Apie ką mes čia…
Grįžusį į gimtąjį miestelį po senelio mirties, talentinga muzikos studentė Alma vieną dieną randa po stalu mažą vilkiuką, kuriuo pradeda rūpintis. Tačiau tuo jos globa ties šiuo mažyliu nesibaigia, nes visai netrukus mergina suranda lėktuvo nuolaužose dar vieną draugą – liūtuką. Taip jos gyvenime atsiranda du gauruoti ir neišskiriami draugai. Bet ši akimirka netruko ilgai, nes apie tai sužinoję gamtosaugininkai nusprendžia išskirti bičiulius. Kaip klostysis jų gyvenimas ir kam galiausiai atiteks liūtas su vilku? Štai kur svarbiausias klausimas, kurį sau neramiai užduoda Alma.
Kūrinio turinys
Asmeniškai man „Mija ir baltasis liūtas“ padarė pakankamai gerą įspūdį, todėl netgi nusipirkau šio filmo licencinį DVD su lietuvišku įgarsinimu į kolekciją, nes kada nors norėsiu šią juostą parodyti ir vaikams. Todėl nuoširdžiai laukiau sekančio mano paminėto filmo režisieriaus Gilleso de Maistre‘o darbo. Ir šįkart jo filmas nesugebėjo manęs taip sužavėti kaip 2018 metų juosta, bet taip pat, naujo filmo peržiūros metu jaučiausi smagiai, dėl ko ir nusprendžiau skirti jam dėmesį, rašydamas šią trumpą apžvalgą.
Kas mane sužavėjo, taip manau ir daugeliui žiūrovų patiks, tai pagrindinės šio filmo veikėjos santykis su laukiniais gyvūnais, kuriuos jai atneša likimas. Rūpesčio kupinas šių gyvūnėlių gyvenimas ir jiems skiriama globa spinduliuoja gėriu, kurio, deja, šiais laikais dažnai trūksta, todėl bent jau filme galima juo pasimėgauti su kaupu. Be to, filmas skatina tiek jaunus, tiek ir vyresnius žiūrovus pažvelgti iš ganėtinai paprastos ir jautrios pozicijos į tuos, kurie negali savimi pasirūpinti ir kuriems reikia meilės bei dėmesio. O to, deja, ne visi mes galime suteikti, nors ir turime tam milžinišką norą.
Puikiu to pavyzdžiu tampa situacija, kai vaikas ar vaikai užsinori šuniuko, žada juo rūpintis ir leisti su juo laiką, bet kai tas šuniukas atsiranda jų namuose, po tam tikro laiko juo tenka rūpintis mamai arba tėčiui. Ir čia tai pabrėžiama ne vieną kartą, kad gyvūnas – tai didelė atsakomybė, kuri reikalauja labai rimtų apsvarstymų.
Nuotykių ir dramos čia irgi yra, o taip pat filmas dar ir siūlo iš šono pažvelgti į vilko ir liūto gyvenimą tiek namuose, tiek ir už jų ribų, nes tikrai ne kiekvienas laukinis gyvūnas gali prisitaikyti gyvenimui uždaroje patalpoje, o ne plačios gamtos apsuptyje.
Čia, manau, ir reikia sustoti apžvelgiant šią juostą, nes trumpai tariant, filmo siužetas yra paprastas ir neturintis kažkokių ypatingų siužetinių vingių, kuriais žiūrovas būtų pamalonintas. Tad rekomenduoju nueiti į jį su visa šeima ir tiesiog smagiai praleisti tas kelias valandas su šiltu filmu artimų žmonių apsuptyje.
Techninė juostos pusė
Kaip ir ankstesnis režisieriaus Gilleso de Maistre‘o darbas „Mija ir baltasis liūtas“, taip ir šis, sugeba pakerėti natūralia aplinka. Todėl pasidžiaugti gamta ir jos grožiu čia galima dėka kameros darbo, kuris ir dovanoja mums kerintį žvilgsnį į kraštovaizdžius bei vietas, kurios tapo pagrindinio šios istorijos veiksmo epicentru.
Muzika miela ausiai ir sugebanti sukurti ekrane pozityviai nuteikiančią atmosferą, meninis apipavidalinimas tvarkingas, garso montažas neblogas, o va vaizdo montažui skiriu šiek tiek kritikos, nes kai kur jis pernelyg chaotiškas ir nesugebantis išlaikyti vientiso pasakojimo stiliaus. Prie to pripranti, bet pradžioje bent jau man buvo šiek tiek sunku įsijausti į šią istoriją.
Aktorių kolektyvinis darbas
Šį filmą man teko žiūrėti dubliuotame variante, todėl pernelyg objektyviai vertinti aktorių vaidybos negalėčiau, nes dubliažas visgi pavagia tam tikrą autentiškumo momentą ir emocijas, kurias ekrane bandė demonstruoti aktoriai. Bet jeigu jau teiktų kalbėti apie jų pasirodymus čia nepaisant įgarsinimo, tai sakyčiau, kad pakankamai neblogai kiekvienas iš jų susidorojo su jiems patikėtais vaidmenimis.
Didžiausią dėmesį filme iš visų aktorių gavo Molly Kunz, kuriai pavyko nuoširdžiai ekrane perteikti rūpestį, o tai buvo nebe labiausiai paveikiantis jos vaidybos momentas, nes patikėti ja ir jos skleidžiamu gerumu buvo paprasta. Taip pat sakyčiau, kad Grahamas Greene‘as atliko išties neblogą vaidmenį, kuris spinduliavo išmintimi ir neblogais patarimais.
Filme pasirodė dar Charlie‘is Carrickas, Derekas Jonesas, Evanas Buliungas, Rebecca Croll ir kiti. Bet abejoju, kad šios pavardės Jums kažką sako, nes po peržiūros teko domėtis, kokiuose filmuose jie vaidino, nors dažniausiai to nedarau.
Verdiktas
„Vilkas ir liūtas“ – itin paprastas savo gvildenama mintimi, siužetu ir turiniu, bet užtat sugebantis sukelti daug pozityvių jausmų filmas, kuris labiausiai yra skirtas jaunai auditorijai. Juosta turi kelis ryškius pliusus, kuriais tampa gyvūnai ir gamtos grožis. Ir būtent dėl to šis pasakojimas akimirksniu suteikia savotiškos kino magijos jausmą, kuri neapleidžia beveik visose vilką ir liūtą demonstruojančiose scenose.
