Taip į kino ekranus atkeliavo ne itin žymaus 1969 metų Agathos Christie romano „Helovino vakarėlis“ ekranizacija, kuri buvo patikėta du ankstesnius filmus režisavusiam Kennethui Branaghui. Kas iš to gavosi? Ir ar šios detektyvinės trilogijos finalas yra pakenčiamas? Tuoj atsakysiu.
Apie ką mes čia…
Į pensiją anksčiau laiko išėjęs bei užtarnautu poilsiu Venecijoje besimėgaujantis detektyvas Erkiulis Puaro sulaukia netikėto svečio – rašytojos Ariadnos Oliver, kuri pasiūlo jam apsilankyti paslaptingame spiritizmo seanse. Tačiau vos tik jam prasidėjus, viename Venecijos miesto name pradeda dėtis baisūs dalykai, kurie galiausiai prišaukia mirtį. Visa tai pamatęs Erkiulis pradeda įtarti, jog ne spiritizmo metu iškviestos šmėklos sukėlė mirtį, o kai kas iš dalyvių. Tad neturėdamas išeities, legendinis detektyvas nusprendžia išnarplioti šią painią bylą.
Kūrinio turinys
Jeigu prieš tai dvi buvusios Agathos Christie romanų ekranizacijos, kurias į didžiuosius kino ekranus perkėlė Kennethas Branaghas, man susižiūrėjo gerai, bet kartu ir be jokios intrigos, nes buvau skaitęs tiek knygas, tiek ir žiūrėjęs anksčiau dienos šviesą išvydusias adaptacijas, tai ši juosta maloniai nustebino. Visgi tai nėra labai žymus mano paminėtos rašytojos literatūrinis kūrinys, todėl šįkart peržiūros metu intriga mane lydėjo iki pat finalinės scenos, kas, žinoma, dar labiau įtraukė į patį pasakojimą.
Tiesa, šis filmas kardinaliai skiriasi nuo prieš tai buvusių ne tik savo istorija, bet ir žanriniu stiliumi. Jeigu filmai „Žmogžudystė Rytų eksprese“ ir „Mirtis ant Nilo“ buvo klasikinės detektyvinės istorijos, tai „Venecijos šmėklos“ pavirto į savotišką siaubo elementus turintį reginį, kuris, galbūt, jautresniam žiūrovui bus per šiurpus dėl tų visų siaubo filmams būdingų gąsdinimo technikų. O taip, „siaubo šoklių“ filme tikrai netrūksta, o ir pati atmosfera primena tuos nejaukius Helovinui skirtus siaubo projektus.
Istorija sukta, šiek tiek nenuspėjama, nors mano asmeniniai įtarimai kai kam galiausiai pasitvirtino, bet motyvo ir, aišku, nusikaltimo įgyvendinimo iki galo neperpratau. Dėl to gavau išties įdomią staigmeną finaliniame filmo akte.
Vieninteliu minusu šiuo atveju tampa itin lėtai vystomas siužetas, kuris, bent jau pirmoje filmo pusėje, privertė kažkiek nuobodžiauti dėl stovinčio vietoje veiksmo. Bet viskas pasitaiso po vieno konkretaus įvykio su obuoliu, po kurio prasideda visas įdomumas. Įtampa po šio paminėto siužetinio momento taip pat pradeda augti su kiekviena nauja scena, kas galiausiai ir pagyvina peržiūrą.
Veikėjų juostoje daug, bet tik keli iš jų buvo išties įdomūs kaip asmenybės. Tikrai, ankstesniuose filmuose ekrane šmėžavo žymiai daugiau ryškesnių personažų, kurių pasakojimų buvo įdomiau klausytis. Bet jeigu tektų išskirti kelis, jais taptų rašytoja Ariadna Oliver, kuri turi nemažai sąsajų su pačia Agatha Christie, apsauginis italas Vitalis Portfolis, madam Reinolds ir daktaras Leslis Ferieras. Būtent jie ir sudarė tą svarbiausią veikėjų grandį, kuri leido taip sklandžiai vystytis siužetui. Bet, kaip bebūtų liūdna, pagrindinis šios istorijos veikėjas Erkiulis Puaro buvo kažkoks blankus, dėl ko mano paminėti antraplaniai veikėjai akimirksniu jį užgožė.
Sakyčiau, išties nebloga trilogijos pabaiga, nors ir ne tokia žvali, kaip prieš tai buvusios dalys. Bet filmas įtraukiantis ir netgi sugebantis išgąsdinti geriau, nei kai kurie šiuolaikiniai siaubo filmai, o tai jam tikrai priduoda papildomą pliusą. Todėl jeigu Jums patiko „Žmogžudystė Rytų eksprese“ ir „Mirtis ant Nilo“ bei mėgstate detektyvus, ši juosta suteiks Jums visai neblogą įspūdį.
Techninė juostos pusė
Man labai patiko, kaip vizualiai buvo pristatytas šis trečiasis Kennetho Branagho surežisuotos kino trilogijos apie Erkiulį Puaro filmas. Bendras produkcijos dizainas atrodo šiurpiai, o meninis apipavidalinimas dėl dekoracijų, kostiumų, grimo ir šukuosenų, leido pasinerti į pokario Venecijos idilę.
Taip pat stipresniais šios juostos techninės dalies koziriais tampa staigus ir „siaubo šoklius“ paryškinantis garsas, įtampą kelianti muzika ir, žinoma, visai tvarkingas vaizdo montažas, kuris iki pat finalo neleido nuspėti tiesos.
O vieninteliu viso šio išties kokybiško audiovizualaus reginio minusu man tapo operatoriaus darbas. Ypatingai erzino su „GoPro“ kameromis nufilmuotos kai kurios veiksmo scenos, kurios atrodė absurdiškai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Trečią ir, matyt, finalinį kartą šioje kino serijoje detektyvą Erkiulį Puaro įkūnijęs Kennethas Branaghas suvaidino ne taip jau ir pagirtinai. Tiksliau, jo pasirodymas šiame amplua buvo žymiai ryškesnis ankstesnėse dalyse, nei čia, todėl ekrane jis atrodė nykiai ir ne taip įdomiai, kaip jo kolegos.
Na, o labiausiai šioje juostoje sužibėjo Tina Fey, kurios erzinantis, bet tuo pačiu ganėtinai patrauklus personažas Ariadna ne vieną kartą privertė pasukti galvą dėl filmo baigties. Taip pat Jamie‘is Dornanas ir Ricardo‘as Scamarcio man patiko, nes jie išties įnešė į šią juostą savito šarmo.
Kalbant apie „Oskaro“ laureatę Michelle Yeoh, tai jos efektingas, bet labai trumpas pasirodymas filme irgi buvo vienas iš geresnių visos šios detektyvinės juostos momentų.
Dar filme pasirodė Amiras El-Masry‘is, Dylanas Corbettas Baderis, Kelly Reilly ir Jude‘as Hillas.
Verdiktas
„Venecijos šmėklos“ – pernelyg lėtas savo pateikimu, kažkiek erzinančiomis kameros technikomis papuoštas, visai neblogus siaubo elementus turintis ir nenuspėjamais siužetiniais elementais varomas detektyvas, kurio pamatu tapo ne toks jau ir žymus rašytojos Agathos Christie romanas „Helovino vakarėlis“ apie šiurpiausią legendinio seklio Erkiulio Puaro bylą.
Filmo anonsas:
