Kartais režisierių priimti sprendimai vienaip ar kitaip pasiteisina ir yra prasmingi: pavyzdžiui, kai grupės nariai nesuteikia teisės naudoti jų vardo. Arba dėl konservatyvių vieno ar kito meto pažiūrų.
Tad kokie gi garsūs ir pasisekimo visame pasaulyje sulaukę filmai, pasakojantys garsių muzikos pasaulio veikėjų istorijas, melavo žiūrovams tiesiai į akis?
„Bohemijos rapsodijos“ beprotybė
Freddie Mercury istorija buvo tokie neeilinė, jog tiesiog idealiai tiko ekranizacijai didžiajame ekrane. Štai kodėl taip apmaudu, jog filmas „Bohemiškoji rapsodija“ netapo pasakojimu apie tikrą gyvenimą, o liko labiau panašus į kūrėjų fantazijų vaisių. Nepaisant visko, ką sužinojote pasižiūrėję šį filmą, F. Mercury tikrai neprisistatė Brianui May ir Rogeriui Taylorui po koncerto, kurio metu jų grupę „Smile“ paliko vokalistas Timas Staffellis. Būtent taip jų pažintis buvo parodyta ekrane. Tiesa yra ta, jog jis seniau pažinojo visus tris, kurį laiko jie netgi buvo kambario draugai.
Filmas verčia tikėti, kad Johnas Deaconas buvo pirmasis grupės bosistas, nors iš tikrųjų jis turėjo net tris pirmtakus – Mike‘ą Grose‘ą, Barry Mitchellą ir Dougą Bogie. Taigi grupė susikūrė 1970 metais, o pirmasis pasirodymas su J. Deaconu įvyko tik 1971 metais.
Toliau – buvusio F. Mercury vadybininko Paulo Prenterio elgesys. Nors jis ir teisėtai istorijoje vaizduojamas kaip istorijos blogiukas, labai daug detalių, susijusių su jo atleidimu, perteikiama klaidingai.
Pirmiausia filme teigiama, kad jis buvo atleistas prieš 1985 metais vykusį „LiveAid“ koncertą, o tada, norėdamas atkeršyti, prabilo per televiziją. Tiesa ta, kad P. Prenteris buvo atleistas 1987 metais, kai pardavė savo istoriją, pavadintą „AIDS Kills Freddie‘s Two Lovers“ liūdnai pagarsėjusiam Jungtinės Karalystės bulvariniam laikraščiui „The Sun“.
Melo bei netikslumų juostoje būta ir daugiau. Apie tai galite paskaityti DELFI jau publikuotame ir itin daug skaitytojų dėmesio susilaukusiame straipsnyje „11 kartų, kai filmas „Bohemijos rapsodija“ jums pamelavo“.
Ray Charlesas nėra toks, koks buvo vaizduojamas filme „Rėjus“
Jamie Foxxas už dainininko Ray Charleso vaidmenį juostoje „Rėjus“ – 2004 metais pasirodžiusį dokumentinį režisieriaus Tayloro Hackfordo darbą – pelnė „Oskarą“. Likus savaitei iki filmo premjeros, vienas iš R. Charselo biografijos autorių Davidas Ritzas parašė straipsnį „Slate“, kuriame demaskuoja su muzikanto gyvenimu, vaizduojamu filme, susijusią netiesą. Nors ir negailėjo gerų žodžių pačiam J. Foxxui ir kitiems pagrindiniams aktoriams, jis teigia, kad „Rėjus“ – cukrumi pabarstyta juosta, kuriame „apgailėtinai supaprastinamas itin sudėtingas ir spalvingas R. Charleso charakteris“.
D. Ritzas sako, kad filme ignoruojama vienos iš jo tėvo buvusių žmonų – Mary Jane – įtaka jo gyvenimui. Būtent ši moteris jį palaikė ir skatino daugiau nei tikra motina Aretha. Rašytojas taip pat stebisi, kodėl filme taip sumenkinama R. Charleso meilė džiazo muzikai ir ignoruojamas jo profesijai itin svarbių žmonių vaidmuo.
Konkrečiai kalbama apie saksofonininką Davisą Fathead Newmaną ir „Atlantic Records“ vadovus Ahmetą Erteguną ir Jerry Wexlerį (jie filme tapo plokščiais stereotipais). Be to, anot rašytojo, filmas baigiamas potekste, esą, Charlesas su Della gyveno laimingą šeimyninį gyvenimą ir niekada daugiau nevartojo narkotikų, nors iš tikrųjų pora 1976 metais išsiskyrė, o muzikantas iki pat mirties be saiko vartojo alkoholį ir rūkė marihuaną.
