Kovą galiausiai laimėjo studija „Sony“, kuri kartu su prodiusere Reese Witherspoon nusprendė kuo greičiau imtis filmavimo darbų.
Ar ekranizacija, kurią surežisuoti buvo pasamdyta 2018 metais pasirodžiusios dramos „Pirmosios rungtynės“ kūrėja Olivia Newman, bent kažkiek prilygsta bestseleriu tapusiai knygai? Į šį klausimą išvengdamas „spoilerių“ ir bandysiu Jums atsakyti, nes po seanso sukilo labai daug įvairių minčių apie filmą kaip ekranizaciją ir filmą kaip detektyvinio žanro atstovą.
Apie ką mes čia…
Visą savo gyvenimą praleidusi pelkėje, kurioje užaugo ir taip sugebėjo susitapatinti su gamta, devyniolikmetė Kaja Klark vieną dieną apkaltinama vietinės mokyklos futbolo žvaigždės Čeiso Endriuso nužudymu. Nieko su tuo bendro neturinti mergina nusprendžia stoti prieš teismą, įrodyti savo nekaltumą ir kartu apginti orumą, kurį iš jos bando atimti įsiutę miestelio gyventojai.
Kūrinio turinys
Belaukdamas šio filmo nusprendžiau perskaityti knygą, kuria jis ir buvo paremtas. Tiesą pasakius, knyga man visai patiko, nors prieš ją atverčiant tikrai nepagalvojau, kad detektyvinė dalis čia bus tik fonas lengvai melodramai.
O kad lūkesčiai mano nepasiteisino, kaltinu tik save, nes kaip literatūrinis kūrinys, „Ten, kur gieda vėžiai“ puikiai atlieka savo misiją sudominti skaitytoją įdomiai išvystyta istorija. Dėl to į filmą jau žiūrėjau atsargiau, nors, giliai širdyje svajojau, kad kūrėjai pristatys mums ne melodramą, o klasikinio detektyvo motyvais sukaltą trilerį. Ir iš dalies taip ir buvo.
Jeigu vertinčiau šią juostą iš ekranizacijos perspektyvos, ji visgi ženkliai nusileidžia Delios Owens parašytam romanui, nes čia elementariai trūksta kai kurių, mano nuomone, svarbių bendrai dramaturgijai išgauti epizodų. Be jų tam tikri įvykiai atrodo pernelyg primityviai.
Kita vertus, visa pagrindinė knygos esmė ir mintis buvo perkeltos į ekraną tvarkingai, nors tokio pat efekto, kokį turi knyga, čia nejaučiau. Tad kalbant apie įtampą, kurią karts nuo karto buvo galima patirti skaitant knygą, čia, filme, jos buvo per mažai. Dėl to kelis kartus peržiūros metu pajaučiau tam tikrą nuobodulį.
Bet, jeigu kalbėsime apie filmą kaip atskirą kūrinį, jis savo žanre atrodo tikrai pagirtinai ir, kas svarbiausia, ne banaliai, kaip kitos melodramos.
Be to, detektyvinė dalis, kuria buvo grindžiamas šios juostos pamatas, mano kuklia nuomone, nenuvilia. Auganti nežinomybė kai kuriuose epizoduose atrodo pagirtinai. Gaila tik, kad nemažai dėmesio filme gauna melodrama, be kurios būtų galima sukurti išties gerą bei niūrų trilerį. Manau, tada ir tas mano paminėtas nuobodulys išgaruotų akimirksniu, nes šiai juostai tikrai pritrūko griežtumo.
Apie brutalumą ir atvirumą jau nekalbėsiu, nes visgi turime reikalų su N-13 cenzą gavusiu filmu.
Kas šioje juostoje man patiko labiausiai, tai fantastiškas pagrindinio visos istorijos personažo Kajos perteikimas. Nuo pradžios iki finalo nebuvo sunku patikėti šia mergina, o jos pastangos įrodyti savo nekaltumą, kaip ir sukilę vienu metu jausmai, privertė nuoširdžiai jaudintis dėl jos likimo. Ir nors žinojau, kuo gi viskas pasibaigs, negalėjau ramiai sėdėti kino salės kėdėje dėl jaudulio, o kartu man buvo sunku atitraukti akis nuo tokio tikslaus šio personažo pristatymo.
Kalbant apie kitus veikėjus, jie buvo įterpti į šią istoriją irgi pakankamai natūraliai bei neįkyriai, bet didesnio žavesio nei vienas iš jų man nesukėlė.
Čia aš sustosiu, nes kitaip prasidėtų „spoilerių“ paradas, kuris sugadintų Jums peržiūrą. Todėl apibendrindamas pasakysiu, jog filmą pažiūrėti verta tiek skaičiusiems, tiek ir neskaičiusiems knygos, bet visgi prieš peržiūrą reikėtų sumažinti lūkesčius ir tuomet juosta tikrai turėtų palikti pozityvų įspūdį.
Techninė juostos pusė
Malonu žiūrėti šį filmą labiausiai dėl gamtos vaizdų. Tad už operatoriaus atliktą darbą duodu papildomą pliusą, nes vien kraštovaizdžiai ir pelkės pristatymas leidžia mėgautis kiekvienu šio filmo kadru, lyg tai būtų koks nors atvirukas. Be to, muzika su Taylor Swift atliekama daina „Carolina“ priešaky, meninis apipavidalinimas ir vaizdo montažas irgi prisideda prie malonesnių šios juostos akimirkų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip jau užsiminiau, man labai patiko Kajos personažas, bet toks tikslus jo perteikimas nebūtų įmanomas, jeigu ne nuostabi aktorės Daisy Edgar-Jones vaidyba. Gal ir ne „Oskaro“ vertas, bet tikrai solidus ir pakankamai emocionalus, tikras, gyvas pasirodymas, kuriuo ji dar kartą įrodė savo beribį talentą.
Be jos šiame filme galime pamatyti Taylorą Johną Smithą, Harrisą Dickinsoną, Davidą Strathairną, Michaele Hyatt ir Billą Kelly, kuriems atiteko irgi pakankamai ryškūs vaidmenys, o jų vaidyba taip pat įtikinanti.
Verdiktas
„Ten, kur gieda vėžiai“ – pagirtinai atrodanti rašytojos Delios Owens 2018 metais išleisto romano ekranizacija, kuri nustebina savo dramaturgija, maloniais akims ir ausims techniniais sprendimais ir tiksliu pagrindinio personažo perteiktu portretu. Tad, kaip knygos ekranizacija ir atskirai kaip detektyviniam žanrui būdingais aspektais papuošta melodrama, ši juosta tikrai nusipelno žiūrovų dėmesio.
Filmo anonsas:
