pačią Taikdario veiklą iki Korto Malseso saloje įvykusios tragedijos ir po jos. Ir kas svarbiausia, viskas čia veikia, nes mums yra pristatomas daugiasluoksnis ir įdomus veikėjas, kuriam anksčiau buvo galima jausti tik milžinišką antipatiją, o dabar suvokti jį kaip asmenybę.

Be abejo, Taikdario atsiskleidimas yra labai svarbus, bet ne ką mažiau yra svarbus humoras, kuris priverčia isteriškai juoktis beveik iš visų kuriozinių situacijų, į kurias patenka tiek pagrindinis veikėjas, tiek ir jo bendrininkai.

Veiksmo scenų ir makabriškų elementų, kurie buvo labai šauniai įterpti į filmą, seriale irgi netrūksta, dėl ko milžiniška padėka kūrėjams, kurie išlaikė čia tokį patį pasakojimo stilių, tempą ir elementarius komiksinius bruožus kaip ir „Savižudžių būryje“.

Iš vizualios perspektyvos, serialas irgi atrodo puikiai. Bet ne specialieji efektai, dekoracijos ar grimas man čia padarė didžiausią įspūdį, nors mano paminėti meniniam apipavidalinimui būdinti elementai buvo aukštumoje, o garso takelis. Man, kaip žmogui, kuris mėgsta klasikinį roką ir 1970-1980-ųjų muziką, peržiūra pavirto į vieną milžinišką malonumą dėl fone skambančių dainų. O čia galime išgirsti tokius hitus kaip Motley Crue „Home Sweet Home“, Wig Wan „Do Yo Wanna Taste It“, Nashville Pussy „Come on Come on“, Y&T „Summertime Girls“, The Poodles „Night of Passion“, The Cruel Intentions „Borderline Crazy“ ir dar labai daug kitų šaunių dainų. Na, o vaizdo ir garso montažas irgi be priekaištų.

Buvęs imtynininkas Johnas Cena pastaruoju metu dažnai šmėžuoja komedijose ir vaidina pakankamai komiškus veikėjus, todėl manau jo Taikdarys ir gavosi toks juokingas. Jis čia buvo puikus ir netgi žymiai įdomiau perteikęs personažą nei filme. Jam talkino čia Robertas Patrickas, Freddie‘is Stroma, Danielle Brooks, Chukwudi Iwuji, Jennifer Holland, Steve‘as Agee‘is, Lochlynas Munro‘as ir kiti.

Apibendrinus, serialas „Taikdarys“ – tai toks pat šaunus projektas kaip ir 2021 metais pasirodęs „Savižudžių būrio“ filmas, kuris ne tik supažindina žiūrovus su Kristoferio Smito alter ego, bet dar ir leidžia suvokti šio paslaptingo personažo psichologinę būklę bei palaipsniui atskleidžia visas jo paslaptis. Humoro, absurdo, gero veiksmo ir kokybiškai atrodančios išorės seriale taip pat netrūksta, dėl ko jis susižiūri ne tik labai energingai, bet dar ir suteikia žiūrovui puikią pramogą.

„Pistoletas“ (angl. „Pistol“), „DISNEY+“

Pastaruoju metu itin dažnai į kino ekranus atkeliauja įvairios biografinės dramos apie žymias muzikos grupes ir atlikėjus, tačiau tokio tipo filmai reguliariai susiduria su viena milžiniška problema – trukme, kurios elementariai nepakanka nuodugniai papasakoti norimą istoriją. Todėl geriausiu formatu tokiems pasakojimams yra serialai.

Būtent taip pagalvojo ir žinomas iš „Lūšnynų milijonieriaus“ (angl. „Slumdog Millionaire“), „28 dienos po...“ (angl. „28 Days Later“), „Traukinių žymėjimas“ (angl. „Trainspotting“), „Gęstanti saulė“ (angl. „Sunshine“), „127 valandos“ (angl. „127 Hours“) ir „Dar vakar“ (angl. „Yesterday“) britų režisierius bei „Oskaro“ laureatas Danny‘is Boyle‘as.

Jis šiais metais padovanojo mums iš šešių epizodų susidedančią biografinę dramą „Pistoletas“ (angl. „Pistol“), kurios epicentre atsidūrė legendinė pankroko grupė Sex Pistols.

Apie grupę Sex Pistols sklinda labai daug įvairiausių legendų, bet kurios iš jų yra tikros, o kurios ne, sunku pasakyti, todėl į šį mini serialą reikia žiūrėti kaip į savotišką Sex Pistols biografijos interpretaciją, kurią mums iš įdomios ir meistriškos perspektyvos pateikė Danny‘is Boyle‘as. Ir tai jis padarė ne bet kaip, o kruopščiai atsižvelgus į laikotarpį, kuriame gimė ir trumpai gyvavo ši legendinė grupė. Todėl pasinerti į 70-ųjų Angliją galima iš itin informatyvios perspektyvos.

Be to, kas man dar patiko šiame seriale, jog jis yra ne vien apie Sex Pistols, bet ir apie rodomo ekrane laikotarpio muziką, kuri ir suformavo aptariamos grupės narių muzikinį skonį bei stilių. Tad man, kaip melomanui ir žmogui, kuriam patinka 1960 – 1980 muzika, tai buvo tikras saldainis. O dokumentiniai kadrai, kuriais yra papuoštas šis pasakojimas, tik dar labiau sustiprino bendrą poveikį. Vienu žodžiu – atmosfera seriale yra nuostabi ir autentiška tam, kas vyko to laikotarpio koncertų salėse ar klubuose.

Kiekvienas iš pagrindinių serialo personažų nėra nuskriaustas, nes kiekvienam iš jų buvo skirtas reikiamas dėmesys ir papasakota jų asmeninė istoriją. Ypatingai gerai čia buvo pristatytas grupės gitaristas Styvas, iš kurio emocionalios perspektyvos ir prasideda šis pasakojimas. Bet kiti veikėjai irgi buvo išreikšti įdomiai, dėl ko aišku lengva yra susidaryti įspūdį apie juos ir jų gyvenimo būdą.
Aišku, atmetus grupės biografinius aspektus, serialas yra puikus dar ir tuo, jog jame yra iš atviros perspektyvos nagrinėjama psichologinė ano laikotarpio jaunimo pusė bei to jaunimo gyvenimo būdas Londone. Tad maištas, anarchija ir noras siekti revoliucijos visuose įmanomuose vyriausybės nustatytuose rėmuose išties pavergia bei emociškai sujaudina.

Dar kuo yra geras šis purvinas pasakojimas, tai dėl jo techninės dalies. O kalbu apie filmavimo stilių, kuris yra labai priartintas prie 70-ųjų kino filmų ir serialų. Tad specialiai pasendintas vaizdas ekrane tik dar labiau paryškina šios istorijos privalumus. Meninis apipavidalinimas, kameros darbas bei vaizdo montažas irgi nenuvilia, o garso takelis tai išvis suteikia ekstazę. Kodėl? Na, kai skamba fone tokių legendų kaip Davido Bowie‘o, The Kinks, Pink Floyd, T. REX, Alice‘o Cooperio, Elviso Presley‘io, Blondie dainos, kitaip jaustis tiesiog neįmanoma. Ir taip, Sex Pistols dainų čia irgi pakankamai daug, todėl gerbėjai tikrai nenusivils pamatytais tų dainų atlikimais.

Visi aktoriai iki vieno parinkti fantastiškai. Tad noriu tik padėkoti Danny‘uiu Boyle‘ui, kad pagrindinius vaidmenys suteikė Toby‘iui Wallace‘ui, Ansonui Boonui, Louise‘ui Partrige‘ui, Jacobui Slateriui ir Christianui Leesui.

Apibendrinus, serialas „Pistoletas“ – informatyvus, autentiškas rodomam laikotarpiui, purvinas ir itin muzikalus žvilgsnis į pankroko pradininkus iš Londono. O jeigu vis dar būsite alkani, rekomenduoju pasižiūrėti 1986 metų filmą „Sidas ir Nensė“ (angl. „Sid & Nancy“) su Gary‘iu Odlmanu pagrindiniame vaidmenyje.

„Drakono namai“ (angl. „House of the Dragon“), „HBO“

2019 metais pasibaigus vienam iš žymiausių XXI amžiaus televizinių projektų – JAV kabelinės televizijos tinklo „HBO“ hitui „Sostų karai“ (angl. „Game of Thrones“), kurio finalinis sezonas susilaukė nemenkos gerbėjų kritikos, buvo nuspręsta imtis kelių visos šios didingos istorijos priešistorių.

Tačiau kol kas tik vienas iš suplanuotų šalutinių projektų pasiekė žiūrovus ir juo tapo šiais metais puikiai kritikų bei serijos gerbėjų įvertintas dar vienas „HBO“ laimėjimas pavadinimu „Drakono namai“ (angl. „House of the Dragon“).

Man labai smagu, kad šio serialo kūrėjai nenusprendė iš puikios medžiagos ir nuostabiai išdirbto pasaulio sukurti kažkokią neaiškią klounadą, kaip tą padarė „Žiedų valdovo“ (angl. „The Lord of the Rings“) serialo kūrėjai.

Tad „Drakono namai“ turi viską, kuo galėjo pasigirti „Sostų karai“ – intrigas, politinius niuansus, šeimyninius kivirčus, brutalumą, nenuspėjamus siužetinius sprendimus, atvirai atrodančius epizodus ir kas svarbiausia – sklandžiai vystomą pasakojimą apie tai, kaip gi žlugo Targarienų valdžia Vesterone ir kas buvo viso to kaltininku. Aišku, tai tik pirmas sezonas, bet jis jau parodo, kokia linkme eis ši istorija ir ko mums reikia galiausiai laukti didingoje šio šalutinio „Sostų karų“ projekto pabaigoje.

Tiesa, galbūt veiksmas seriale įsirutulioja labai lėtai, bet prisiminus pirmąjį „Sostų karų“ sezoną, viskas su tuo yra gerai, nes kaip ne kaip mes visgi turėjome gauti konkrečią įvykių ir pačių pagrindinių personažų ekspoziciją, kad vėliau ši istorija tiesiog žiūrėtųsi žymiai įdomiau. Bet tai nereiškia, kad čia nėra veiksmo. Jis yra ir sakyčiau, kad netgi labai pagirtinai pateiktas, todėl bent jau aš viso pirmojo sezono metu nenuobodžiavau.

Kas liečia veikėjus – turime kelis konkrečius, kurie ir pavokdavo visą šou. O jais tampa karalius Vizeris, jo brolis princas Daemonas ir jo dukra princesė Reinira. Kiekvienas iš jų yra įdomus ir savotiškai patrauklus, nors, aišku, visos mano simpatijos (manau, kad ne tik mano) atiteko brutalumo įsikūnijimui Daemonui, kurio išsišokimai visuomet pradžiugindavo bei tuo pačiu sukurdavo intrigą ar net sukeldavo didžiausią įtampos jausmą. Be to, kiekvienas iš mano paminėtų veikėjų sugebėjo atsiskleisti kaip daugiasluoksnės asmenybės, o tai žinoma pridavė serialo dramaturgijai nemenką pliusą.

Kas įdomiausia, jog vienai serialo serijai buvo skiriama po 20 milijonų dolerių, o mano jau aptartam „Žiedų valdovui“ net 60 milijonų, bet savo kokybe būtent šis serialas atrodo labiau išdirbtas, o ir efektai ne tokie nulaižyti kaip istorijoje apie Saurono iškilimą. Tad specialieji efektai, meninis apipavidalinimas, kameros darbas, garso takelis tikrai atrodo šauniai ir nesukelia visiškai jokio nepatogumo jausmo peržiūros metu.

Pagirti manau reikia ir puikiai pagrindiniams vaidmenims parinktus aktorius, kurie nuostabiai susidorojo su savo darbu. Ryškiausiai čia atrodė Mattas Smithas, Paddy‘is Considine‘as, Rhysas Ifansas, Milly Alcock ir Billas Patersonas. Kiti aktoriai nebuvo prasti, bet jų pasirodymas tikrai nebuvo toks efektingas kaip išvardintų.

Apibendrinant, serialas „Drakono namai“ – tai solidžiai ir kokybiškai atrodantis šalutinis „Sostų karų“ projektas ir pagirtinai prasidėjusi visa nuo 2010 metų rodyto epo priešistorė, kurios techniniai sprendimai, siužetas ir aktoriai privertė mėgautis kiekvienu pirmojo sezono epizodu.

„Smėlio žmogus“ (angl. „The Sandman“), „NETFLIX“

Be jokių abejonių vienu iš labiausiai laukiamų ir itin reklamuojamų 2022 metų serialų tapo populiariais „DC“ komiksais paremtas studijos „Warner Bros. Television“ projektas „Smėlio žmogus“ (angl. „The Sandman“).

Nuoširdžiai sakau – labai bijojau, kad su šiuo serialu neįvyktų tokia pat katastrofa, kuri ištiko kitą neseniai „NETFLIX“ platformoje pasirodžiusį projektą „Absoliutus blogis“ (angl. „Resident Evil“). Ir nesvarbu, kad už serialo produkciją šįkart buvo atsakinga studija „Warner Bros. Television“, nes kaip žinia, „NETFLIX“ dažnai supirkinėja mėšlo vertės serialus, kuriuos atsisako rodyti visos kitos platformos. Bet kai tik pamačiau pirmą „Smėlio žmogaus“ seriją, supratau, jog nieko panašaus čia nebus, nes kūrėjai šiuo atveju buvo glaudžiai įnikę į pirminę medžiagą, kuria tapo dar 1989 metais pasirodę komiksai.

Žinoma, žvelgiant į šį serialą kaip į ekranizaciją, yra keli svarbūs niuansai, kurie gali pradžiuginti komikso gerbėjus, o kartu gali ir kažkiek sugluminti.

Tad jeigu kalbėsime apie pačią istoriją ir pasaulį, kuriame mes galime sutikti Morfėjų, tai čia jokių priekaištų kūrėjams tikrai nėra, nes viskas buvo perkelta į ekraną labai pagarbiai ir besilaikant originalių komiksų idėjų, bet užtat tam tikros detalės kaip veikėjų lytis, jų seksualinis potraukis ar rasė, tam tikrais atvejais neatitiko to, ką mes galėjome matyti komiksuose. Na, vien ko vertas Konstantino lyties pakeitimas iš vyro į moterį. Bet galiu teigti, kad bendram šio pasakojimo kontekstui tie visi „woke“ kultūros niuansai neturi visiškai jokios įtakos. Paminėjau tai tik dėl to, nes visgi aptariu šį serialą iš komikso ekranizacijos perspektyvos.

Pats išvaizdžiai atrodantis pasaulis, įvairūs sapnai, gvildenama mistika, netikėti siužetiniai posūkiai, įvairios paslaptys ir ne ką mažiau intriguojantys veikėjai leidžia pasinerti į šią istoriją nuo pat pirmų akimirkų, nes tai tiesiog gerai atrodantis ir įtraukiantis savo pasakojimu projektas, kuris nedaro gėdos geriausioms „DC“ komiksų ekranizacijoms. O dar tas magiškas bei mitologija paremtas siužetas priduoda visumai atskirą pliusą, kuris tuo pačiu tampa vienu iš svarbiausių viso šio serialo kozirių.

Iš vizualios ir produkcijos dizaino pusės, „Smėlio žmogus“ atrodo pritrenkiančiai. Visas tas ekrane sukurtas magiškas pasaulis ir jo kerintis bei niūrumu pasižymintis pavidalas džiugina. Muzika ekrane sukuria baugią ir įtampos nestokojančią atmosferą, o vaizdo montažas žvalus ir įtraukiantis. Specialieji efektai ir meninis apipavidalinimas verti atskiro pagyrimo, nes visumoje, serialas kai kuriais momentais spinduliavo originalumu, o viskas aišku dėl dekoracijų, kostiumų, grimo ir CGI.

Negaliu atsistebėti ir šio serialo aktoriais, kurių čia begalė. Ir dar kokie čia aktoriai surinkti! Davidas Thewlis, Tomas Sturridge’as, Boydas Holbrookas, Pattonas Oswaldas, Jenna Coleman, Gwendoline Christie, Markas Hamillas ir Charlesas Dance‘as buvo ryškiausi, bet netrūko čia ir staigmenų, todėl bent jau aš esu patenkintas tokia aktorių atranka svarbiausiems vaidmenims.
Bendrai, serialas „Smėlio žmogus“ – tai labai pagirtina ir netikėtai gera „DC“ komiksų ekranizacija, kuri džiugina ne tik sklandžiai vystoma istorija, nenuobodžiu siužetu, šarmingais veikėjais, bet dar ir puikiais techniniais sprendimais. Be abejonės, vienas iš kokybiškiausių 2022 metų pramoginio tipo serialų, kurio nevalia praleisti „NETFLIX“ platformoje, jeigu mėgstate fantastikos žanrą.

„Andoras“ (angl. „Andor“), „DISNEY+“

Kai „Walt Disney“ nusipirko iš George‘o Lucaso teises į „Žvaigždžių karus“ (angl. „Star Wars“) bei su jomis kartu dar ir studiją „Lucasfilm“, buvo paleistas nesustabdomas konvejeris, kuris mums per septynerius metus atnešė ne tik naują filmų trilogiją, bet dar ir kelis šalutinius projektus bei serialus.

Ir jeigu toks serialas kaip „Mandalorietis“ (angl. „The Mandalorian“) tapo tikru hitu bei buvo itin palankiai priimtas žiūrovų ir kritikų, tai su „Boba Feto knyga“ (angl. „The Book of Boba Fett“) situacija buvo visiškai kitokia. Būtent dėl to buvo sudėtos nemenkos viltys į šiais metais hitu turėjusį tapti „Obi-Vanas Kenobis“ (angl. „Obi-Wan Kenobi“), kuris kaip ten bebūtų, nepateisino lūkesčių.

Tad po savotiško nusivylimo „Obi-Vanu Kenobiu“ kažkaip laukti dar vieno naujo serialo iš „Žvaigždžių karų“ visatos nesinorėjo. Bet, taip jau gavosi, kad dar šiais metais į „Disney+“ platformą atkeliavo „Andoras“ (angl. „Andor“), kurio pamatu tapo dar 2016 metais kino ekranuose rodytas „Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“ (angl. „Rogue One: A Star Wars Story“). Paminėtas 2016 metų filmas man labai patiko, todėl ir nusprendžiau duoti šansą šiam kol kas iš dvylikos epizodų susidedančiam projektui.

Mano milžiniškai nuostabai, šis projektas mane ir daugelį „Žvaigždžių karų“ gerbėjų nustebino ne tik savo solidžia kokybe, bet ir ganėtinai kruopščiai parašytu scenarijumi, kuris puikiai sugebėjo papildyti kai kurias siužetines 2016 metų filmo „Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“ spragas. Todėl mano rekomendacija – pasižiūrėkite iš pradžių filmą, o tik po jo serialą. Ir nesvarbu, kad serialo veiksmas rutuliojasi likus penkeriems metams iki filme parodytų įvykių, nes kai kurios filme parodytos detalės tiesiog leis Jums žymiai lengviau pasinerti į pagrindinę serialo esmę.

Pati istorija čia yra gera dar ir dėl to, jog mums yra parodomas savotiškas „Sukilėlių Aljanso“ gimimas. Tad pasinerti į įvairias intrigas, suvokti kai kurių personažų svarbą, pamatyti kaip gi veikė pačiose pirmose formavimosi stadijoje slaptos sukilėlių organizacijos ir pamatyti iš politinės perspektyvos „Galaktikos Imperijos“ užkulisius yra išties smagu bei informatyvu. Tam Jums nereikia skaityti papildomos literatūros, nes serialo kūrėjai ganėtinai pagarbiai viską perkėlė į ekranus.

Veikėjams galima jausti simpatiją ir jais tikėti, nes tai tokie pat žmogiški ir norintys nuveikti kažką didingo savo gyvenime asmenys, kaip ir daugelis iš mūsų. Tad vietoje magijos ir įvairiausių antgamtinių jėgų perpildytų veikėjų, seriale yra prižeminti žmonės, be kurių ryžto kova su blogiu taip ir neprasidėtų. Tad būtent ant tokių herojų dažniausiai ir laikosi didžiausios pergalės, kurios dažniausiai yra suteptos jų krauju. Dėl to jie ir yra didvyriais bei tais, apie kurių pasiaukojimą žino kiekvienas iš pasakų ar legendų. Tad Kasianas seriale yra pateiktas išties šauniai ir visiškai kitaip nei filme, todėl mes matome personažo kaip asmenybės augimą ir aišku galime dėl jo jaudintis, nors ir žinome, kad jis išliks gyvas iki pat susitikimo su Džin Erso. Gal man tik blogiukai čia buvo ne tokie ryškūs kaip norėtųsi, bet tai man netrikdė, nes buvo tikrai įdomių veikėjų ir be jų.

Vizualiai tai toks pat saldainis kaip ir „Mandalorietis“, todėl nedaugžodžiausiu ir pasakysiu, kad akims ir ausims buvo išties malonu. Tad muzika, kameros darbas, dekoracijos, specialieji efektai, vaizdo ir garso montažas, meninis apipavidalinimas ir pats produkcijos dizainas čia tikrai aukštame lygyje.

Iš aktorių labiausiai išskirti man norisi meksikietį Diego Luną, kuris ir atliko pagrindinį vaidmenį šiame seriale. Jis buvo fantastiškas visame kame. Tad jo vaidmuo nenusileido tam, kurį matėme vaidybiniame 2016 metų filme. Be jo čia galėjome pamatyti Andy‘į Serkisą, Stellaną Skarsgardą, Kyle‘ą Sollerį, Genevieve O‘Rielly ir dar daug kitų gerų aktorių.

Bendrai, serialas „Andoras“ – tai gerai sukaltas, įdomus, neprailgstantis ir nuostabiai papildantis 2016 metų filmo „Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“ siužetinius vingius.

„Mes valdome šį miestą“ (angl. „We Own This City“), „HBO“

Vienu iš geresnių 2022 metų „HBO“ projektų galima laikyti iš šešių epizodų susidedantį mini serialą „Mes valdome šį miestą“ (angl. „We Own This City“), kurio pamatu tapo kriminalinės žurnalistikos rašytojo Justino Fentono tikrais įvykiais paremta to paties pavadinimo 2021 metais išleista knyga.

Ką gi, „HBO“su šiuo serialu dar kartą įrodė, jog kriminaliniame žanre šiam kabelinės televizijos tinklui nėra lygių. Ir nors šis mini serialas nėra labai ypatingas savo pateikimu kaip genialus šedevras „Blakė“ (angl. „The Wire“), visgi jis išties informatyviu būdu atkreipia žiūrovo dėmesį į labai opią korupcijos problemą JAV policijos departamentuose. O tai dar yra daroma iš vidinės perspektyvos, kuri, aišku ir leidžia pamatyti niekingus korumpuotų policininkų darbelius bei viso to užkulisius.

Pats šios istorijos pasakojimo principas yra chaotiškas, todėl vientisos pasakojimo linijos čia nėra, nes labai dažnai yra šokinėjama nuo vieno laikotarpio prie kito. Bet tai nėra joks minusas. Kodėl? Viskas dėl pačios tvarkingai ekrane pristatytos dramaturgijos, kurios dėka mes šio serialo peržiūros metu galime pažvelgti į pačius pareigūnus iš kelių skirtingų perspektyvų. Kokių? Deja, to negaliu atskleisti, bet emocijų manau tikrai nepritrūks. O ir įtampa čia irgi tampa vienu iš svarbesnių serialo dramaturgijos įrankių.

Be abejo, brutalumo ir atvirumo netrūksta, bet dėl to nereikia stebėtis, nes tai visgi „HBO“ produkcija. Veiksmas sudėliotas gerai, dėl ko serialas nepabosta, o ir žiūrėti į korumpuotų pareigūnų kasdienybę bei jų niekingus darbelius yra išties pakankamai įdomu. Svarbu dar ir tai, jog seriale buvo pristatytos kelios labai aktualios problemos bei įvykiai, pakeitę žmonių požiūrį į policiją. Vienas iš jų – Freddie Gray‘aus nužudymas bei to pasėkoje sukeltos Baltimoro mieste riaušės.

Veikėjų serialas turi nemažai, bet ryškiausiais iš jų tampa du niekingi pareigūnai – seržantas Veinas Dženkisas ir detektyvas Danielis Herslas, kurių ekrane pateiktais portretais galime bjaurėtis. Bet kartu, tai labai įdomūs ir daugiasluoksniai veikėjai, iš kurių galima tikėtis bet ko.

Patiko man ir šio serialo tikroviškai pateikta aplinka, kuri aišku nebūtų taip autentiškai atrodžiusi, jeigu ne nuostabus operatoriaus darbais bei meninis apipavidalinimas. Šaltoka spalvų paletė, slegianti muzika ir geras vaizdo montažas leido akimirksniu pasinerti į šią negatyvius jausmus sukeliančią istoriją, todėl visi epizodai bent jau man susižiūrėjo akimirksniu, nes ekrane mačiau natūralumu alsuojantį vaizdą.

Vaidybos prasme, serialas irgi turi kuo pasigirti. Vien už aktorių Jono Bernthalo ir Josho Charleso įtikinamą pasirodymą galima dėti riebų pliusą. O čia be jų mes dar turėjome tokius talentus kaip Darrellas Brittas-Gibsonas, Robas Brownas, Doną Harvey‘į, Delaney‘į Williamsą, Dagmarą Dominczyk ir Jamie‘į Hectorą.

Apibendrinant, serialas „Mes valdome šį miestą“ – tai tikroviškas ir ganėtinai atviras žvilgsnis į korupcijos konkrečiame JAV policijos departamente problemą ir jos sprendimo būdą. Geri aktoriai, įdomiai bei informatyviai išgvildenta tema ir stipri dramaturgija priverčia mėgautis šiuo „HBO“ mini serialu nuo pradžios iki finalo.

„Ryčeris“ (angl. „Reacher“), „AMAZON PRIME“

Pirmą kartą rašytojo Lee Childo romanų serijos apie Džeką Ryčerį ekranizacija žiūrovus pasiekė 2012 metais su Tomu Cruise‘u pagrindiniame vaidmenyje. Ir nors aktorius visiškai neatitiko knygų herojaus prototipo, filmas buvo sutiktas išties neblogai bei kartu jis sugebėjo užsidirbti ganėtinai gerus pinigus.

Tačiau po ketverių metų pasirodęs tęsinys jau negalėjo pakartoti pirmtako sėkmės ir studija „Paramount Pictures“ nusprendė toliau nebevystyti šios tarp knygų mylėtojų populiarios serijos.

Žinoma, susiklosčiusia situacija pasinaudojo kompanija „AMAZON“, kuri dalinai perpirko teises į Lee Childo knygų adaptacijas ir tokiu būdu 2022 metais mus „AMAZON PRIME“ platformoje pasiekė serialas „Ryčeris“ (angl. „Reacher“), kurio pirmojo sezono pamatu tapo debiutinė dar 1997 metais išleista serijos knyga „Zona“ (angl. „Killing Floor“).

Man patiko tie filmai, kuriuose Džeką Ryčerį vaidino Tomas Cruise‘as, tačiau kaip Lee Childo literatūrinių kūrinių ekranizacijos jos buvo pakankamai sausos ir neatitinkančios to, kas buvo nupaveiksluota knygų puslapiuose. O šis serialas yra visiškai kitoks nei pilnametražiai 2012 ir 2016 metais pasirodę filmai, nes jis ne tik nuodugniai sugebėjo perkelti „Zonoje“ aprašytus įvykius, bet dar ir žymiai geriau pristatyti mums pagrindinį personažą. Trumpai tariant – dvimetrinis raumeningas galiūnas su labai aukštu intelektu.

Kalbant apie pirmojo sezono istoriją, tai ji yra tokiu labiau supažindinimu su Džeku Ryčeriu ir jo asmenybe, nes pats siužetas bendrąja prasme nėra pernelyg gudrus, nors jame ir yra keli išties nenuspėjami siužetiniai vingiai, kuriais bandė mus supainioti šio serialo scenaristai. Tai man ir patiko labiausiai, nes mums yra duota puiki galimybė suprasti, kodėl Džekas yra tokiu, kokiu yra. Ir visa tai yra pateikiama ne tik dėka jo trumpų pasakojimų ar apgalvotų veiksmų, bet ir prisiminimų iš vaikystės, kurie turėjo nemenką įtaką jo kaip asmenybės susiformavimui. Tad asmeniškai man psichologinis šio žmogaus portretas tapo vienu iš stipriausių šio pirmojo sezono momentų.

Veiksmo seriale yra, smurto irgi ir jis pakankamai išvaizdus dėl atvirų scenų, o ir humoro, kuris dažnai pagyvina peržiūrą ir neleidžia nuobodžiauti, čia nepagailėta. Nors kur ten nuobodžiausi, kai visa istorija yra vystoma įdomiai ir svarbiausia su tam tikra intriga iki pat finalo.

Kaip mane žavi mažo miestelio aplinka ir veiksmas, kuris juose rutuliojasi, todėl vien už produkcijos dizainą ir meninį apipavidalinimą šis serialas nusipelno pagyrimo. Nuostabus garso takelis, kuriame atsirado vietos roko legendų The Rolling Stones ir Kansas kūriniams, sužavėjo. Kameros darbas veiksmo scenose labai energingas, o ir šiaip, visas pirmas sezonas nufilmuotas puikiai. Vaizdo montažui irgi nėra jokių priekaištų, nes tai sklandžiai sudėliota istorija.

Kai pamačiau, kaip atrodo Džekas Ryčeris šiame seriale ir kokia charizma jis spinduliuoja, buvau be galo patenkintas, kad kūrėjai šiam vaidmeniui pasirinko Alaną Ritchsoną. Tiesiog puikus personažo įkūnijimas, o vaidinti šis bičas irgi moka. Neblogai su antro plano vaidmenimis seriale susidorojo Malcolmas Goodwinas, Willa Fitzgerald, Bruce‘as McGillas ir Chrisas Websteris, kurie po Alano buvo ryškiausiais šio sezono aktoriais.

Bendrai, serialas „Ryčeris“ – tai teisingai ir kartu pagirtinai ekranizuota 1997 metų Lee Childo knyga „Zona“, o kartu, tai geras savame žanre serialas, kuris ne tik dovanoja įtampos nestokojančią pramogą, bet ir leidžia mums susipažinti su pagrindiniu personažu per labai skirtingas perspektyvas.

„Išrandant Aną“ (angl. „Inventing Anna“), „NETFLIX“

Vienu iš mane labiausiai šiais metais sudominusių projektų tapo „NETFLIX“ platformoje pasirodęs mini serialas „Išrandant Aną“ (angl. „Inventing Anna“), kurio pamatu tapo „New York“ žurnalo tikrais įvykiais paremtas tyrimas „Kaip Ana Delvi apgavo Niujorko vakarėlio liūtus“ (angl. „How Anna Delvey Tricked New York‘s Party People“).

Pernelyg atskleisti šio serialo siužetinių sprendimų aš tikrai nenoriu, nes tikrai ne kiekvienas yra susipažinęs su Anos Sorokinos, dar žinomos Anos Delvi vardu, istorija, todėl apsiribosiu be „spoilerių“ tik tuo, kas šiame seriale yra verta Jūsų dėmesio.

Didžiausiu pliusu čia, aišku, tampa kruopštus pasakojimo išdėstymas, kuriame žiūrovai gali labai paprastu būdu įsigilinti į vykdomą žurnalistinį tyrimą. Ir tas tyrimas su kiekvienu nauju epizodu atskleidžia vis daugiau paslapčių apie tai, kaip paprasta mergina iš Europos apgavo Niujorko aukštuomenės liurbius. Taip, liurbius, nes šiame seriale jie būtent taip ir yra pristatomi, jog gailėtis kiekvieno apgauto snobo tikrai nesinori. Nors pati Ana irgi nekelia jokių didesnių simpatijų. Tačiau prie veikėjų dar sugrįšiu.

Taigi, kaip jau rašiau, tyrimo metu yra pateikiami visi ryškiausi nusikaltimai, kuriuos padarė iš pažiūros patikimai atrodanti jauna mergina. Visa tai pateikiama aiškiai bei įdomiai, todėl žiūrovams leidžiama be problemų suvokti šio žmogaus psichologinį portretą. Ir kas maloniausia, visi seriale pristatyti įvykiai įtraukia bei iki pat finalo neleidžia nuobodžiauti. Kodėl? Nes to elementariai neleidžia padaryti vyraujanti ekrane intriga. Tačiau, jeigu būtų mano valia, ši pasakojimą patrumpinčiau, nes tam tikrais momentais jis yra pernelyg monotoniškas ir ištęstas.

Turime čia nemažai veikėjų, kurie vienaip ar kitaip daro įtaką siužetui ir tuo pačiu sugeba kažkiek pakeisti požiūri į tam tikrus įvykius, kuriuos mums atskleidžia ši istorija. Pati Ana – šlykštus ir visiškai jokios simpatijos nesugebantis sukelti personažas, kurio nuoširdžiai gaila kaip žmogaus, kuris turi psichologinių problemų, bet nemoka sau to pripažinti. Žurnalistė Viviana pateikiama iš pakankamai neutralios perspektyvos – joje žiūrovas labiau pamatys darboholikę, o ne žmogiškas vertybes turinčią asmenybę. Be šių dviejų veikėjų serialas turi nemažai ir antraplanių personažų, kurie savo pasirodymu puikiai papildo siužetą, o tai suteikia mums nuostabią galimybę pasinerti į Anos Delvi sugalvotą aferą.

Žinoma, neužmirkime, jog tai yra serialas ir nemažai dalykų jame yra hiperbolizuoti bei romantizuoti, todėl tikėti viskuo, kas čia yra pasakojama, nereikia. Bet kaip pramoga, šis projektas tikrai suteikia gerą laiką.

Techniškai šis serialas pakeri meniniu apipavidalinimu, nes visgi veiksmas vyksta Niujorke ir sukasi apie turtingiausius to miesto vakarėlių liūtus, todėl tviskanti prabanga ekrane yra vienu iš esminių šio projekto išorinių atributų. Muzika, garso ir vaizdo montažas bei kameros darbas nedovanoja nieko ypatingo, bet tai, mano nuomone, gana kokybiškai atrodantis serialas.

Kas dėl serialo aktorių, tai čia galima palikti nemažai komplimentų dviem damoms – Juliai Garner ir Annai Chlumsky. Aktorės ne tik įtikinamai, bet dar ir su savitu šarmu įkūnijo joms patikėtus vaidmenis. Taip pat čia turime Jeffą Perry‘į, Andersą Holmą, Arianą Moayedą, Laverne Cox, Katie Lowes, Alexis Floyd ir dar nemažai kitų šaunių aktorių.

Apibendrinus, mini serialas „Sukuriant Aną“ – pakankamai neblogai išvystytas, savo siužetiniais sprendimais įtraukiantis ir tikrais įvykiais įkvėptas pasakojimas, kurio epicentre atsiduria nemenka afera, kurią įvykdė jauna iš Europos į Niujorką atkeliavusi mergina. Be to, seriale kruopščiausiu būdu yra pateiktas žurnalistinis tyrimas, kuris ir leido suvokti, kas tokia buvo Ana Delvi ir kodėl jai pavyko taip lengvai apmauti aukštuomenės atstovus.

„Monstras. Džefrio Dahmerio istorija“ (angl. „Monster: The Jeffrey Dahmer Story“), „NETFLIX“

Serijinių žudikų tema yra neišsemiama, net jeigu viena ir ta pati istorija į kino ar televizoriaus ekranus yra perkeliama po dešimt ar daugiau kartų.

Ir tokio tipo serialu šiais metais tapo „NETFLIX“ platformą pasiekusį iš aštuonių epizodų susidedanti tikrais įvykiais paremta kriminalinė drama „Monstras. Džefrio Dahmerio istorija“ (angl. „Monster: The Jeffrey Dahmer Story“), kurią sukūrė vienas žymiausių JAV televizijos prodiuserių Ryanas Murphy‘is.

Jeigu matėte dokumentinį serialą „Naktinis persekiotojas: Serijinio žudiko medžioklė“ (angl. „Night Stalker: The Hunt for a Serial Killer“), kuris irgi yra pasiekiamas „NETFLIX“, tai šičia principas beveik panašus, tik šis projektas nėra įvyniotas į dokumentinio žanro pavidalą.

Suvokti Dahmerio psichologiją, jo nusikaltimo motyvus ir kiekvienos aukos ryšį su juo buvo tikrai nesunku, o kas svarbiausia, viskas šiame seriale pristatoma iš pakankamai kraupios bei kartais nemalonios akimis pozicijos, jog vienu momentu atrodo, jog žiūri ne biografinį serialą, o siaubo žanrui priklausantį trilerį. Ir kaip priklauso Ryano Murphy‘io projektams, atviro žiaurumo čia visiškai pakanka, kad ekrane atsirastų siužetui reikalinga įtampa, kuri iki pat finalo nepaleis, net jeigu ir yra žinoma visa ši istorija ir kuo ji pasibaigė tiek aukoms, tiek pačiam maniakui.

Patiko man šio serialo meninis apipavidalinimas ir jo produkcijos dizainas. Viskas pompastiškai, tikroviškai ir stilingai, o ką kalbėti apie nuostabų kameros darbą, puikią ekrane skambančią muziką ir ne ką mažiau svarbų vaizdo montažą, kuris neleidžia nuobodžiauti nei vieną akimirką, stebint šį sklandžiai išdėstytą pasakojimą.

Dėl vaidybos irgi esu labai patenkintas. Pirmiausia dėl to, jog seriale vaidina mano vienas mėgstamiausių televizinių aktorių Evanas Petersas, kurį, aišku, visi puikiai žino iš serialo „Amerikietiška siaubo istorija“. Vaidino jis fantastiškai, o jo akys ir sklindanti iš visų kampų charizma suteikė Dahmeriui tiek gyvybės ir šiurpo, jog neįmanoma buvo nepatikėti šiuo personažu.

Taip pat seriale turime Michael Learned, Richardą Jenkinsą, Karen Malina White, Penelope Ann Miller ir dar nemažai gerų aktorių, kurie nuostabiai papildė šį pasakojimą savo įtikinamais pasirodymais.

Apibendrinant, mini serialas „Monstras. Džefrio Dahmerio istorija“ – tai pagirtinas ir tuo pačiu šiurpą keliantis žvilgsnis į vieną žymiausių visų laikų JAV serijinių žudikų, kuris nebūtų toks įtraukiantis, jeigu ne geras scenarijus, akis kerintis produkcijos dizainas ir pagrindinio aktoriaus Evano Peterso vaidyba.

„Trečiadienė“ (angl. „Wednesday“), „NETFLIX“

Neturėjęs per pastaruosius dvylika metų nei vieno finansiškai sėkmingo projekto, kadaise intriguojančiais bei originaliai atrodančiais filmais kaip „Vabalų sultys“ (angl. „Beetle Juice“), „Edvardas žirkliarankis“ (angl. „Edward Scissorhands“), „Edas Vudas“ (angl. „Ed Wood“), „Mano gyvenimo žuvis“ (angl. „Big Fish“) ir „Alisa stebuklų šalyje“ (angl. „Alice in Wonderland“) pasižymėjęs Timas Burtonas nusprendė išbandyti savo jėgas televiziniame serialo formate.

Ir jo pirmuoju serialu tapo „NETFLIX“ platformą pasiekęs iš aštuonių epizodų susidedantis visai šeimai skirtas mistinio pobūdžio komedinis pasakojimas „Trečiadienė“ (angl. „Wednesday“).

Šio serialo labai laukiau, nes man tiesiog norėjosi išvysti šiurpią „Adamsų šeimynėlės“ (angl. „The Addams Family“) viziją, kurią mums žadėjo pateikti pats nejaukių pasakų kūrėjas Timas Burtonas. Tačiau, deja, firminis Timo Burtono stilius čia nėra labai pastebimas, nors pats serialas atrodo kažkiek makabriškai ir tamsiai. Tad galėčiau jį palyginti su kitu „NETFLIX“ hitu – „Riverdeilu“ (angl. „Riverdale“). Bent jau stiliumi ir pasakojimo maniera jis tikrai yra giminingas mano paminėtam kol kas iš šešių sezonų susidedančiam paaugliams skirtam projektui.

Labiausiai man patiko žiūrėti „Trečiadienę“ dėl saspenso ir kažkiek kitokio žvilgsnio į Adamsus, nes viskas šioje istorijoje yra perteikiama būtent per Trečiadienės matomą prizmę, o ne jos šeimynos, kuri šmėžuoja ekrane labai epizodiškai ir tik kartais papildo reikiamas scenas savo buvimu. Dėl to dramaturgija šiame seriale nešlubuoja, nes viskas sukasi apie merginą, kuriai tenka ne tik gyventi tarp „normalių“ ir „teisingų“ paauglių, bet dar ir ieškoti sprendimų, norint išspręsti itin pavojingą paslaptį.

Žiūrovui yra pateikiamas ganėtinai tikslus, tikroviškas ir netgi daug kam artimas žvilgsnis į šiuolaikinių paauglių problemas. Problemas, su kuriomis buvo susidūrę tiek dabar jau suaugę žmonės, tiek dabartiniai jaunuoliai. Ir nesvarbu, ar tai vyksta Lietuvoje, ar JAV, ar Japonijoje, nes esmė visada yra vienoda – patyčios, pašaipos ir smurtas.

Kalbant apie detektyvinę dalį, nes ji seriale irgi yra, tai čia viskas pateikta tikrai neblogai. Įdomu yra stebėti, kaip gi išsirutuliuos ši istorija ir kokias staigmenas pateiks siužetinė linija. O ir žiūrėti visa tai nebuvo nuobodu, nors dėl pernelyg ištęsto veiksmo kai kurie epizodai ir galėjo būti trumpesni.

Personažai seriale puikūs. Visi iki vieno pateikti pagarbiai ir su meile originaliems „Adamsų šeimynėlės“ nuotykiams, kuriuos galėjome pirmą kartą pamatyti prieš beveik šešis dešimtmečius, kai jie 1964 metais pasirodė komiksuose.