„Ties jausmų riba“ – viskas suprimityvinta iki meilės trikampio
Kaip ir „Rėjus“, biografinė drama apie Johnny Cashą „Ties jausmų riba“ sulaukė didelio populiarumo ir pelnė ne vieną garbingą apdovanojimą, tačiau, didžiam apmaudui, filme pagrindinis dėmesys buvo skirtas J. Casho priklausomybei nuo narkotikų ir kaip jį naujam gyvenimui prikėlė jausmai gerai moteriai – šiuo atveju June Carter, kurią jis galiausiai vedė. Tuomet Kathy Cash – viena iš muzikos legendos dukterų su pirmąja žmona Vivian – pasipiktino, kaip juostoje „Ties jausmų riba“ vaizduojama jos motina.
„Mano mama visame filme praktiškai neegzistuoja, neskaitant epizodų apie pakvaišusią moterį, negalėjusią pakęsti savo vyro karjeros. O tai netiesa. Ji labai juo didžiavosi. Tiesą sakant, iki pat tos akimirkos, kai jis pradėjo vartoti narkotikus ir nebegrįžti namo“, – „Tennessean“ sakė ji.
Kita J. Casho dukra Rosanne pateikė dar platesnį filmo vaizdą, akcentuodama, kad juosta jos tėvo gyvenimą ir karjerą sutraukė iki primityvaus meilės trikampio: „Tas filmas labai skausmingas. Visi trys mane auginę ir auklėję žmonės filme buvo neatpažįstami... Tai Holivudo filmas – labai sudėtingi gyvenimai sutraukti iki dvejų valandų – iš jo net neverta tikėtis kažkokios tiesos“.
Labai niūrus „Jimi: All Is By My Side“
Prireikė 43 metų, kol buvo sukurtas biografinis filmas apie 1970 metais mirusį Jimi Hendrixą. Net ir tada jo buvusi mylimoji Kathy Etchingham savo svetainėje internete paliko komentarą, kuriame neigia kai kuriuos 2013 metais pasirodžiusio filmo faktus.
Juostoje „Jimi: All is By My Side“ pagrindinį gitaros legendos vaidmenį sukūrė Andre 3000 iš grupės „OutKast“. Filmas pasakoja apie laikotarpį, prasidėjusį 1966 metais jam atvykus į Angliją ir proveržį „Monterey Pop Festival“ festivalyje po metų.
Moteris atkreipia dėmesį į vieną ypatingą detalę filme, kai juostoje J. Hendrixas ją sumuša telefonu – moteris teigia, kad realybėje nebuvo nieko panašaus. Kai filmo kūrėjams ji paskundė, kad tai pramanas, jai buvo atsakyta, kad jiems tokią informaciją suteikė kitas šaltinis, patikinęs, kad taip ir buvo iš tikrųjų.
Ji taip pat sukritikavo, kaip filme buvo pavaizduotas jos, J. Hendrixo ir Lindos Keith meilės trikampis, turėjo prie ko prisikabinti ir kalbant apie filmo kostiumus bei muziką (J. Hendrixo turto valdytojai neleido filme naudoti jo muzikos, tad teko suktis iš padėties). K. Etchingham taip pat labai nepatiko, kaip filme vaizduojamas ir pats J. Hendrixas.
„Didžiausias filmo nusivylimas – tai, kad, užuot turėję progos susipažinti su nuostabia J. Hendrixo asmenybe ir įvykiais Londone, gavome labai niūrią ir depresyvią pasaką, kurioje net ir muzika menkai susijusi su gitaros virtuozu“, – konstatuoja moteris.
„The Doors“ – šūvis pro šalį
1991 metais „Los Angeles Times“ dienraščiui „The Doors“ klavišininkas Ray Manzarekas kaip reikiant pyko ant Oliverio Stone‘o biografinės juostos.
Nors ir pripažino, kad aktoriui Valui Kilmeriui „visai pavyko“ suvaidinti Jimį Morrisoną ir jam visai patiko, kaip filme buvo atkartoti koncertai, tačiau juostos iki galo jis nepasižiūrėjo: labai nuliūdino, kaip O. Stone‘as interpretavo J. Morrisono asmenybę.
„Jimas vaizduojamas kaip nuolat apsvaigęs hedonistas. Didžiausia tragedija ta, kad šlovė jį pražudė. Bet tai nebuvo Jimo siunčiama žinutė. Jis buvo labai protingas ir inteligentiškas. Mokėjo mylėti. Jis buvo geras žmogus, tikėjęs laisve ir visada abejojęs bet kokia valdžia. Tik to pasižiūrėjus šį filmą jūs nesužinosite“, – kalbėjo R. Manzarekas.
R. Manzarekas pateikė ir kelis pavyzdžius klaidų, kurias, kurdamas filmą, padarė O. Stone‘as. „Jimas neuždegė (dainininkės Pam Courson) spintos. Jis į mane nemetė televizoriaus. Jo studentiškame filme nebuvo vaizdų iš „Valios triumfo“. Tai buvo pramanai. Ir Jimas niekada nemetė kino studijų. Jis baigė UCLA“, – kalbėjo „The Doors“ klavišininkas.
