Filmo „Žudiko kodeksas“ recenzija: dar viena blanki keršto istorija

Apie ką mes čia…

Vaikystėje išgelbėta vieno geriausių pasaulio samdomų žudiko Mūdžio, Ana nusprendžia prie jo prisijungti ir įžengti į paslaptingą bei be galo pavojingą samdomų žudikų pasaulį. Jos ir Mūdžio duetas puikiai bendradarbiavo, kol vieną dieną jos mentorius nėra nužudomas. Neturėdama kitos išeities, Ana nusprendžia rasti tuos, kurie nužudė Mūdį ir atkeršyti jiems pačiu žiauriausiu būdu.

Kūrinio turinys

Žinote, pasižiūrėjęs šio filmo anonsą ir dar papildomai pasiskaitęs apie jį, nelabai norėjau jį žiūrėti, bet kai pamačiau, kad už „Žudiko kodeksą“ atsakingas yra mano be galo mylimo filmo „007: Kazino Royale“ kūrėjas Martinas Cambellas, pakeičiau nusiteikimą. Visgi paskutinis jo filmas „Svetimšalis“ buvo panašiai mane nuteikęs, o pasižiūrėjus jį, gavau labai daug gerų akimirkų kine. To tikėjausi ir iš šios pakankamai nuvalkiotai atrodančios istorijos. Bet šįkart teko kažkiek nusivilti.

Šis filmas kaip ir daugelis pastaruoju metu pasirodančių kino projektų ar serialų apie stiprias moteris, nesugeba pasiūlyti nieko naujo, ko mes nebūtume matę anksčiau. Tas pats liečia ir kerštą bei jo motyvą, kuris manau jau buvo tūkstančius kartų matytas panašaus tipo kine apie kerštaujančius žmones. Tad nieko ypatingo, įdomaus ar originalaus šis filmas siužetiniame plane negali pasiūlyti. Vienintelis momentas, kuris kažkiek čia gelbėja situaciją, tai priežastis, dėl kurios pagrindinis juostos personažas yra priverstas keršyti, ir dar kai kurios beveik iki finalo nuslėptos intrigos. Jos čia susijusios su keliais veikėjais, todėl tie veikėjai sugeba kažkiek atsiskleisti kaip asmenybės, kad mes, žiūrovai, galėtume pamatyti juos iš atviresnės perspektyvos.

Kas dėl filmo personažų, tai jie nekokie. Tiksliau, klišėmis ir banaliomis frazėmis apipinti veikėjai, kurie visiškai nerūpi, o jų istorija nepaliečia taip, kad būtų galima peržiūros metu bent jau šiek tiek jaudintis dėl jų likimo. Dramaturgiškai tai aišku milžiniškas smūgis šiai juostai, bet tuo pačiu, net ir ryškesnis veikėjų pateikimas tikėtina sunkiai pagelbėtų šiam filmui, nes jo pamatas yra per daug paprastas ir pasikartojantis. Tad net ir išsiplėsti apie personažus nenoriu, nes tai būtų beprasmiška.

Dar paminėti noriu gana tvarkingą ir šiokioje tokioje įtampoje laikantį veiksmą, kuris reikiamu momentu pagyvina užsitęsusią peržiūrą. O daugiau manau pamatysite filme, jeigu aišku į jį eisite. Aš gavau vienkartinę pramogą, bet ar kam nors rekomenduočiau žiūrėti, didelis klausimas. Tokius filmus galima pasižiūrėti kokioje nors platformoje kaip „NETFLIX“ ir tuo pačiu sutaupyti kelis eurus bilietams.

Techninė juostos pusė

Pats filmas iš techninės pusės yra sukaltas ganėtinai preciziškai ir maloniai tiek akims, tiek ir ausims, dėl ko pats veiksmas atrodo tvarkingai ir neerzinančiai. Kameros darbas muštynių scenose priartinantis mus prie rodomo veiksmo epicentro, o muzika puikiai paryškinanti ekrane vykstantį chaosą. Be to, muzikinės kompozicijos taip pat sukūrė neblogą atmosferą ir ramesniuose epizoduose.

Vaizdo ir garso montažas neišskiriantis, o meninis apipavidalinimas tai toks be galo standartiškai atrodantis kaip žudikų/agentų temos projektams, nes žiūrint filmą iš karto mintyse pradeda vaizduotis kiti tokio pobūdžio filmai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Norint parduoti filmą arba bent jau kažkaip sudominti žmones jį pasižiūrėti, reikia turėti kokį nors kozirį. Dažniausiai tokiais koziriais tampa žymūs aktoriai, kurių veidai ant plakatų sugeba pritraukti daugiau potencialių žiūrovų. Ir vienu iš labiausiai parduodamų veidų Holivudo kine yra Samuelis L. Jacksonas, kurio pasirodymas viename ar kitame filme beveik visuomet garantuoja smagų laiką. Tik yra vienas niuansas. Aktorius dažniausiai tokio tipo kine pasirodo epizodiškai. Taip yra ir čia. Jo ekraninis laikas „Žudiko kodekse“ apsiribojo penkiomis minutėmis, o ir jis vaidino save, tad nieko ypatingo jis čia tikrai nepademonstravo.

Kas liečia pagrindinį vaidmenį atlikusią Maggie Q, šiai žaviai aktorei jau nebe pirmą kartą tenka vaidinti žudikę, todėl su šiuo vaidmeniu ji susidorojo ganėtinai gerai. Tik blogiausia, kad jos įkūnytas veikėjas visiškai neįdomus kaip asmenybė, todėl ir jos pastangos čia tampa beprasmės. Tą patį galima pasakyti ir apie kitą talentingą aktorių –„Oskarui“ nominuotą Michaelą Keatoną, kuris elementariai neturėjo ką veikti šiame filme.

Tarp kitų aktorių buvo galima pamatyti Robertą Patricką, Velizarą Binevą ir dar kelis kitus nieko ypatingo ekrane nepademonstravusius žmones.

Verdiktas

„Žudiko kodeksas“ – tvarkingas, bet visiškai niekuo nuo kitų panašios temos projektų neišsiskiriantis keršto temos veiksmo trileris, kuris nors ir suteikia vienkartinę ir visiškai neįpareigojančią pramogą, bet užtat iš karto pasibaigus seansui užsimiršta dėl savo blankios istorijos, didelio įspūdžio nedarančių veiksmo scenų ir beveik jokios charizmos neturinčių personažų.