Apie ką mes čia...
Džo – gerai apmokytas buvęs karys, kuris pragyvenimui užsidirba atlikdamas pačias sunkiausias užduotis. Vieną dieną jis gauna iš pažiūros paprastą, bet itin pavojingą užsakymą – ištraukti vieną mažą mergaitę iš nelaisvės. Tačiau jis net nenutuokė, jog ši užduotis gali jam ir jo artimiems žmonėms baigtis labai liūdnai...
Kūrinio turinys
Pristatinėti išskirtinį režisierės Lynne Ramsey pasakojimo stilių tikrai nereikia – užtenka vien žvilgtelti į jos 2011 metų filmą „Pasikalbėkime apie Keviną“ ir viskas tampa aišku. Ji per specifinį brutalumą ir išraiškingą psichologinį smurtą bando prisibelsti prie žiūrovų širdžių, norėdama pateikti kuo įmanoma spalvingesnį savo personažų pasaulį ir tuo pačiu parodyti visas jų viduje slypinčias baimes. Ne išimtis ir ši juosta, kuri nuo pradžios iki pat pabaigos užburia ir nepaleidžia.
Režisierės naujasis filmas – tai odė nuostabiam Martino Scorseses filmui „Taksistas“, kuris išvydo dienos šviesą dar 1976 metais. Tačiau ne vien „Taksisto“ detales čia galime įžvelgti. Pirmiausia, juosta man priminė Luco Bessono sukurtą 1994 metų kriminalinį trilerį „Leonas Profesionalas“, kuris iš dalies savo siužetiniais vingiais irgi yra giminingas šiam kūriniui.
Antra – filmas savo brutalumu ir netikėtumais nenusileidžia mano nuomone geriausiam 2011 metų kino projektui, danų režisieriaus Nicholaso Windingo Refno pasididžiavimui ir jo karjeros viršūnei, trileriui „Važiuok“. Būtent šių mano paminėtų filmų mišiniu ir tampa šis filmas. Ir patikėkite, kaip tai yra gerai.
Pagrindiniu šio filmo koziriu tampa dvi jo temos – kerštas bei psichiškai nestabilaus žmogaus gyvenimo idilė. Kartu šios dvi temos labai gerai tarpusavyje susižaidžia, leisdamos mums, žiūrovams, pasimėgauti ir brutaliu reginiu, ir, žinoma, įsigilinti į pagrindinio herojaus problemas, kurios jį kamuoja grįžus iš karo. Tiesa, pastaroji filmo dalis yra pateikiama per vaizdus, todėl žiūrovams patikėta svarbi užduotis – patiems išsiaiškinti filmo protagonisto praeitį ir suvokti visą jo gyvenimo dramą.
Didelį įspūdį padarė ir labai brutalus juostos fonas, kuris buvo pateiktas gana estetiškai. Čia nepamatysime tokių primityviai išreikštų vaizdų kaip kokiam nors „Mirties troškime“ ar „Mirties nuosprendyje“, kurie, beje, yra visai geri keršto temos filmai, tik gana nuspėjami ir šabloniniai. Smurtas šičia perteikiamas irgi per vaizduotę, todėl tenka pakrutinti galvą, norint suvokti baisią realybę, kurioje atsiduria visi susitikę su Džo ir jo mirtį nešančiu plaktuku.
Veiksmo filme yra pakankamai nemažai, nors, kalbant apie veiksmą, kiekvienas jį įsivaizduoja visiškai kitaip. Vieniems tai nesibaigiančios gaudynės kaip kokiuose „Greiti ir įsiutę“ filmuose, kitiems muštynių scenos priduoda adrenalino, o treti mėgaujasi žiūrėdami kulkų baletą, rodomą „Džono Viko“ frančizėje. Deja, bet šio filmo veiksmas yra visiškai kitoks.
Juosta laiko įtampą, ji yra lėtai vystoma, bet kai ateina tinkamas momentas, veiksmas pagreitinamas ir nuo to dar labiau įsitrauki į patį pasakojimą, kuris visiškai nėra nuobodus.
Kalbant apie herojus, žinoma, visas dėmesys skiriamas Džo, kuris visos juostos metu sugeba pritraukti, nors ir jo darbo metodai yra labai neadekvatūs. Bet tai charizmatiškas ir labai gerai įsimenamas veikėjas, kuris nedaugžodžiauja, o imasi veiksmų, norėdamas kaip įmanoma geriau atlikti savo darbą. Daugiau apie jį Jums nereikia nieko žinoti, o tiesiog mėgautis kiekvienu jo pasirodymu ekrane.
Apibendrinus, ši keršto temos juosta nėra skirta eiliniam popkornų valgytojui, ji labau tinka žmonėms, kurie vertina prasmingą ir nebanaliai sukurtą kiną, galintį pritraukti ne vien kino snobus, bet dar ir reiklų masinį žiūrovą, kuriam didelį įspūdį kažkada padarė panašaus pobūdžio filmas „Važiuok“.
Techninė juostos pusė
Žiūrint šį filmą manau tikrai atkreipsite dėmesį į tiesiog nuostabų ir labai išraiškingą garso takelį, sukeliantį labai daug įvairių emocijų peržiūros metu. Būtent su juo irgi buvo padarytas tam tikras gudrus ėjimas, norint sukelti tiek įtampos, tiek nerimo ir pasibaisėjimo jausmus, kurie dar labiau priverstų nekantriai laukti režisierės siužetinėje linijoje paslėptų staigmenų.
Kartu verta paminėti ir labai gerą kameros darbą, kuriuo buvo puikiai sužaista brutaliausiuose momentuose, neatskleidžiant visų pagrindinio personažo veiksmų baisybių. Tačiau ne vien tai padaro įspūdį. Nemažai kadrų yra pateikiama būtent iš herojaus perspektyvos kaip kokiame pirmojo asmens kompiuteriniame žaidime. Ir tai labai paveikia. Žinoma, gerąja prasme, nes mes dėl tokių manevrų tampame paties Džo akimis.
Garso montažas smurto scenose nepriekaištingas. Tą patį galiu pasakyti ir apie vaizdo montažą, kuris neleido filmo pradžioje net suvokti, kas yra daroma, kodėl tai yra daroma ir kur yra tai daroma. Būtent detalumas ir atskleidžia visos juostos grožį.
Aktorių kolektyvinis darbas
Manau, jog neverta minėti kitų aktorių, nes visą dėmesį pavogė nepakartojamas trims „Oskarams“ nominuotas Joaquinas Phoenixas. Tai buvo vienas iš geriausių šio aktoriaus pasirodymų kine. Pilnas skausmo ir nevilties, ryžto bei atsidavimo kupinas personažo įkūnyjimas, kuris privertė nuo pat pradžios patikėti kiekvienu jo žodžiu ir veiksmu. Tiesiog nuostabi rolė, kuri įsimins ilgam.
Verdiktas
„Tavęs niekada čia nebuvo“ – dėl savo įtraukiančio pasakojimo puikus psichologinio pobūdžio kriminalinis trileris, kurio itin trapiai atrodanti keršto tema sukelia daug įvairiausių emocijų peržiūros metu – pradedant skausmu bei neapykanta ir užbaigiant džiaugsmu, kuris išreiškiamas per ganėtinai brutalią vieno nelaimingo žmogaus prizmę.
Filmo anonsas:
