Apie ką mes čia…
60-ieji. Prancūzijoje dirba virš 1000 mergaičių mokyklų, kuriose jaunoms damoms yra dėstomos subtilybės, kaip tapti puikia namų šeimininke ir, aišku, gera bei nuolankia žmona savo vyrui. Vienai iš tokių mokyklų vadovauja Poletė Van Der Bek, kuri turi tikslą, kad jos mokykla taptų geriausia visoje šalyje. Tačiau visai netrukus įvyksta didžiulė nelaimė, kuri akimirksniu pakeičia ne tik jos, bet ir jos vadovaujamos mokyklos ateitį.
Kūrinio turinys
Iš karto noriu perspėti – tai yra labai feministinis filmas, todėl jeigu esate visiškas degeneratas, kuriam nusispjauti ant moterų ir vyrų lygių teisių, geriau nesivarginkite ir nesilankykite jame, nes kam sau gadinti nervus ir dar skleisti seksistišką smarvę kino salėje? Geriau pasirinkite kokį nors 80-ųjų veiksmo filmą, kuriame moterys buvo vaizduojamos kaip trofėjus raumeningam ir pasaulį išgelbėjusiam galiūnui bei prie pigaus birzgalo gėrimo, kurį vadinate alumi, trinkite savo rankomis iš džiaugsmo, nes tai ir temokate daryti. Na, o visiems subtilaus humoro ir rimtų temų gerbėjams, šis filmas taps tikrai puikia dovana iš ne tokios ir tolimos Prancūzijos.
Filmo pamatu tampa tikrais įvykiais įkvėptas laikotarpis, kuriame įvyko tai, kas labiausiai paskatino moteris imtis iniciatyvos ir kovoti dėl savo teisių. Dėl to čia atsiskleidžia dvi medalio pusės, kurios puikiai sugebėjo akcentuoti tai, dėl ko ir įvyko moterų revoliucija kovoje dėl lygių teisių su vyrais. Kiekvienas aptartas punktas, kiekvienas pristatytas epizodas ir kiekviena išreikšta mintis, kurias mums pristato visos šios juostos siužetinės linijos metu, yra taip taikliai įgyvendintos, jog sunku nesutikti su tuo, apie ką eina kalba ir kaip viskas išsirutulioja pačiame finale. Taip, žinau, kad kalbu abstrakčiai, bet kitaip man tektų Jums išpasakoti visas šio filmo paslaptis, kurios tiesiog sugadintų peržiūrą.
Kas man labai patiko šiame filme, tai kažkiek karikatūriški ir be galo charizmatiški personažai, kurie sugebėjo puikiai perteikti tam tikras tiesas ir vertybes. Deja, nelabai galiu atskleisti tų personažų prototipus, todėl apsiribosiu tik jų bendru įvaizdžiu. Čia turime griežtą bei teisingai savo darbą atliekančią mokyklos direktorę Poletę, kuri nors iš pradžių ir nesukelia daug simpatijų, bet laikui bėgant, pripranti prie šio personažo ir galiausiai sugebi jausti jam pagarbą bei tam tikrą simpatiją.
Be jos, turime dar ir labai netipinę virėjos kursus dėstančią Žilbertą, kuri kartais sukelia sąmyšį savo poelgiais, bet tuo pačiu, tai labai nuoširdus žmogus, kuris taip pat priverčia jausti jam didžiulę simpatiją ir netgi užjausti dėl kai kurių situacijų, į kurias ji čia yra įsprausta.
Tačiau, kaip ten bebūtų, visos mano simpatijos ir meilė keliauja labai kietai ir itin ryškiai vienuolei Marijai-Teresai, kurios pasirodymas ekrane dažniausiai baigdavosi juoko bomba. O taip, tai yra toks personažas, kuris ne tik, kad sugeba prajuokinti, bet ir labiausiai išsiskiria iš visų personažų savo pristatymu, jog kartais galvoji, kad žiūri kokią nors komedija, kuri yra panaši į klasikinį hitą „Žandaras iš San Tropezo“.
Kiti veikėjai irgi turėjo ką pasakyti ir parodyti, todėl nenustebkite, jog ekrane pamatysite visus svarbiausius akcentus, kurie kadaise sugebėjo papiktinti visuomenę, bet dabar, civilizuotame vakarų pasaulyje, visa tai tapo norma.
Be to, filmas yra papuoštas sodriu ir be galo šmaikščiai įgyvendintu humoru, kuris lydėjo mus beveik dvi filmo rodymo valandas. Humoras juostoje nenuvalkiotas, o subtiliai įvyniotas į turinį, dėl ko išties smagu, nes jau kažkaip pasiilgau tokių tipinių, bet itin gerai perteiktų prancūziškų komedijų, kurias žiūrint nuoširdžiai juokiesi iš situacijų ir dialogų. Tad manau, ties tuo ir užbaigsiu filmo turinio apžvalgą.
Techninė juostos pusė
Pernelyg daug kalbėti apie filmo išorę kaip ir nereikia, nes trumpai – tai kokybiškas ir tvarkingai pateiktas projektas, kuriame galime rasti itin gražiai atrodantį meninį apipavidalinimą. Jo dėka peržiūra akimirksniu įgauna visai kitokį, nei daugumos panašaus pobūdžio komedijų, vaizdą. Taip pat pagirti reikia malonią atmosferą ekrane sukuriantį garso takelį, neerzinantį kameros darbą bei, aišku, gerą garso ir vaizdo montažą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kas jau kas, bet prancūzų kino ikona ir „Oskaro“ laureatė už puikų filmą „Anglas ligonis“ Juliette Binoche kiekvienam filmui priduoda savito šarmo, dėl ko visuomet yra malonu į ją žiūrėti vis skirtinguose įvaizdžiuose. Ne išimtis ir ši juosta, kurioje aktorė spinduliavo pačiomis ryškiausiomis spalvomis, o ir jos įkūnyta veikėja buvo perteikta išties įtikinamai.
Antraplaniuose vaidmenyse filme galime pamatyti irgi puikius aktorius kaip Yolande Moreau, Noemie Lvovsky, Eduardą Baerą, Francoisą Berleandą ir Marie Zabukovec, kuriems taip pat pavyko savo natūraliais pasirodymais pradžiuginti ir tuo pačiu suteikti visumai pilnatvės jausmą.
Verdiktas
„Tobula žmona“ – subtiliai šmaikšti ir ganėtinai taiklias mintis apie moters vaidmenį visuomenėje skleidžianti komedija, kurios prancūziškas žavesys, geras aktorių kolektyvas su Juliette Binoche priešaky ir siužetinės linijos eigos lengvumas suteikia išties malonią bei neįpareigojančią bei peno apmastymams suteikiančią peržiūrą.