Turime ir kelis naujus veikėjus, kurie puikiai papildė siužetą, bet, aišku, niekas čia negalėjo prilygti nuostabiajai Trečiadienei, kuri nuo pirmo epizodo paperka savo charizma ir patraukliu keistumu. Veikėja atsiskleidė šauniai, todėl suprasti jos keistus polinkius ir kraupią pasaulėžiūrą irgi galima, nes kūrėjai net nebandė pateikti jos iš paslaptingos perspektyvos.

Vizualiai projektas atrodo puikiai vien dėl šaunaus meninio apipavidalinimo ir, žinoma, kokybiško produkcijos dizaino, kuris leido pasinerti į Adamsų šeimynėlės pasaulį. Tačiau, kaip jau užsiminiau, firminio Timo Burtono stiliaus čia nesimatė.

Dekoracijos, grimas, kostiumai, šukuosenos – puikūs. Taip pat didelis pliusas už labai gerą garso takelį, už nostalgišką originaliems filmams priartintą muziką, kurią parašė ilgametis Timo Burtono filmų kompozitorius Danny‘is Elfmanas, ir, aišku, už efektingą kameros darbą. Vaizdo montažas seriale taip pat tvarkingas. Būtent dėl šių mano išvardytų techninių aspektų serialą man nebuvo nuobodu žiūrėti.

Už vaidybą irgi atskiri komplimentai, nes Jenna Ortega idealiai įkūnijo Trečiadienę. Aišku, be jos turėjome ir kelis kitus smagius pasirodymus, kuriuos padovanojo 90-ųjų filmuose Trečiadienę atlikusi Christina Ricci, „Sostų karų“ (angl. „Game of Thrones“) žvaigždė Gwendoline Christie, Hunteris Doohanas, Riki Lindhome ir Emma Myers. Epizodiškai taip pat pasirodo Luisas Guzmanas su Catherine Zeta-Jones.

Apibendrinant, serialas „Trečiadienė“ – tai išties geras, smagus, įtraukiantis ir gerbtinas žvilgsnis į kultinę „Adamsų šeimynėlę“ per paauglės matomą prizmę. Gaila gal tik dėl to, jog serialas gavosi pernelyg vaikiškas ir neturintis to kraupaus firminio Timo Burtono stiliaus, kuris priduotų jam savotiško šarmo ir išskirtinumo.

„Laiptai“ (angl. „The Staircase“), „HBO“

Dar vienu rimtu 2022 metų JAV televizinio tinklo „HBO“ mini serialu tapo tikrais įvykiais paremta kriminalinė drama „Laiptai“ (angl. „The Staircase“).

Šiais metais mačiau tikrai daug įvairių serialų, todėl negalėčiau teigti, jog „Laiptai“ tapo vienu iš mano favoritų, bet tuo pačiu manau, kad tai yra tikrai dėmesio vertas projektas, kuris iki pat finalo neduoda žiūrovui ramybės dėl nežinomybės jausmo. Tad žiūrėti šį pasakojimą yra įdomu, nors jis ir nėra toks įtemptas kaip dauguma panašaus pobūdžio serialų. O viskas dėl lėtai vystomo ir kartu kruopščiai pateikto siužeto, kuris tam tikrais momentais gali pasirodyti pernelyg užtęstas. Bet ar tai bėda? Ne, nes šis projektas nuo to tik laimi, nes jo detalumas ir yra bene svarbiausiu visos šios istorijos akcentu.

Gerai seriale atsiskleidė ir personažai, kurie mums buvo pateikti iš labai skirtingų ir tuo pačiu įdomių pozicijų, nes ekrane mes galėjome stebėti kelias skirtingas esminio įvykio, kuris pakeitė Maiklo bei jo šeimos gyvenimą, versijas. Todėl tiek Maiklas, tiek ir jį supantys žmonės bei aukos artimieji leido su jais susipažinti iš paprastos ir žmogiškos perspektyvos, dėl ko susitapatinti su jais ir suvokti jų kančią bent jau man peržiūros metu buvo tikrai lengva. Staigmenų čia irgi yra, bet apie jas tikrai neužsiminsiu, nes kitaip tektų „spoilinti“.

Žiaurių epizodų seriale yra, bet čia manau kaip ir suprantama, jog „HBO“ produkcija be to negali apsieiti, dėl ko stebėtis atvirumu kaip ir nereikia. Taip pat seriale mes turime gerus dialogus ir kelias pakankamai aktualiais šiai dienai temas, kurios gal ir nėra pagrindinio siužeto vinimi, bet tikrai maloniai papildo šio pasakojimo dramaturgiją. O ir pati pabaiga ko verta, todėl ties tuo manau ir reikia sustoti, kad neleptelt kažko nereikalingo.

Iš geresnių serialo momentų paminėčiau puikų garso takelį. Ir kalbu aš ne vien apie puikias bei itin slogią atmosferą ekrane sukuriančias muzikines kompozicijas, bet ir apie atitinkamai gerai fonui parinktas dainas. Niūriai atrodanti visuma nebūtų tokia niūri, jeigu ne spalvų paletė ir aišku meninis apipavidalinimas, o vaizdo montažas ir aišku kameros darbas irgi be jokių trikdžių leido mėgautis šiuo kriminaliniu serialu.

Aktorių vaidyba čia irgi buvo verta dėmesio. Ar tai stebina? Tikrai ne, nes čia mes turime tokius meistrus kaip Colinas Firthas, Toni Collette, Michaelas Stuhlbargas, Dane‘as DeHanas, Juliette Binoche ir dar daug kitų.

Apibendrinant, serialas „Laiptai“ – tai pakankamai kokybiška kriminalinė drama, kurios lėtai vystomas, bet kruopščiai pateiktas siužetas leidžia visu gražumu pamatyti vieną iš žymiausių XXI amžiuje JAV teismų procesų. Žanro, temos ir tiesiog gerų istorijų gerbėjams manau tikrai verta pasinerti į šį iki pat finalo nenuspėjamą mini serialą.

„Pem ir Tomis“ (angl. „Pam & Tommy“), „DISNEY+“

Be jokių abejonių skandalingiausia ir labiausiai aptariama Holivudo pora 90-aisiais buvo kultinio serialo „Gelbėtojai“ (angl. „Baywatch“) žvaigždė Pamela Anderson ir populiarios roko grupės Motley Crue būgnininkas Tommy‘is Lee. O judviejų į internetą nutekinta sekso juosta pagal tam tikrus neoficialius šaltinius tapo labiausiai parduodamu nelegaliu suaugusiems skirtu įrašu JAV istorijoje.

Būtent apie šį skandalą, kuris palietė šios žvaigždžių poros gyvenimą, 2022 metais „DISNEY+“ platformoje pasirodė iš aštuonių epizodų susidedantis biografinio pobūdžio mini serialas „Pem ir Tomis“ (angl. „Pam & Tommy“).

Kas gyveno 90-aisiais ir 2000-ųjų pirmoje pusėje turėjo prieigą prie interneto, tikriausiai buvo žiūrėjęs šią skandalingą juostą, kurioje, tiesą pasakius, nieko tokio įdomaus ir nėra, apart kelių atviresnių rakursų su aktore ir būgnininku. Bet užtat kas buvo įdomiau nei pats vaizdo įrašas, tai skandalas aplink jį ir tolimesnės sutuoktinių gyvenimo peripetijos. Apie tai ir yra šis serialas, kuris gal ir ne viską pateikė taip, kaip buvo, bet užtat dėka meninių sprendimų, ši istorija buvo pateikta pakankamai dramatiškai ir tuo pačiu įtraukiančiai.

Didžiausias dėmesys seriale yra skiriamas trims asmenims – Pamelai, Tommy‘iui ir žmogui, kuris įgyvendino visą šią aferą su vaizdo įrašu. Juo čia tapo Randas Gauthieras, kurio siužetinė linija buvo pateikta iš itin taiklios perspektyvos, jog netgi tam tikrais momentais pritari jo poelgiui. Bet čia jau reikia žiūrėti serialą, kad suvoktumėte visą šio žmogaus padaryto nusikaltimo motyvaciją, nes „spoilinti“ aš tikrai nežadu. Pačios Pamelos ir Tommy‘io drama irgi išreikšta kaip reikiant, todėl žiūrovai čia gali įsigilinti į jų asmenybes ir pamatyti daug neapgalvotų poelgių, kurie jiems kainavo išties nemažai nervų.

Be to, seriale yra dar vienas labai įdomus momentas – internetinio porno užkulisiai bei žvilgsnis į 90-ųjų pornografinę industriją, kuri tada išgyveno tikrą aukso amžių. O ir pats pasakojimas nėra nuobodus, nes jis įtraukia ir intriguoja keliais nenuspėjamais siužetiniais vingiais, kuriuos čia dėl tam tikrų priežasčių į bendrą istoriją įtraukė serialo kūrėjai.

Pats serialas iš savęs atrodo stilingai, o kartais net priartintas prie 90-ųjų filmavimo stiliaus, kuriuo galėjo tada pasigirti serialai ir kai kurie filmai. Meninis apipavidalinimas – bomba. Vien už grimą, šukuosenas ir kostiumus, kurie puikiai atspindėjo rodomą epochą, galima duoti apdovanojimą. O muzika tiesiog fantastiška, nes vieno ar kito epizodo peržiūros metu galima išgirsti tokius hitus kaip Fatboy Slim „Praise You“, Nine Inch Nails „Closer“, Iggy Pop „Real Wild Child“, The Cardigans „Lovefool“ ar 4 Non Blondes „What‘s Up“. Ir tokių dainų ten dešimtys. Kameros darbas ir vaizdo montažas irgi be priekaištų.

O dabar prie vieno stipriausių šio serialo momentų – aktorių. Už Sebastiano Stano pasirodymą galima duoti ir „Oskarą“, nors čia yra tiesiog serialas. Fantastiškas aktoriaus pasirodymas Tommy‘io Lee amplua, kuris veža nuo pradžios iki finalo. Pamelą Anderson įkūnijusi Lily James irgi nepasišiukšlino ir padovanojo mums įsimintiną ir įtikinamai atrodantį reginį. Na, o Sethas Rogenas irgi buvo puikus tame, ką darė.

Bendrai, serialas „Pem ir Tomis“ – tai įtraukiantis ir įdomiai pateiktas biografinis pasakojimas apie vieną skandalingiausių 90-ųjų žvaigždžių porų ir vienos geidžiamiausių istorijoje sekso vaizdajuosčių nutekinimo užkulisius.

„Turistas“ (angl. „The Tourist“), „HBO“

Dar vienu kokybišku savo išore, brutaliu dėl atvirai pateikto smurto ir tiesiog įdomiu šių metų televiziniu projektu galima laikyti iš „HBO“ atkeliavusį kriminalinį iš šešių epizodų susidedantį trilerį „Turistas“ (angl. „The Tourist“).

Man patinka tokie minimalistiniai, brutalūs, nenuspėjami ir kažkiek slegiantys trileriai. Todėl žiūrėdamas šį purviną ir pakankamai realistiškai pateiktą serialą, gavau tiesiog gerą laiką bei nenuobodžią pramogą, kurios cinkeliu tapo intriga.

O ta intriga aišku buvo susieta su pagrindinio herojaus praeities šešėliais ir jo, kaip asmenybės, atskleidimu. Tad kiekvienas epizodas mums dovanoja ne tik daug naujos informacijos, bet ir savotišką žaidimą, kuris elementariai primena dėlionės principą. Kas, kur, kodėl, kam? Štai tokie klausimai yra užduodami po pirmojo epizodo peržiūros, o į juos palaipsniui yra atsakoma, jog galiausiai mes gauname tikslų ir suprantamą vaizdą apie bendrą situaciją.

Personažai seriale irgi įdomūs. Ir kalbu ne vien apie pagrindinį veikėją, bet ir jį supančius žmones kaip pareigūnai, draugai ir net esminis antagonistas. Čia aišku negaliu pernelyg daugžodžiauti, nes visi jie turi pakankamai svarbų vaidmenį siužete ir vienu ar kitu atveju tampa esminiu siužeto varikliu, kurio dėka iš pakankamai atviros pozicijos buvo galima atsiskleisti šio pasakojimo protagonistui.

Veiksmo, įtampos, susidūrimų pakankamai, kad žiūrovas nenuobodžiautų seanso metu, bet man labiausiai visgi patiko pati australietiškos provincijos atmosfera, kuri papirko mane nuo pat pirmų šio mini serialo kadrų.

Iš vizualios perspektyvos, serialas atrodo irgi žaviai. Man čia labai patiko jame grojanti muzika, kuri leido pasinerti į istoriją dėka įtemptų ir kažkiek niūriai skambančių kompozicijų. O tai šiam pasakojimui buvo tikrai svarbu, nes bendras dėmesys buvo išlaikytas būtent dėka puikiai sukurtos atmosferos.

Taip pat patiko ir kameros darbas, garso bei vaizdo montažas ir meninis apipavidalinimas. Tas minimalizmas paperka ir leidžia pasijusti nejaukiai dėl to, kad beveik visas veiksmas vyksta vienoje lokacijoje.

Aktoriai seriale nepriekaištingai įkūnijo jiems patikėtus vaidmenis, todėl galiu teigti, kad ir su vaidyba čia viskas buvo puiku. Ypatingai noriu pagirti „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ (angl. „Fifty Shades of Grey“) žvaigždę Jamie Dormaną, kuris jau ne pirmą kartą demonstruoja savo aktorinius sugebėjimus geruose projektuose. Vien ko vertas buvo jo pasirodymas „Belfaste“ (angl. „Belfast“). Be jo seriale įdomiais pasirodymas pasižymėjo Danielle Macdonald, Shalom Brune-Franklin, Damonas Herrimanas ir Alexas Dimitriadesas.

Apibendrinus, mini serialas „Turistas“ – tai įtampoje ir nežinomybėje laikantis kriminalinis trileris su keliais gerai sukaltais siužetiniais siurprizais ir brutaliai pristatyta išore. Vaidyba, techninė dalis ir režisūra čia irgi atrodo gerai, todėl raginčiau nepraleisti, nes tai išties kokybiškai sukaltas „HBO“ projektas.