Apie ką mes čia…
Tapęs 43-iuoju JAV prezidentu, George‘as W. Bushas negalėjo vienas valdyti tokios galingos šalies. Todėl jam prireikė patikimo ir puikiai politiką išmanančio genijaus, kurio įtaka ir pažintys įvairiausiose sferose garantuotų valdžios stabilumą. Ir tuo žmogumi tapo buvęs Baltųjų rūmų tarnybos vadas Dickas Chaney‘is.
Kūrinio turinys
Kiekvienas naujas „Oskarą“ už geriausią adaptuotą scenarijų pelniusio Adamo McKay‘aus darbas tampa itin laukiamu dėl dviejų paprastų priežasčių – režisierius moka puikiai valdyti bet kokią temą ir jo filmai visuomet turi pakankamai drąsos pateikti rimtas temas humoristiniame apvalkale.
Puikiu pavyzdžiu tampa paskutinis jo projektas „Didžioji skola“, kuriame jam ne tik pavyko įdomiai papasakoti tikrais faktais paremtą istoriją apie finansines machinacijas ir didžiausios XXI amžiaus finansinės krizės ištakas, bet dar ir įtraukti į rodomą veiksmą tuos žiūrovus, kurie ničnieko nesuvokė apie darbą Volstryte.
Būtent todėl juostoje netrūko komiškų elementų ir smagių intarpų su žinomais aktoriais, kurie savo iškalbingais pasirodymais po itin gudriai išdėstytų minčių praskaidrindavo nuotaiką.
Šis filmas ir jo istorija irgi yra sudėliota panašiu principu, tik kad čia dėmesys labiau yra skirtas vienai asmenybei ir jo gyvenimo peripetijoms. Ir tai yra labai gerai, nes taip vaizdingai pateikti tokią neeilinę asmenybę kaip Dickas Chaney‘is sugebėtų ne kiekvienas didis režisierius.
Juosta ir joje papasakota istorija yra padalinta į dvi dalis. Ir tą labai akivaizdžiai filme pademonstravo Adamas McKay‘us. Pirmoje filmo pusėje žiūrovams pristatomas jaunas Dickas Chaney‘is bei jo pastangos įsitvirtinti politikoje, surasti reikiamą prieglobstį ir, aišku, sutikti bendraminčių būrį, su kuriais jis galėtų siekti aukštesnių pareigų.
Ir kai tai įvyksta, pasibaigia jo labai svarbus gyvenimo etapas, o ekrane pasirodo labai tipiniai biografinėms dramoms užrašai apie tolimesnį šio žmogaus likimą. Žiūrėdamas tai, buvau maloniai nustebintas, nes taip buvo išties prasmingai užbaigtas pasakojimas apie Dicką Chaney‘į.
Pasibaigus vienai istorijai, prasideda kita, kurioje mes matome ne tik galingiausios pasaulyje šalies viceprezidentą, bet ir visai kitokį žmogų nei tas, kuris buvo pristatytas pirmą filmo rodymo valandą. Ir tai yra būtent tas etapas, dėl kurio mes ir atėjome į kiną. Pagaliau visu gražumu mums pateikiamas antrasis po prezidento šalies žmogus, turintis galimai daugiau valdžios ir įtakos nei George‘as W. Bushas.
Dickas Chaney‘is kaip JAV viceprezidentas atskleidžiamas iš įvairiausių perspektyvų. Tai ne tik protingas, išsilavinęs bei gudrus politinis strategas, bet dar ir šeimos žmogus, kuriam rūpėjo, ką apie jį galvojo jo artimieji, kai jis sutiko užimti tokias svarbias ir atsakingas pareigas. Todėl dramos ir vidinių kovų su asmeniniais demonais čia irgi nebuvo išvengta.
Įdomiausia, kad nors ir šis filmas yra apie Dicką Chaney‘į, nei vienoje scenoje negalima buvo jam simpatizuoti. Ir čia yra panašus atvejis su tuo, kai jis asistavo George‘ui W. Bushui būdamas viceprezidentu. Manau, kad režisierius specialiai pasirinko tokį požiūrį į šį žmogų, kad mes, žiūrėdami šią juostą, suvoktume, jog jis visuomet buvo kažkieno šešėlyje.
Iš politinės pusės filmas turi tą nugražintą ir steriliai atrodantį pavidalą, bet ne taip, kad būtų gėda stebėti į ekrane rodomus dalykus. Tiek Dickas Chaney‘is, tiek JAV prezidentas ir juos supantys žmonės nebuvo pernelyg aukštinami, dėl ko ir buvo malonu žiūrėti šį filmą, bet patriotizmo ir tam tikros propagandos irgi nebuvo išvengta.
Komedinių elementų filme pakankamai daug, tik, norint juos suprasti, reikia būti pasikausčiusiam tiek JAV politikoje, tiek ir būti susipažinusiam su filme rodomais veikėjais. Kitaip bus tikrai ne taip lengva suprasti jų veiksmus ir pasisakymus. Be humoristinių intarpų, filmas būtų žymiai nuobodesnis, todėl tenka padėkoti režisieriui, kad jis pasistengė įnešti į siužetinę liniją lengvai atrodančių epizodų.
Daugiau neturiu ko pasakyti, nes tai jau būtų „spoilerių“ šou, todėl apibendrindamas norėčiau teigti, jog tai nėra geriausias režisieriaus darbas, bet tai tikrai dėmesio vertas projektas, kuris supažindina mus su JAV politine virtuve. Tačiau, ar aš šią juostą žiūrėčiau antrą kartą – abejoju.
Techninė juostos pusė
Techniškai filmas kelia pasitenkinimą dėl puikaus operatoriaus darbo, itin malonių muzikinių kompozicijų, kurios kartais sugebėdavo sukelti reikiamos įtampos ir paįvairinti bendrą visos juostos metu vyraujančią atmosferą, meninio apipavidalinimo, į kurį įėjo grimas, šukuosenos bei mados dizainerių atliktas darbas. Lygiai taip pat komplimentai atitenka žmonėms, atsakingiems už garso ir vaizdo montažą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Transformacijų ir svorio keitimo meistras Christianas Bale‘as ir vėl pasistengė visus nustebinti su nauju vaidmeniu. Jis ne tik priaugo svorio, bet dar ir dėl savo vaidybinių sugebėjimų labai įtikinamai įkūnijo Dicką Chaney‘į. Vienas didelis malonumas buvo stebėti jį kino ekrane. Ne veltui aktorius gavo „Oskaro“ nominaciją, kuri galimai pavirs ir į apdovanojimą.
Antraplaniuose vaidmenyse taip pat puikiai pasirodė šešiems JAV kino meno ir mokslo apdovanojimais nominuota Amy Adams bei pernai „Oskarą“ laimėjęs Samas Rockwellas. Abu jie suvaidino ne ką prasčiau už šios juostos lyderį, todėl nenuostabu, jog Kino akademijos nariai ir šiam filmo duetui skyrė po nominaciją antro plano aktorių kategorijose.
Filme be šios trijulės galima pamatyti dar ir puikiai suvaidinusius Jesse‘į Plemonsą, Sheą Whighamą, Eddie‘į Marsaną, Lisą Gay Hamilton ir Steve‘ą Carellį, kuriam buvo patikėtas Donaldo Rumsfeldo vaidmuo.
Verdiktas
„Valdžia“ – stiprus ir įtikinamas aktoriaus Christiano Bale‘o šou, kuris į antrą planą nustumia įtaigią režisieriaus Adamo McKay‘aus režisūrą, tvarkingai parašytą scenarijų, akims malonią techninę pusę ir iš dalies įtraukiantį pasakojimą apie paslaptingai gudrų JAV viceprezidentą Dicką Chaney‘į.
Filmo anonsas:
