Apie ką mes čia…
Išgelbėję savo kaimelį nuo piktavalių Bergenų, troliai Šakius su Princese Popyte ir toliau smagiai leidžia savo spalvingas dienas muzikalioje aplinkoje. Tačiau viskas greitai apsiverčia aukštyn kojomis, nes horizonte pasirodo piktavalė Barbara, kuri nori pasaulį užkariauti roko muzika, tuo pačiu sunaikindama visus kitus žanrus. Šakiui ir Popytei ir vėl teks stoti į nelygią kovą dėl savo ir kitų trolių ateities.
Kūrinio turinys
Nesu itin didelis pirmosios dalies entuziastas, kuri man savo pasirodymo metais sukėlė šiek tiek nostalgijos vaikystei, kai darželyje su kitais vaikais žaidžiau trolių lėlytėmis. Taip taip, kokiais 1992 – 1993 metais pas mus kioskuose buvo galima įsigyti panašaus pobūdžio žaislus, kurie buvo ganėtinai populiarūs tarp vaikų. Kodėl? Čia jau tikrai į tai neatsakysiu, nes tai buvo beveik prieš 27 metus, kai lankiau darželį. Bet pats filmas buvo ganėtinai paprastas ir net ne toks įtraukiantis, kaip galėtų pasirodyti iš anonsų. Tad be žymių muzikinių kūrinių, kuriais ir bandė papirkti kūrėjai vyresnius kino lankytojus, šis filmukas, mano manymu, neturėjo daugiau nieko, dėl ko jį būtų galima vertinti pozityviai.
Todėl kažkaip ir nelaukiau tęsinio, kuris, maniau, bus dar prastesnis už pirmtaką, nes pagal viską, sekančios dalys visuomet neprilygta originalui. Bet, kai Holivude kilo konfliktas tarp kino teatro tinklo „AMC“ ir studijos „Universal Pictures“ būtent dėl šio filmo pasirodymo internetinėse platformose, nusprendžiau jį įvertinti. Kodėl? Nes, žinot, buvo tiesiog smalsu, dėl ko čia tiek triukšmo. Ir gerai, kad įvertinau, nes juosta man padarė geresnį įspūdį nei tikėjausi.
Labiausiai filme patiko vienas aspektas – roko muzika ir jos įtraukimas į bendrą siužetinę liniją. Manau, kad tai buvo teisingas žingsnis, kuris leido pašiepti tuos ribotus metalo bei roko muzikos gerbėjus, kuriems kiti muzikiniai žanrai dažniausiai neegzistuoja, o jų muzika, pagal juos pačius, yra bene svarbiausia ir tikriausia. Ir čia nėra iš piršto laužti stereotipai, nes tokių žmonių yra labai daug. Nors ir pats esu didelis roko ir metalo muzikos gerbėjas, o mano vinilų kolekciją puošia Black Sabbath, Kiss, Led Zeppelin, AC/DC, Motorhead, Metallica, Guns N‘ Roses, Nirvana, Joan Jett, Def Lepard, Skid Row ir kt. grupių albumai, visgi nesumenkinu kitų žanrų ir galiu klausytis tiek R‘n‘B, tiek džiazo ar elementaraus popso. Svarbiausia, kad muzika vežtų ir teiktų džiaugsmą. Būtent tokią žinutę šiame filme ir pateikia kūrėjai.
Be smagaus siužeto apie muziką, filmuke turime ir neblogus personažus, kurie puikiai apibūdina vieną ar kitą muzikinį žanrą. Čia galima ir pasijuokti ir taip pat pamatyti labai stereotipines muzikos atlikėjų karikatūras pagal tuos žanrus, kuriems jie atstovauja muzikoje. Be to, yra ir atskiros kai kurių veikėjų siužetinės linijos, leidusios dar labiau su jais susipažinti ir suvokti jų veiksmų motyvus. Ypatingai tai liečia pagrindinę filmo antagonistę Barbarą, kuri be jokios abejonės pavagia visą šou.
Tad bendrai, šis filmukas net įdomesnis ir gyvesnis savo papasakota istorija, nors ji irgi nėra kažkuo labai jau novatoriška, bet užtat su ryškesne pagrindine mintimi, jeigu jį lyginsime su 2016 metais pasirodžiusiu originalu.
Techninė juostos pusė
Kaip jau galima suprasti, juosta gali pasigirti labai gerais ir visiems puikiai žinomais muzikiniais kūriniais, tarp kurių Ozzy Osbourne hitas „Crazy Train“, grupės Scorpions užvedantis gabalas „Rock You Like a Hurricane“ ar klasikinis Heart kūrinys „Barracuda“. Dar čia yra ir Spice Girls, Cyndi Lauper, LMFAO bei PSY su savo žymiomis dainomis. Vienu žodžiu – netenka liūdėti dėl muzikos įvairovės.
Animacijos labai kokybiška bei maloni akims dėl savo spalvingai atrodančių detalių bei bendro animacijos dizaino, kuriuo ir buvo papuoštas tiek pirmas, tiek ir antras filmas. Vaizdo ir garso montažas irgi tvarkingi, todėl šiuo atveju nėra dėl ko prisikabinti, o tik smagiai leisti laiką kino salėje.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip ir su originalu, taip ir dabar, filmą man teko žiūrėti lietuvių kalba, todėl papasakoti apie originalaus įgarsinimo privalumus negaliu. Lietuviškas dubliažas nėra klaikus, nors ir ne toks idealus, kaip kokių „Ratų“ ar „Medžioklės sezono“, kuriuose veikėjai kalbėdami mūsų žymių žmonių balsais turėjo labai daug charizmos vien dėl tokio profesionalaus jų perteikimo.
Verdiktas
„Troliai 2“ – smagesnis, gyvesnis, muzikalesnis ir ryškesnis 2016 metų filmuko tęsinys, kuriame galime rasti vieną labai taikliai išdėstytą mintį apie muziką ir ribas, kuriose dažnai paskęsta vieno ar kito žanro gerbėjai, suvaržydami save ties tuo vienu stiliumi. Taip pat, tai ir pakankamai komiškas pasakojimas, kuris neprailgsta nei vienai akimirkai kino salėje.
Filmo anonsas:
