Apie ką mes čia…
Netolimoje ateityje pasaulis susidūrė su didele ekologine katastrofa, kuri palietė milijardus žmonių visame pasaulyje. Badas, skurdas, ligos tapo žmonėms tikra kasdienybe. Tačiau vieną dieną atsiranda viltis, kad netrukus pasaulis vėl galės pamažu atsistatyti, o žmonija atsigauti. Ir ta viltimi tampa trylikametė Vesper.
Kūrinio turinys
Pačioje savo trumpoje ir jokių „spoilerių“ neturinčioje apžvalgoje užsiminiau apie tai, jog paaugliškos utopijos tema jau yra užmiršta ir kokiam nors Holivude niekas net nesiryžta jos imtis, nes, visų pirma, viskas jau yra išsakyta, visų antra, tokie filmai neneša pinigų. Kodėl? Kadangi žiūrovams elementariai jų jau nebereikia.
Kaip sakoma, mados ateina ir praeina, ir tai yra visiškai normalu. Tačiau režisierė Kristina Buožytė su Brunu Samperiu buvo, matyt, visiškai kitokios nuomonės, nors jų sukurtas filmas ir nepasiūlė nieko naujo, ko mes nebūtume matę anksčiau kituose tokio pobūdžio kino projektuose. Ar tai yra blogai? Ne, nes tenka pripažinti, jog ši juosta savo dramaturgiškais sprendimais tikrai pranoksta daugelį utopijos temą vystančių filmų, o kartu savo meniniu pateikimu yra labiau gimininga neįvertintam režisieriaus Alexo Garlando 2018 metų šedevrui „Anihiliacija“. O toks palyginimas tampa milžinišku komplimentu šiai juostai, kuri dar ir turi savito individualumo.
Tuo individualumu tampa ne paauglių kova su nepalankia jiems sistema bei pasauliu, kurį nori kontroliuoti tam tikri žmonės, o edukacinio pobūdžio žinutė apie tai, jog mes pernelyg naikiname gamtą, kuri mums yra suteikusi tiek daug privilegijų, dėl kurių mes egzistuojame nuostabiame bei komforto kupiname pasaulyje. Ir tai velniškai geras pastebėjimas, nes daugelis iš mūsų net nesusimąsto apie artėjančią katastrofą, dėl kurios kiekvienas iš mūsų bus atsakingas, jeigu nesusiimsime ir nepradėsime vertinti bei tuo pačiu saugoti šio pasaulio.
Tačiau, kaip ten bebūtų, tai tik viena iš kelių svarbių filmo temų, kuri, nors ir yra verta dėmesio, bet visumoje nesugeba užglaistyti tų vietų, kurios atkartoja tiek „Bado žaidynių“, tiek kitų panašių filmų braižą. Tad stebint juostą, viskas lyg ir yra gerai, bet ne vieną kartą pagalvoji, kad tai jau daug kartų matyta. Bent jau man čia yra didžiausias filmo minusas, kuris ir neleido pasijusti peržiūros metu kažkaip ypatingai. Ir numanau, kad tas įvyko tik dėl to, jog su tema buvo gerokai pavėluota.
Veikėjai filme puikūs. Jiems galima jausti tiek empatiją, tiek neapykantą, o ir kai kurie dialogai suteikia peno apmastymams, nes išsakytos herojų mintys apie pasaulio santvarką ir ateitį yra išties pranašiškos. Pati Vesper šauni. Ja neįmanoma nepatikėti, o jos užsispyrimas užkrečia ir ji tampa tam tikru įkvėpimo simboliu.
Čia nesigilinsiu, nes, manau, kiekvienas iš Jūsų turi pats pamatyti kokia gi yra ši mergina ir kokiais būdais ji bando kovoti su susiklosčiusia situacija bei nepalankia žmonių bendruomenei sistema. Blogiukas filme kaip ir standartinis, bet bendrai jis nėra toks kartoninis, kaip dauguma tokio tipo personažų panašiuose filmuose.
Tad jeigu reikėtų apibendrinti šio naujo lietuviško filmo turinį, sakyčiau, kad tema išvystyta tikrai gerai, nors iki originalumo šiam projektui yra labai toli. Tačiau tai žiūroviškas, gal kažkiek lėtas ir netgi arhausinius bruožus turintis filmas, kuris priverčia didžiuotis, kad pagaliau Lietuvos kinas perėjo į visiškai naują kokybės lygį. Būtent todėl ir rekomenduoju nueiti į kiną ir tiesiog paremti šią juostą tais keliais eurais, nes darbo čia buvo įdėta tikrai nemažai.
Techninė juostos pusė
Esu matęs labai daug įvairiausio lygio post-apokaliptinę temą vystančių ir mokslinės fantastikos žanrui priklausančių projektų, todėl nustebinti mane yra tikrai sunku. Ir šis filmas išties maloniai nustebino savo estetika ir tikroviškumu, todėl, manau, tikrai galime pasidžiaugti, kad pagaliau Lietuvos kino padangėje turime rimtą bei kokybišką šio žanro projektą, kuris kainavo vos kažkokius varganus penkis milijonus eurų, palyginti su Holivudiniais dešimtis ar net šimtais milijonų dolerių kainuojančiais blokbasteriais.
Tad produkcijos dizainas ir meninis apipavidalinimas juostoje pakeri savo natūralumu. Tiek dekoracijos, tiek herojų apranga, grimas, šukuosenos leidžia akimirksniu patikėti tuo, kas vyksta ekrane. Maža to, filme skamba nuostabi muzika, kuri sukuria atitinkamai niūrią, bet tuo pačiu kažkiek pozityvią atmosferą, todėl ne taip sunku yra pasinerti į šį nepavydėtiną pasaulį, kuriame žmonės bando nemirti iš bado, ieškodami naujų sprendimų išgyventi.
Specialieji efektai, kameros darbas, vaizdo ir garso montažas irgi be priekaištų. Sakyčiau, jog iš vizualinės perspektyvos ši juosta tikrai yra pagirtina, nedaranti jokios gėdos pačiam žanrui.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kalbant apie pagrindinius filmo aktorius, tai manau, kad prikibti čia tikrai nėra prie ko, nes visas kolektyvas pasistengė įtikinamai atlikti jiems patikėtus vaidmenis. Ypač gerai ekrane žiūrėjosi žinomas iš Guy‘aus Ritchie‘io filmų britas Edde‘is Marsanas, kuriam atiteko savotiško tirono vaidmuo. Žinoma, negalima gailėti komplimentų ir jaunajai Raffiellai Chapman, kurios įkūnyta Vesper leido patikėti jos vykdoma misija. Taip pat trumpam ekrane galima buvo pamatyti neblogą charakterinį aktorių Richardą Brake‘ą, kuris dažnai užsuka ir į didelio biudžeto produkcijas atlikdamas antro ar trečio plano vaidmenis.
Verdiktas
„Vesper“ – techniškai pats išradingiausias ir kokybiškiausias kada nors sukurtas Lietuvos padangėje kino filmas, kurio didžiausiu privalumu tampa holivudiniam kinui prilygstanti post-apokaliptinio pasaulio koncepcija. Ir nors viena iš juostos temų apie gamtos tausojimą yra tikrai pagirtina ir sugebanti edukuoti, visgi bendras juostos braižas atrodo kaip tikra utopinio stiliaus filmų atgyvena iš 2010-ųjų vidurio, kai dominavo „Bado žaidynės“ bei panašūs projektai.
Filmo anonsas:
